Ar kada norėjai būti populiariausia mokykloje, kad tau einant visi atsisuktų, norėtų su tavim draugauti, o gražiausias mokyklos vaikinas pasidomėtų, ką šįvakar veiki? Kad išpuikėlės, valdančios visą mokyklą, nustotų šaipytis ir pažaliuotų iš pavydo, matydamos tavo nuostabius batus.
Jei taip, šis romanas – tau.
O jei tikrovė visai kitokia? Niekas tavęs nesupranta, tėvams nerūpi, kas darosi tavo galvoje, populiariųjų šutvė tyčiojasi, o tavo vienintelis draugas – moksliukas, kaip ir tu pati. Bet juk tau tai nesvarbu. Tau nusispjauti, kaip atrodai ir ką visi apie tave mano. Svarbu ištverti mokyklos pragarą, o paskui jau visi sužinos, kad tu geniali.
Būtent taip galvojo Bri, kol kartą nusprendė: gana! Ji taps įdomi! Juk ji protinga, ji pradės rašyti tinklaraštį – „Manifestą, kaip būti įdomiai“. Žingsnis po žingsnio įgyvendins savo planą, kuris padės įsiskverbti į populiariųjų gretas ir... gauti įdomios medžiagos romanui.
Holly Bourne kalbina tinklaraštininkė Emma Gannon.
– Kokiais būdais rašytojai įveikia „rašymo blokadą“? Ką darai, kai įstringi?
– Ilgai ilgai vaikštinėju. Kartais paverkiu. Būna, verkiu vaikštinėdama. Anksčiau ar vėliau suveikia.
– Kaip jauteisi pirmą kartą išvydusi savo romaną knygyno lentynoje?
– Siurrealiai – pačia geriausia prasme. Tiesą pasakius, kai išleidžiama tavo knyga, drastiškai pasikeičia tavo santykis su knygynais. Nebegali tiesiog knaisiotis tarp knygų ir tuo mėgautis. Amžinai spėlioji: „Ar jie parduoda mano knygą? Kur ji? KODĖL JOS NĖRA? NEKENČIU VISKO IR VISŲ, KAM AŠ APSKRITAI… pala… a, štai kur ji. DIEVINU šį knygyną!“
– Ar skaitai savo knygas, kai jos išspausdinamos?
– Ne, niekada. Iki to laiko man nuo jų jau būna bloga. Kol knyga išvysta dienos šviesą, būnu ją perskaičiusi mažiausiai aštuonis ar devynis kartus. Maža to, imu jos tarytum gėdytis… bet man džiugu, kad ją skaito kiti žmonės.
– Ar skaitai savo knygų apžvalgas ir recenzijas?
– Stengiuosi neskaityti. Parašyti knygą – lyg atrėžti gabalą savo sielos, pasūpuoti glėbyje, o tada sviesti žmonėms rėkiant: „Ar jums patinka mano siela? Ar patinka? Patinka?!“ Mažiausiai norisi išgirsti, kaip jie atšauna: „Žinai, ką? Nelabai mums ta tavo siela.“
– Ką patartum pradedančiajam rašytojui, ieškančiam literatūrinio agento? Kuo ypatingas rašytojo ir leidėjo ryšys?
– Visų pirma, turėtų sutapti jūsų skonis knygoms. Suprantu, tai skamba savaime suprantamai. Bet jeigu tau nepatinka leidėjo knygų sąrašas – jam greičiausiai nepatiks tavo rankraštis. Siūlau rimtai pasistengti ir skirti DAUG laiko knygos santraukai ir motyvaciniam laiškui. Pasistenk, kad tavo knyga sudomintų leidėją iš pirmo karto.
– Ar kada nors tenka naudotis telefono užrašine ar kitais neįprastais kompiuterio pakaitalais?
– Visas „Manifesto, kaip būti įdomiai“ siužetas man į galvą atėjo vieną savaitgalį klaidžiojant po Nacionalinę galeriją. Teko lėkti į suvenyrų parduotuvę ir išleisti ten krūvą pinigų prašmatniai užrašų knygelei ir parkeriui, o tada pritūpus ant galerijos laiptų paskubomis surašyti viską, ką prisiminiau.
– Ar prieš išsiųsdama rankraštį leidyklai duodi jį paskaityti šeimai ir draugams?
– Niekam neleidžiu nė PRISIARTINTI prie savo juodraščių, kol knyga nesuredaguota. O tada – et, nuskambės graudžiai – mano „bandomieji“ skaitytojai būna mano tėvai! Jie visada pirmieji perskaito mano knygą. Šiaip jie gana negailestingi ir be reikalo pagyrimais nesišvaisto. Jeigu jiems kas nors nepatinka, taip ir pasako.
– Ar smagu rašyti jaunimui – ir kodėl?
– Paaugliams įtikti nelengva – bet jeigu jiems tavo knygos patinka, jų meilė būna kietesnė už deimantus ir cementą. Jeigu atvirai, 90 procentų paauglių skaitytojų atsiųstų elektroninių laiškų man išspaudžia džiaugsmo ašaras.
Pagal www.emmagannon.co.uk parengė Emilija Ferdmanaitė
