Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 24d. 10:13

Naujame Lucindos Riley romane „Meilės laiškas“ – ir britų karališkosios šeimos intrigos

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Lucinda Riley Lietuvos skaitytojams geriausiai pažįstama kaip „Septynių seserų“ ciklo autorė – vasarą pasirodys septintoji šio ciklo knyga. O ką tik lietuviškai išleistas „Meilės laiškas“, kurį pati rašytoja apibūdina kaip romaną, turintį trilerio elementų. „Meilės laiškas“ – penkiolikta lietuviškai išleista L.Riley knyga, į lietuvių kalbą romaną vertė Kristina Miliūnienė. Naujajame romane, kaip visada, puikūs pasakojimo vingiai, stiprūs personažai ir... Didžiosios Britanijos karališkoji šeima, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Meilės laiškas“ nukelia į 1995 m., Londoną. Miršta iškiliausias savo kartos aktorius, devyniasdešimt penkerių seras Džeimsas Harisonas ir palieka ne tik gedinčią šeimą, bet ir pribloškiančią paslaptį, kuri gali išjudinti Anglijos visuomenės aukščiausiojo sluoksnio pamatus. Ambicingai jaunai žurnalistei Džoanai Haslam skiriama užduotis aprašyti legendinio aktoriaus atminimo mišias, į kurias susirenka garsenybės ir šio pasaulio galingieji. Bet po visu šiuo blizgesiu Džoana aptinka kažką labai tamsaus – užuominą apie Džeimso Harisono paliktą laišką, kurio turinį iš paskutiniųjų stengiamasi nuslėpti jau septyniasdešimt metų.

Plėšdama paslapčių ir melo šydus vieną po kito Džoana supranta, jog esama jėgos, nenorinčios, kad ji atskleistų tiesą, ir galinčios padaryti viską, kad tik rastų laišką pirmiau už ją. „Meilės laiškas“ kalba apie tai, kad saugoti paslaptis – mirtinai pavojingas žaidimas. Plačiau apie ką tik lietuviškai pasirodžiusią knygą pasakoja L.Riley.

– Knygą „Meilės laiškas“ galima apibūdinti kaip trilerį ir būtent dėl to ši knyga gerokai skiriasi nuo ankstesnių Jūsų romanų. Kas įkvėpė rašyti „Meilės laišką“?

– Šiemet sukanka 28 metai, kai pradėtos spausdinti mano parašytos knygos. Man, kaip rašytojai, gyvybiškai svarbu nuolat peržengti savo ribas, kelti sau iššūkius ir imtis skirtingų literatūrinių žanrų, plėtoti naujas idėjas tam, kad kuriamos istorijos neišsikvėptų.

Kit Riley nuotr./Lucinda Riley
Kit Riley nuotr./Lucinda Riley

Pasilikti savo burbule ir kurti vis tuos pačius dalykus – saugu ir paprasta, bet jei rašydama knygą nejaučiu įkvėpimo ir susijaudinimo, kaip galiu to paties tikėtis iš savo skaitytojų? Ypač „Septynių seserų“ ciklo rašymas leido pajusti šviežumo jausmą ir veikė kaip terapija. Iš tiesų visuomet norėjau sukurti trilerį. Jei nebūčiau rašytoja, būčiau norėjusi tapti slaptųjų tarnybų šnipe.

– „Meilės laiškas“ nukelia į 1995 m. Kaip skirtųsi istorija, jei ji vyktų šiais laikais?

– Nuo to laiko, kai parašiau pirmąjį knygos juodraštį, mūsų pasaulis pasikeitė dramatiškai, ypač jeigu kalbėsime apie sudėtingas technologijas, kurios galėtų pagelbėti knygos veikėjui Saimonui. Žinoma, žiniasklaida irgi labai pasikeitė – šiandien sumažėjus popierinių leidinių, Džoanai nebūtų taip paprasta susirasti gerai apmokamą darbą nacionaliniame laikraštyje. Dabar ji tikriausiai būtų laisvai samdoma žurnalistė, o galbūt nemokamai rašytų internetinį blogą. Technologijos, kurias šiandien laikome savaime suprantamomis, stipriai pakeitė mūsų kasdienį gyvenimą. Rašyti apie Džoaną, kuri tebenaudoja atsakiklį ar faksą, buvo keista, tačiau pamenu, kad pati taip gyvenau, nors mano vaikams tai jau sunkiai suprantama.

echnologijos, kurias šiandien laikome savaime suprantamomis, stipriai pakeitė mūsų kasdienį gyvenimą.

– Karališkosios šeimos skandalų tema, kurią plėtojote ir romane „Šešėlių sesuo“, yra ir „Meilės laiško“ ašis. Ar ypatingai domitės britų karališkąja šeima? Ar kunigaikščio personažas paremtas tikru karališkosios šeimos nario gyvenimu?

– Jei „Šešėlių sesuo“ buvo įkvėpta tikros istorijos apie Edvardo VII ir jo meilužės Alice Keppel santykius, tai romanas „Meilės laiškas“ nėra paremtas tikromis istorijomis. Kai rašiau „Meilės laiško“ juodraštį, Princesės Dianos mirtis dar buvo labai šviežia mūsų kultūrinėje sąmonėje. Bulvarinių leidinių, o šiandien ir socialinių medijų galia didžiulė, todėl norėjau į šią temą pažvelgti kitu kampu: iš tų, kurie yra mūsų pasaulio dalis, kaip Džoana, pusės, ir tų, kurie yra dėmesio centre, kaip Zoja, pozicijos.

Pagrindinė mano knygų tema – įtampa tarp meilės ir pareigos ir kaip skirtingi personažai siekdami laimės balansuoja tarp jų. Karališkosios šeimos yra ryškiausias to pavyzdys, o kadangi augau Didžiojoje Britanijoje, kur karališkosios šeimos gyvenimas nuolat matomas antraštėse, klausimas kas jei man kilo savaime.

Nuo tada, kai knyga buvo išleista pirmą kartą 1999 m., stipriai ją pakoregavau. Kai knyga išėjo pirmą kartą, viešojoje erdvėje pasirodė komentarų apie tai, kokia galėtų būti britų karališkosios šeimos reakcija, bet aš visada noriu pabrėžti, kad romane pasakojama istorija yra išgalvota ir primena pjesę Karalius Čarlzas III, kurioje tiesiog plėtojamas kas jei scenarijus.

– Knygoje „Meilės laiškas“ daug netikėtų siužeto vingių – kaip sugebėjote suvaldyti visas šias istorijos linijas?

– Tuomet, kai rašau pirmąjį knygos juodraštį, niekada nesu tikra, kaip vystysis istorija, o personažus kuriu palaipsniui. Siužeto vingius plėtoju jau rašydama. Nenaudojau jokių užrašų siužetui prisiminti – tiesiog rašiau, nes mano tikslas visuomet užrašyti pirmąją kūrinio versiją popieriuje. Istorijos neatitikimus pašalinu antrame etape, kai redaguoju tekstą. Kita vertus, epilogas buvo paskutinis dalykas, kurį parašiau prieš siųsdama rankraštį leidėjui.

– Dramatiškiausi romano vingiai klostosi Airijoje. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Gimiau Airijoje ir širdyje esu tikra airė. Pirmąjį knygos juodraštį parašiau Vakarų Korke. Kartu su dviem savo vaikais gyvenau mažame kotedže su nuostabiu vaizdu į upės žiotis. Šią vietą pažįstu itin gerai – atslenkančius potvynius ir lyriškus vietinių gyventojų balsus.

Pirmąjį knygos juodraštį parašiau Vakarų Korke.

– „Meilės laiške“ sutinkame dvi labai skirtingas moteris – Džoaną ir Zoją. Kokios kiekvienos jų stiprybės?

– Aš vertinu Džoanos bebaimiškumą. Ji nepasiduoda net tuomet, kai jos gyvybei iškyla pavojus. Mėgstu jos ir Saimono draugystę – mano geriausio draugo vardas taip pat Saimonas, jis tarsi didysis brolis. Kartu mes išgyvenome net stipriausias audras ir susilaukėme septynių vaikų!

Su Zoja aš tapatinuosi kaip mama ir žmona, taip pat su jos patiriamais sunkumais dėl šlovės – tiesą sakant, tai mane ir sustabdė nuo siekio tapti aktore. Zojos atsidavimas sūnui primena jausmus, kuriuos puoselėju savo vaikams.

Zojos atsidavimas sūnui primena jausmus, kuriuos puoselėju savo vaikams.

– Dar vienas labai įdomus „Meilės laiško“ personažas – Markas. Jo motyvacijos ir įsipareigojimai romane dramatiškai keičiasi. Ar Jums patiko kurti šį personažą?

– Taip, nes, manau, kad dauguma moterų, nors ir žinodamos koks jis išties, bent kartą yra susižavėję patraukliu ir žaviu vyru. Šis charakteris balansuoja tarp įžūlumo, savanaudiškumo, buvimo mylinčiu broliu ar vaikinu ir galiausiai tampa herojumi, pasiryžusiu pasiaukoti dėl mylimos moters. Nemėgstu vien juodų ar baltų charakterių – žmonės dažnai daro dalykus, nustebinančius gerąja ar blogąja prasme. Manau, kad personažai turi stebinti, o Marko meilė Džoanai sužadina jame tai, kas geriausia.

– Ar planuojate parašyti daugiau trilerių?

– Šiuo metu esu susitelkusi į „Septynių seserų“ ciklą. Tiesa, mąstau ir apie tai, ką norėčiau rašyti vėliau. Tiesą sakant, ir anksčiau esu sukūrusi vieną trilerį pavadinimu ,,Kalvis“, bet jis vis dar tebeguli mano rašomojo stalo stalčiuje. Nežinau, ar esu pakankamai drąsi, kad leisčiau jį skaityti kam nors kitam.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/