2023 01 19, 12:03

Naujas Agnės Žagrakalytės romanas – apie vyną, kalbą ir karą

Briuselyje, Lakene, beveik karaliaus kieme, stūkso dailus, aukštas kiniškas bokštas. Netoliese, senosiose kapinėse, pravardžiuojamose belgų Per Lašezu, yra antkapis mylimai žmonai. Antkapyje iškaltas laiškas dviem kalbomis: prancūziškai ir kiniškai. Laišką pasirašo kinas benediktinų vienuolis.
Agnė Žagrakalytė
Agnė Žagrakalytė / G.Kavaliauskaitės nuotr.

Misionierius Andriejus Rudamina iš Lietuvos kinams pasakoja apie Dangaus karalystę pagal Belgijoje spausdintus paveikslus „Apie širdį“.

Vynas. Patį pirmąjį lietuvišką kulinarijos vadovėlį parašė kunigas. „Midus ir vaisvyniai“ vadinasi ta knyga.

Visa tai – naujausioje Agnės Žagrakalytės knygoje „Triukšmaujantys: katalikai“, kurios pasakojimas veda nuo XVI amžiaus Kinijos iki pat XX amžiaus Belgijos ir Lietuvos. Knygoje žvanga kiniški, japoniški ir turkiški kardai, rūksta naujoviškas parakas, užsikerta rusiški šautuvai ir neįtikėtiną greitį pasiekia belgiški elektra varomi automobiliai.

Dešimt metų medžiagą rinkusi A.Žagrakalytė knygą supynė iš kortelių, į kurias sudėjo įvairiausius istorinius faktus, kurie ją nustebindavo arba prajuokindavo. „Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks – būsiu laiminga“, – sako rašytoja.

A.Žagrakalytė knygą „Triukšmaujantys: katalikai“ vasario 24 dieną pristatys Vilniaus knygų mugėje, o belaukiant susitikimo su autore kalbamės apie tai, kas atsidūrė knygoje.

G.Kavaliauskaitės nuotr./Agnės Žagrakalytės knyga „Triukšmaujantys: katalikai“
G.Kavaliauskaitės nuotr./Agnės Žagrakalytės knyga „Triukšmaujantys: katalikai“

– Knygos „Triukšmaujantys: katalikai“ pasakojimas veda per skirtingus amžius ir įvairias vietas – nuo 16 amžiaus Kinijos iki pat XX amžiaus Belgijos ir Lietuvos. Kas knygoje susieja, atrodytų, visai nesusijusius dalykus?

– Daugiausia kalbu apie vyną, apie kalbos (ypač bažnytinės) reikalus ir apie karą. Ant šių trijų dramblių ir laikosi knyga. Kiniją su Lietuva jungia misionierius Andrius Rudamina, o jo kelias eina per Belgiją.

Neaprašiau Lietuvos bažnyčiose randamų arnotų, siuvinėtų kiniškais drakonais, bet jie yra, tie drakonai. Bažnyčios ir jos žmonių persekiojimas vyko ir XVI amžiuje Kinijoje ir XX amžiuje Lietuvoje. Ir ten, ir čia paprasti žmonės snausdavo per lotyniškai laikomas mišias, nesuprasdami kalbos.

– O knyga prasidėjo nuo vieno antkapio Briuselio kapinėse?

– Lakeno kapinėse būna organizuojamos skirtingos ekskursijos. Pasakojama apie žymius išradėjus, pavyzdžiui, ten ilsisi Camille Jenatzy, kurio elektra varomas automobilis žmonos garbei pavadintas „Vis nepatenkinta“ 1899 metais pasiekė 105.88 km/h greitį. Pasakojama apie žymius menininkus, apie drąsias, savo laiką pralenkusias moteris – menininkes, teisininkes, gydytojas.

Neaprašiau Lietuvos bažnyčiose randamų arnotų, siuvinėtų kiniškais drakonais, bet jie yra, tie drakonai.

Tos kapinės tikrai labai labai arti mano namų, todėl kartais tose ekskursijose sudalyvauju ir kaskart (kol dar nebuvo išėjusi knyga) drebėdavau: ar gidas atves prie mano herojaus žmonos kapo? Nėkart neatvedė. Užtat visus savo svečius tempiuosi prie to kapo skaityti kiniškai ir prancūziškai parašyto meilės laiško žmonai. Knygoje neakcentuoju, bet akylesnis skaitytojas pats suskaičiuos, kad santuoka tiems laikams buvo keista ne tik todėl, kad ji – belgė, o jis – kinas, bet ir dėl to, kad žmona buvo beveik dvidešimčia metų už vyrą vyresnė. O vyro gyvenimo aprašyme telpa ir Kinijos ministro pirmininko ir Gento garbės abato titulai. Man atrodė, kad tokių dalykų nė labai fantazuodamas nesugalvotum, o gyvenime štai ima ir nutinka.

– Knygoje daug įdomių faktų ir istorijų – nuo vyno gamybos iki misionierių kelių. Kaip rinkai informaciją? Žinau, kad net vykai į istorinės medicinos konferencijas.

– Per dešimt metų susirinkau didelę biblioteką knygų apie vyną, katalikų šventuosius ir karą. Stengiausi nekišti nosies į jokias vikipedijas. Važiavau į karo muziejus, o jų Belgijoje – begalė. Pasirodo, visų net neaplankiau, nes yra daug mažų, privačių muziejukų įvairiuose kaimeliuose. Ten rašiausi pastabas, fotografavau.

Per dešimt metų susirinkau didelę biblioteką knygų apie vyną, katalikų šventuosius ir karą.

O dėl medicinos konferencijų – yra toks Farmacijos istorijos tyrimų centras, kas dvejus metus organizuojantis susitikimus, kuriuose gali dalyvauti visi norintys. Man apie šias paskaitas papasakojo tuometinė universiteto darbuotoja Vitalija Povilaitytė-Petri, pati baigusi farmaciją. Viena konferencijų buvo skirta Pirmam pasauliniam karui, tad nusprendžiau sudalyvauti ir prisikonspektavau kalnus popierių apie Ispanišką gripą ir jo kelius iš Kinijos. Bet knygoje apie tai visai nepasakoju, nes jau po metų pasirodė, kad kalbos apie gripą ir taip žmones labai išvargino. Daug dalykų nepasakoju knygoje.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ sudaryta iš faktų ir gandų kortelių. Kaip šią knygą reikėtų skaityti? Ką patartum, kad skaitytojas neišsigąstų ir paimtų knygą į rankas?

– Man nepatinka žodis „išsigąsti“ šiame klausime. Ar kas mirtinai bijo enciklopedijų, žodynų ir žinynų? Ar kas bijo muziejų bei paveikslų galerijų? Knygoje faktai sudėlioti laiko juostos pagrindu, pagal metus, tad galima ją taip ir skaityti – nuo pradžios iki galo. Jei atsitrenkiate į jums neįdomų faktą – praleidžiate jį, kaip praeitumėt pro netraukiantį dėmesio paveikslą ar daikčiuką muziejuje.

– O kas tave pačią labiausiai nustebino veriant tuos faktus ir istorijas į vieną kūrinį?

– Mane visada žavi sutapimai. Tarkim, 1840 metais Kinijoje, Uhane misionierius Jean-Gabrieli Perboyre buvo nukankintas ir pasmaugtas, 2020 metais Uhane nuo gripo dūstantys vietiniai kinai katalikai meldžia šv.Perboyre užtarimo, o jau minėtą antkapio teksto kinišką dalį išversti man padėjo mergina iš Uhano.

Jeigu koks faktas nustebindavo arba prajuokindavo – viską ir sudėjau į korteles.

Labai juokiausi, kai sužinojau, kad Pirmo pasaulinio karo metais narai, užuot dirbę, ką reikia, iš švino plokščių išsikirpo kortas ir kortavo sau jūros dugne. Jeigu koks faktas nustebindavo arba prajuokindavo – viską ir sudėjau į korteles.

Bėda tik ta, kad taip ilgai rašiau knygą, jog tos kortelės išsibarstė po visus namus ir aš jų vis dar randu. Deja, per vėlai, kai knyga jau pasirodė. Kortelių namuose pilna visur: senų dienoraščių puslapiuose, knygose vietoj skirtukų, stalčiuose prigrūsta vokų su užrašu „gal prireiks“.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ – sakai, kad su šia knyga norėjai pakeisti ir tą tylaus bei drovaus kataliko įvaizdį. Kodėl?

– Nes man atsibodo. Kur beeitum, kiek amžių bepraeitų, tuos katalikus vis uja. Atsidarau feisbuką, o ten jaunuolis rėkia: „visi katalikai, pyzdinkit nachui iš mano draugų“, jam atrašau „pats į draugus pasikvietei, pats ir išbrauk“, atsako: „o, dar viena, gaila man tavęs“. Belgijoje vyksta renginys su kaimynais, o ten musulmonė mergytė graudenasi: „kaip gaila, jūs tokia maloni moteris, o vien dėl savo religijos eisit į pragarą“. Čia tik du kraštutinumai, bet tas kreivas žvilgsnis vienaip ar kitaip kartojasi. Ta išankstinė, neigiama nuostata man atsibodo.

Knygoje rašai, kad šiandien nebemokam skaityti ilgo linijinio pasakojimo, tad tavo romanas visai kitoks. Pastebi, kad pasikeitė skaitymo įpročiai? Rašytojui tenka prisitaikyti prie jų?

– Ne ne ne. Pirmiausia, aš tikrai negalėjau kalbėti mes vardu. Man ir tik man darosi nuobodu skaityti ilgus aprašymus. Aš ir tik aš nebesusikaupiu. Man patinka maži faktų gabaliukai, šokinėjimas informacijos langeliais.

Istorikų knygose man labiausiai patinka ne istorikų svarstymai bei išvados, o šaltinių citavimai, kurie dažniausiai būna pateikiami smulkiu šriftu, išnašose ir labai neskalsiai. Tad padariau taip, kaip man norėjosi: sudėjau vien tik rastas citatas, bet nepateikiu skaitytojui jokių išvadų. Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad, jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks, būsiu laiminga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą