Dvigubos knygos „Meilės ieškotojai / Ir vienąkart…“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2017), beje, sudėliotos netradiciškai, norint skaityti kitą, teks aukštyn kojom versti visą leidinį, žanrai skirtingi. Viena – „Meilės ieškotojai“ – kamerinė pjesė dviem veikėjams, antra – „Ir vienąkart…“ – eseistika, pasak autoriaus, „prisiminimų esė“. Ir abi šias knygas susieja viena pagrindinė herojė – Aktorė Rūta Staliliūnaitė. Būtent jos gyvenimo epizodai, kurti vaidmenys, bendravimas su įvairiais žmonėmis, įspūdžiai, laiškų ištraukos tampa bene svarbiausiu leitmotyvu.
Tačiau ne tik tai.
Visi neužmirštamos Aktorės gyvenimo, kūrybos, džiaugsmų ir sielvarto epizodai perteikiami per autoriaus – pasakotojo įspūdį, per jo asmenišką santykį ir bendravimą, susitikimus, atvirus pašnekesius įvairiais momentais ir įvairiomis progomis.
Pagavius prisiminimus sudėlioti (ne sacharininius, ne banaliai salstelėjusius, tuo įprastai prastu buitiškai realistiniu stiliumi) nėra lengva, juolab apie tokią legendinę asmenybę kaip Rūta, kurios vien kultiniais tapę vaidmenys Kauno dramos teatre (ypač Barbora Radvilaitė) jau spėjo apaugti įvairiais vertintojų štampais ir, visų pirma, ašaringais balsais ir virpčiojančiomis tonacijomis.
Lengviausia žengti pramintais takais takeliais, pavyzdžiui, pacituoti kokią nugnybtą mintį iš laiško, pridėti pamąstymą apie prarastus lūkesčius, kūrybos kančias, šauktis Dievo, Tėvynės ir įkvėpimo bei paminėti, kad sudėtingas Kūrėjo(s) gyvenimo kelias prasmingas tik paženklinus jį Meilės ašaromis…
Net nupurtė, įsivaizdavus trumpam, kad tokį salstelėjusį jovalą apie Rūtą būtų sudėliojęs Petras Palilionis… Bet tai tik momentinis košmariškas šmėkštelėjimas, Petras niekada tokių saldžiai veidmainingų tekstų nerašė ir nerašys.
Ironijos, paradoksų meistras ir poezijoje, ir dramaturgijoje, netikėtų minčių vingių ir šokiruojančių prielaidų (kartais ir išvadų) mėgėjas, priekabus jau visuotinai pripažintų faktų kritikas ir visiškai naujų atradėjas – štai toks Petras įsiminė savo eseistikoje.
Tokia ir jo prisiminimų esė „Ir vienąkart“. Netradicinė, prisodrinta menkai težinomų faktų, užmirštų ar nutylėtų. Visuma atskleidžiama per asmeniško bendravimo su Aktore įtaigas, epizodus, kalbančius apie Jos vaidmenis, režisierius, poezijos skaitymus, bendrus literatūrinius vakarus. Kiekvienas epizodas ar naujas skirsnis įvardijamas vienodai – „Ir vienąkart…“, Rūtos mėgto ir dažnai skaityto Salomėjos Nėries eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ pirmosios eilutės pradžia.
Tie „Ir vienąkart…“ tarsi artina finalą – „O mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi…“ – artina Aktorės itin dramatiškus paskutiniuosius metus, alinančią ligą ir autoriaus nuolat akcentuojamą Jos vidinę stiprybę, pasišventimą. Itin taiklus P. Palilionio apibūdinimas – Teatro Madona. Iš tiesų, jos gyvenimas scenoje buvo tikras, vaidmenys išjausti, išgyventi širdimi per tikrą kančią. Rūtą jaudino herojų likimai, ji džiaugėsi ir sielvartavo, kaip jie.
Petro atsiminimuose itin jautriai atskleistos Aktorės pagarba ir meilė dramaturgui Juozui Grušui, jų bendravimas, žinoma, ir kultinio Barboros vaidmens kūrimas, tuometinių ideologinių cenzorių spektaklio draudimo ir kupiūravimo detalės, režisieriaus Jono Jurašo protestai… Bet neužmiršti ir kiti iškilūs R. Staliliūnaitės darbai Kauno dramos scenoje, kurioje ji kūrė iki 1993-ųjų rudens, beveik 30 metų.
Tasai Aktorės išėjimas, be abejo, buvo tikrai dramatiškų pergyvenimų padiktuotas. Autorius, subtiliai atskleisdamas ir numanydamas įvairius nelengvus Rūtos gyvenimo virsmus, šį bene sunkiausią Jos žingsnį apipina įvairiausiom metaforom, apkaišo paslaptingomis užuominomis (apie kažkokį dvasinį guru – J. Jurašą, kurio „seniai ataušusiomis pėdomis patraukė ir Ji“)… Beje, tokių užuominų ir nutylėjimų ne viena. Autorius mesteli jauką – jūs ir aiškinkitės, jei įdomu – kas toji kažkokia avantiūristė žurnalistė, įsitrynusi šalia Rūtos, ar kas tasai jaunas aktoriukas, asistavęs Jai Kauno teatre… Ir dar. P. Palilionis pamini ir eilę Rūtos kolegų, visą pastraipą skiria Rusų dramos teatro aktorei, talentingai suvaidinusiai Barborą, tik pamiršta Rūtos antrininkę, ne menkiau žavią ir talentingą, įkūnijusią Barborą Kauno scenoje – Nijolę Lepeškaitę…
Rūta be galo buvo be galo jautri, subtili ir trapi Kūrėja. Niekada neveidmainiavusi, įsiklausanti į kitų nuomones, bet visada išliekanti savimi. Tai ne viename epizode pabrėžia ir P. Palilionis. Ją žeidė melas, apkalbos, pavydas, intrigos intrigėlės. O šių dalykų tuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre pakako. Grupuotės, neva kūrybiniai „klasteriai“, palaikantys vieną ar kitą režisierių, audringi kolektyvo susibūrimai, parašų rinkimai, peticijų siuntinėjimai purtė ne vienerius metus. Jautrią ir taurią asmenybę tai, be abejo, žeidė, alino, neleido kurti „visa siela“. Ir dar. Autorius, ne sykį bendravęs su režisieriais kaip dramaturgas, turėtų puikiai žinoti apie kai kurių „ieškojimus“ talentingų aktorių sąskaita, apie vos ne patologišką norą juos „perlaužti“, pajungti savo nuostatoms ir vizijai. Susidūrė su tokiais reikalavimais ir brutalumu, be abejo, ir mūsų Rūta. Bandė susitaikyti, bandė „kurti“ pagal absurdo, žiaurumo, postmoderno iškeltus kriterijus, laužė savo lyrišką, trapią prigimtį. Ryškiausias pavyzdys – Ūbienė Jono Vaitkaus spektaklyje „Karalius Ūbas“. Didesnės patyčios nesugalvosi. Rafinuota patyčia ir iš kultinės Barboros, ir iš romantinio pakylėjimo, ir iš J. Jurašo, J. Grušo… Juk tokie vaidmenys buvo visiškai svetimi Jos aukštiems idealistiniams scenos principams, jos dvasinei prigimčiai. Visa tai ir subrandino ryžtą galų gale palikti Kauno valstybinį akademinį dramos teatrą…
Todėl mane šiek tiek sutrikdė Petro Palilionio ištarmė – „gal jau metas prabilti apie KAUNO DRAMĄ, kaip apie AUTORIAUS… AKTORIAUS… REŽISIERIAUS… ŽIŪROVO TEATRĄ?“
Niekada tokio laiko nebus. Niekada taip neprabilsime. Nes Kauno drama nuolat buvo nuolatinės atviros ar užslėptos intrigų kovos arena tarp aktorių ir režisierių, kurioje dažniausiai nugalėdavo įžūlėliai likimų laužytojai diktatoriukai, ne veltui Kauno dramą (ypač Rūtos vaidybos laikotarpiu) kai kurie teatrologai iki šiol vadina „Režisieriaus teatru“. Aktoriai – žaliava. Aktoriai – instrumentas „genialių“ režisierių rankose… Lėlės. Ar su tuo galėjo sutikti mūsų Rūta? Žinoma, ne…
Visą „Ir vienąkart…“ serialą skaityti, be abejo, įdomu. Petras supina ir intrigą, ir mįslę palieka, bet, svarbiausia, nepaisant savo ironiško stebėtojo bei skeptiko kaukės, sugeba taip jautriai ir nuoširdžiai atverti savo jausmų dalelę – jausmų ir širdies dalelę, skirtą „Teatro Madonai“. Tačiau koks netikęs lašas ima ir kiek pagadina bendrą įspūdį. Man tas lašas – Rūtos nuotrauka knygos viršelyje bei visas jų ciklas pačiame leidinyje. Autorius pasipuikuoja, kad tai paskutinė Rūtos nuotrauka, jau sunkiai pasiligojusios, bet tai ir be aiškinimų matosi. Abejoju, ar vertėjo tokias viešinti. Mirties alsavimo ženklinamas sunkai beatpažįstamas veidas – grimasa… Tokią sceną su pasimėgavimu surežisuotų koks nors postmodernistas, bet Petrui ir jo „Madonai“ tai visiškai svetima. Nežinau ir žinoti nenoriu tų autoriaus minimų „specialistų“, pasak kurių šis paskutinis Aktorės portretas – „vienas sėkmingiausių“… Gal. Bet ne publikavimui.
Kita Petro Palilionio liber duplex knyga – „Meilės ieškotojai“, laiškų pjesė, taip pat skirta Aktorės atminimui, nelauktai atverianti Jos vidinį pasaulį, pomėgius, meilę ne tik Teatrui ir Scenai, bet ir literatūrai, poezijai. Pjesėje per susirašinėjimą, laiškus mūsų garsiajam išeivijos poetui, dramaturgui Stasiui Santvarui atskleidžiamas ir menkai žinomas Rūtos asmeninis gyvenimas. Autorius abiejų Kūrėjų susirašinėjimą (tiksliau, tam tikrą jo dalį) pasitelkia savo pjesei. Jei neklystu, kai kurie laiškai yra skelbiami knygoje „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“ (parengė D. Kazlauskienė, praėjusiais metais išleido Kauno meno kūrėjų asociacija, kuriai vadovauja Petras Palilionis, tad savaime aišku, kad būtent jo rūpesčiu), ir rašytojas dalį neskelbtų laiškų meniškai įprasmino.
P. P. (taip ir Rūta raštu kreipdavosi į mūsų autorių) jau ne vieną kamerinę pjesę yra sukūręs – „Visais gyvybės kodeksais“ (poeto Andriaus Vištelio-Višteliausko tragiško gyvenimo motyvais), „Vėjuota saulė, arba Adomas Mickevičius Kaune“. Jei neklystu, abi nuskambėjo LRT Radijo teatre. „Meilės ieškotojai“ – laiškų pjesė – be abejo, skatino ieškoti įdomesnės išraiškos, netikėtų sprendimų.
Tiesą sakant, laiškai, memuarai ar šiaip autentiški prisiminimai scenoje norom nenorom įgyja monotonijos, lėto virvenimo, nuobodžio, ir aktoriams tenka prisiminti jaunystės elokvencijos pratybas arba tapti akrobatais, ekvilibristais ar šiaip surasti modernių išraiškos priemonių, kad žiūrovui pasirodymas neprailgtų ir žiovulio nekeltų. Patyręs meistras P. P. to nuobodžio sėkmingai išvengia.
Skaičiau šią nedidelę kamerinę pjesę su tolydžiai augančiu domėsiu, įtraukė vis ryškiau ir giliau atsiveriantis Aktorės ir Poeto santykis, jų dvasinis artėjimas.
Žinoma, tokiam palaipsniui bundančiam ir kylančiam VYKSMUI padėjo ne tik tinkamai atrinkti laiškai, bet ir autoriaus gebėjimas tinkamai laiku tą vyksmą komentuoti, paruošti, paaiškinti ir visokiais kitais būdais sudominti skaitytoją.
Todėl pjesėje iš esmės veikia ne du, o keturi veikėjai. Juk pažymėtieji Meilės ieškotojai – Jis ir Ji, taip pat palaipsniui, beskaitydami dviejų kūrėjų autentiškus laiškus, tampa jais, kalba jų žodžiais, pradeda gyventi jų jausmais. Atsiranda visiškai savarankiški veikėjai – Poetas ir Aktorė.
Skaitant tuos laiškus, kuriuos besiginčydami ir pradžioje ironizuodami perteikia abu Ieškotojai, sužinai daug naujo, ne tik apie garsiąją Aktorę, bet ir apie Poetą, nors, regis, jau nemažai teko apie jį išgirsti iš „Santvaro brolijos“ (ją sudarė E. Stancikas, R. Keturakis, R. Staliliūnaitė, D. Kazlauskienė), žinoma, ir Petras Palilionis prisidėjo populiarinant ir aukštinant S. Santvaro kūrybą.
Ilgai negalėjau suvokti šio vos ne garbinimo ir kūrybinio kulto priežasties. Dabar, perskaičius P. P. pjesę, keičiasi ir požiūris. Iš tiesų, idealistas ir romantikas, palikęs įdomių kūrinių, S. Santvaras atsiskleidžia ir kaip ypatingai taurios dvasios talentas, gal todėl ir buvo tas abipusis dvasinis ryšys su Rūta…
Pjesė priminė jaunystėje matytą Džeromo Kilčio komediją „Mielasis apgavikas“ (režisierius G. Padegimas) su A. Masiuliu ir A. Keliuotyte – meistriškas dramaturgo B. Šo ir aktorės Kempbel duetas. Pjesė taip pat paremta abiejų kūrėjų susirašinėjimu, šį veikalą pamini ir vienas iš „Meilės ieškotojų“ veikėjų, tačiau tuo jų panašumas ir baigiasi. P. Palilionio pjesė – daugiasluoksnė, tai ne tik laiškai, tai ir to meto slogi atmosfera, tai ir istorinis fonas, teatro „virtuvė“, vaidmenų ar eilėraščių kūrimas, susitikimai, pergyvenimai, džiaugsmai… Tik retsykiais, manau, pakenkia pernelyg egzaltuotas ar publicistinis tonas, kuriuo mėgsta prabilti Jis (Poetas).
Tačiau tai nesutrukdė pjesei laimėti 2016 m. LRT ir asociacijos LATGA organizuoto radijo dramaturgijos konkurso „Kviečia radijo teatras“, skirto Lietuvos radijo 90-mečiui, II vietos premiją. Pjesė keletą kartų nuskambėjo LRT radijo bangomis [ją išgirsti galite čia – red.]. Žinoma, tinkamiausia šiai pjesei vieta – teatras. Pagerbiant kultūros istoriją, pagerbiant Atmintį. Kamerinė aplinka, kamerinė scena, kur žaižaruotų ne tik P. P. ironija, gilaus jausmo protrūkiai, jautrus prisilietimas prie jų gyvenimo epizodų, bet ir dviejų taurių Asmenybių šviesių, kilnių jausmų istorija.
Liber duplex neeilinė, neįprasta knyga. Ir slėpininga. Jos tiražas – tik 77 egzemplioriai. Skaičių magija? Ar autoriaus slėpinys? Kaip bebūtų, ji jau spėjo tapti bibliografine retenybe ir jei nebūčiau užsukęs į Rašytojų sąjungos Kauno skyrių, jos ir akyse tikriausiai nebūčiau pamatęs.
Manau, kad antro leidimo tiražą teks padidinti. Bent iki 777 egzempliorių. Pradžiai.
Kažkada Vydūnas, mirus jo dvasios draugei RŪTAI (Martai Raišukytei) parašė jos atminimui knygelę „Rožės ir lelijos“. R. Staliliūnaitė, be kitų, jau minėtų vaidmenų, suvaidino ir Rūtą spektaklyje apie Vydūną. Tada ji vartė ir vartė tą knygelę – „Rožės ir lelijos“… Po daugelio metų, susitikus, vis paklausdavo: „Ar tu dar pameni, kaip Vydūnas sakė? Reikia gyventi dvasios šaly…“
Ne visada, deja, pavykdavo toje „dvasios šaly“ išsilaikyti. O Ji juk sugebėjo.
Ir Petras Palilionis paskyrė savo Rožes ir Lelijas Rūtos Staliliūnaitės atminimui. Gal kai kur ir su mažais dygliukais. Bet tokias gražias, tokias jaudinančias. Palilioniškas.
Dramaturgas, prozininkas, teatro kritikas, publicistas Gediminas Jankus kūrybinę veiklą pradėjo 1983–1990 m., dirbdamas Kauno ir Vilniaus valstybinių akademinių dramos teatrų literatūrinių dalių vedėju. Jau tada jis pradėjo rašyti recenzijas apie spektaklius, to meto spaudoje skelbti interviu su žymiais teatro aktoriais ir režisieriais, analizavo jų kūrybinę veiklą. Rašytojas išleido ne vieną dramų, pjesių rinkinį, kai kuriuos veikalus žiūrovai išvyko teatro scenoje, 2001 m. pasirodė dramaturgo teatro kritikos etiudų knyga „Vaidmenys ir atlikėjai“ (Kaunas: Nemunas). Skaitytojus neseniai pasiekė G. Jankaus naujausiais novelių rinkinys „Rytoj“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017), kurio vienas originaliausių bruožų, pasak knygos redaktoriaus, poeto Roberto Keturakio – „teatrinės hipnozės“. Taigi, G. Jankui, kokį žanrą bepasirinktų, nuo teatro nutolti nelemta… Tad ir recenzija apie kolegos Petro Palilionio paslaptingą dvigubą Rūtos Staliliūnaitės atminimui skirtą knygą – laiku ir vietoje.
Šis tekstas publikuotas http://www.kaunorasytojai.lt
