Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 2d. 22:24

Pirmosios knygos konkurso laureatė M.Baltrušaitytė: „Knyga nėra mano gyvenimo atspindys“

Monika Baltrušaitytė Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Monika Baltrušaitytė

Kuo spinakeris, šotas, brasas, falas, gykas, topenantė yra susiję su literatūra? Tai buriuotojams seniai žinomi terminai, kurie, anot žurnalistės, buriuotojos ir 2018-ųjų metų pirmosios knygos konkurso laureatės Monikos Baltrušaitytės, skamba kaip burtažodžiai, nereikalaujantys jokių išnašų. Neseniai išleistame novelių rinkinyje „Išėję prie upės“ ji nei bando įtilpti į žanrą, nei plaukti škėmiškame sąmonės sraute. M.Baltrušaitytė tiesiog sėdasi prie stalo ir rašo.

Kai susitikome, Vilnius buvo balotas ir lietingas, o Gedimino prospekto kavinės – sausakimšos.

– Kaip pradėjote rašyti?

– Vaikystėje mėgau kurti įvairias pasakas, „leisti“ knygutes, kiemo draugams pasakodavau išgalvotas istorijas, stebėdavau jų reakcijas. Mokykloje supratau, kad matematike, fizike ar chemike nebūsiu, geriausiai sekėsi humanitariniai mokslai, o ypač patikdavo literatūros pamokos. Jaučiau stiprų lietuvių kalbos mokytojos palaikymą, ji ragino rašyti daugiau, skatino dalyvauti įvairiuose rašinių konkursuose. Studijų metais nejučiomis atsidūriau kompanijoje, kurioje būta aktyviai kultūrinėje veikloje dalyvaujančių žmonių. Paraginta publikavau savo kūrybą kultūrinėje spaudoje ir turbūt nuo tada viskas ir prasidėjo.

– Knyga prasideda novele „Zombių puota“, kurioje daug kalbate apie buriavimą, o kitose novelėse galima pamatyti daug realijų ir iš mokyklinio gyvenimo. Kaip skaitytojas turėtų interpretuoti ribą tarp autobiografiškumo, dokumentikos ir fikcijos?

– Neslėpsiu, kad autobiografiškumo kūryboje netrūksta, tačiau dokumentacija nėra mano tikslas, nesiekiu faktiškai perteikti tikrovės, atspindėti jos kuo kruopščiau. Knygos turinys nėra veidrodinis mano gyvenimo atspindys. Veikiau vadovaujuosi teksto logika ir teksto diktuojamomis taisyklėmis, todėl realybė dažnai persipina su fikcija.

Sakote, kad jūsų tikslas nėra kuo tiksliau atvaizduoti tikrovę. Ar jūsų novelės yra psichologinės, galbūt filosofinės?

– Sudėtinga save priskirti kuriai nors grupei, apie tai niekada nemąsčiau. Turbūt ir nenorėčiau užsidaryti viename stalčiuje be galimybės ateityje patekti į kitą. Viktoras Pelevinas viename interviu užsiminė, kad rašymas jam – vaikščiojimas apgraibomis po tamsų mišką, kuriame nežinia, ką sutiksi. Turbūt ir man artima tokia rašymo samprata, todėl, kol dar yra ūpo kurti, nesinori kūryboje, kaip spalvinimo knygelėje, susidėlioti taškelių, kuriuos tereikia sujungti linijomis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Monika Baltrušaitytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Monika Baltrušaitytė

– Grįžkime prie buriavimo temos. Kaip buriavimas atsirado jūsų gyvenime ir kaip veikia kūrybą?

– Buriavimas atsirado prieš trejus metus ir tapo svarbia, daug laiko praryjančia mano gyvenimo dalimi. Sezonas dažniausiai tęsiasi nuo balandžio iki spalio. Įžanginė knygos novelė „Zombių puota“ yra mano pirmas bandymas apie tai rašyti.

– Rašėte, kad buriuotojas yra kaip poetas.

– Turėjau omenyje, kad buriuotojai, kaip ir rašytojai, priklauso bendruomenei, kurioje egzistuoja tam tikros žaidimo taisyklės, čia susiformavę ryškūs galios santykiai – esama lyderių, veteranų, naujokų. Kadangi esu artimiau susipažinusi tiek su viena, tiek su kita bendruomene, įžvelgiu jose panašumų.

– Įdomi pasirodė ir specifinė buriavimo leksika.

– Dauguma buriuotojiškų terminų atkeliavo iš olandų kalbos, tai – specifiniai žodžiai, dažniausiai reiškiantys laivo dalių, burių, tam tikrų virvių pavadinimus. Buriuotojų gretose dažnai išgirsi minint spinakerį, šotą, achterštagą, forštagą, brasą, falą, gyką, topenantę (juokiasi). Šiuos žodžius pirmojoje knygos novelėje paminiu ne dėl to, kad tekstas skambėtų gudragalviškai ar išmaniai. Tai – tam tikri šiam laukui priklausančių narių burtažodžiai, kuriuos gali iškoduoti arba tiesiog praleisti pro ausis.

– Skaitydama galvojau, kad tai labiau atskiros novelės, neturinčios jungiančio naratyvo. O štai paskutinysis tekstas ėmė ir viską apibendrino.

– Paskutinė novelė – seniausias tekstas knygoje. Nors jas galima skaityti ir kaip atskirus kūrinius, tam tikrą vientisumą turbūt sukuria ne tik vėliau gimęs paskutiniojo teksto apibendrinimas, bet ir nostalgijos, ilgesio nuotaikos bei tai, kad kai kurie veikėjai keliauja iš vienos novelės į kitą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Monika Baltrušaitytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Monika Baltrušaitytė

– Jūsų novelėse tendencingas žiedinės kompozicijos naudojimas.

– Buriuotojai turi gelbėjimosi mazgą, kurį riša dažniausiai, mat jis nenuvilia, yra visur pritaikomas, niekada neatsiriša, bet ir neužsiveržia. Sako, kad tai – svarbiausias mazgas, kurį reikia mokėti surišti. Turbūt šioje knygoje žiedinė kompozicija buvo mano gelbėjimosi mazgas.

– Jūsų kūryboje daug įvaizdžių, susijusių su technologijomis. Pavyzdžiui, novelėje „Softas“ kalbate apie pirmąsias internetines kavines, žaidimą „Sims“ ir pirmuosius „gūglinimus“. Koks jūsų pasakotojo santykis su šia tema?

– Gyvename XXI amžiuje, todėl vienokios ar kitokios technologijų apraiškos kūryboje yra natūralios. Turbūt ir mano pasakotojas nebando nuo jų atsiriboti, bet nebruka technologijų įkyriai, pabrėžtinai, suteikdamas joms daugiau svorio, nei to reikalauja istorija.

– Iš mūsų pokalbio suprantu, kad kūryboje visų pirma siekiate natūralumo.

– Rašydama jokių tikslų sau nekeliu, daugiau kritiškumo, tikslingumo turbūt atsiranda redagavimo procese.

– O kaip save įsivaizduojate lietuvių literatūros tradicijoje?

– Tikiuosi, kad su pirmąja knyga viskas nesibaigs, o save įsivaizduoju rašančią ir toliau.

– Kokie rašytojai jums padarė įtaką?

– Ankstyvoje vaikystėje mano šventąją Trejybę sudarė „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, Broliai Grimai ir Tolstojaus „Buratinas ir auksinis raktelis“. Paauglystėje pamėgau fantastinę, siaubo literatūrą. Gaila, tuo metu neatradau H.P.Lovecrafto. Mokykloje patiko Jurga Ivanauskaitė, Antanas Škėma, Henrikas Radauskas. Universitete vėl viskas apsivertė: iš naujo atradau poeziją, ėmiau domėtis šiandien kuriančių lietuvių kūryba, pradėjau žavėtis U.Eco, V.Pelevino, K.Vonneguto, S.Rushdie kūryba, o šiuo metu mano skaitymas labai chaotiškas – šokčioju nuo vienos knygos prie kitos, aptinku perliukų, tačiau nuoseklios skaitymo sistemos neturiu.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018