Lietuvos radijas, 1926 metų birželio 12 dieną prabilęs iš Kauno, tapo vienu reikšmingiausių įvykių Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Devyni radijo gyvavimo dešimtmečiai nuo 1957 metų kartu su Lietuvos televizija – tai Lietuvos visuomenės technologijų ir minties raidos metų: nuo pirmųjų šaukinių, sparčiai gausėjančių klausytojų rato, okupacijos karų ir cenzūros išbandymų iki Baltijos kelio ir Kovo 11-osios...
1926 metų birželio 12 d. ne tik radijo pradžia, bet ir visos LRT gimtadienis. Lietuvos radijo ir televizijos istorija – svarbi valstybės istorijos dalis.
XX a. pradžioje, atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes nesuprato, kaip jis veikia. Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba. Radijas kaltintas ir dėl lietaus, ir dėl sausros. Pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“
Taip skynėsi kelią radijas į Lietuvos žmonių namus...
Siūlome ištrauką iš šios knygos
1937-ieji
...skaitydami eiles apie meilę, sėdėdavome apsikabinę, kad būtų tikroviškiau. Klausytojai rašė, ar iš tikrųjų mes vienas antrą mylime? (Iš Irenos Oškinaitės prisiminimų, Kauno diena, 1996 06 12)
1937 m. tariama ramybė tvyrojo tik šalies gyventojų, mažai nutuokiančių ir nesidominčių pasaulio politika, namuose. Tarptautinė Lietuvos padėtis vis labiau kaito. Didėjo spaudimas iš Lenkijos ir Vokietijos. Tyli, bet paslaptinga buvo SSRS pozicija. Reaguodamas į tarptautinę įtampą A.Smetona negailėjo investicijų į kariuomenę, kuri buvo aprūpinta pačiomis moderniausiomis priemonėmis kiek tik įmanoma. Tais metais sumažėjo emigracija, augo ekonomika, kilo bendras kultūros lygis. Lietuva pirmą kartą buvo pakviesta dalyvauti „Moderninio gyvenimo, meno ir technikos“ tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur lietuvių menininkų darbai sulaukė didelio susidomėjimo ir pelnė daugybę apdovanojimų. 1937 m. Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvai nusišypsojo sėkmė — pelnyti aukso medaliai. Lietuvoje prasidėjo krepšinio era.
Ieškoma aksominio balso
Per pirmąjį radijo veiklos dešimtmetį pranešėja dirbo tik viena moteris — Irena Garmiūtė. Jai išėjus 1937 m. sausio 4 d. buvo surengtas pirmasis pranešėjų moterų konkursas. Komisijai vadovavo Radiofono direktorius J. Bieliūnas, jos nariai buvo docentas daktaras P. Skardžius, pulkininkas leitenantas J. M. Laurinaitis, Valstybės teatro režisierius B. Dauguvietis, Valstybės teatro artistai J. Siparis ir K. Juršys, Valstybės radiofono redaktoriai A. Miškinis ir V. Nausėdas, Valstybės radiofono pranešėjas K. Inčiūra, radijo vaidinimų režisierius J. Gučius, Kauno radijo stoties inžinierius A. Stankevičius ir Valstybės radiofono sekretorius J. Slapšinskas.
Konkurse panorusios dalyvauti 66 kandidatės, anot savaitraščio „Šaltinis“, buvo „įvairaus amžiaus (nuo 18 ligi 35 m.) moterys: studentės, mokytojos, valdininkės“. (1937 01 09) Jos turėjo perskaityti laikraščių kroniką, Eltos žinias, ranka rašytos paskaitos dalį ir prozos bei poezijos. Po to atrinktų kandidačių klausytasi kalbančių per mikrofoną. Buvo nustatinėjama, ar tinkama jų tarsena, balsas, kirčiavimas. Tolesniems bandymams pasirinktos 6, tarp jų — Monika Mironaitė ir Irena Oškinaitė. Valstybės radiofono mažojoje salėje prie mikrofono jos skaitė parinktus tekstus, o komisijos nariai klausėsi direktoriaus kabinete. Pagal balso tembro, tarsenos, moduliacijos, kirčiavimo ir ekspresijos kriterijus išrinktos O. Jonkaitytė‑Grakauskienė ir I. Oškinaitė. Abi kandidatės turėjo pasirodyti dar kartą. (LCVA, f. 964, ap. 1, b. 271)
Štai taip šį atrankos epizodą vėliau prisiminė I.Oškinaitė: „Po antrojo turo komisija tikrino mano balso atitikimą, skaitant žinias, K. Inčiūros balsui. Per visą konkursą tiek nesijaudinau, kiek sėdėdama šalia K. Inčiūros prie mikrofono. Jis man atrodė oficialus ir nepasiekiama diktoriaus darbo tobulybė. Daug vėliau Kaziukas man aiškino, kad aš jam atrodžiusi vaikiška pretendentė į „tetas“. Jis buvo teisus — man buvo tik 21 metai. (...) komisijai atrodė kitaip. O po metų abu, skaitydami eiles apie meilę, sėdėdavome apsikabinę, kad būtų tikroviškiau. Klausytojai rašė, ar iš tikrųjų mes vienas antrą mylime?“ (V. Gustaitytė, „Kauno radiofono diktoriai, skaitydami eiles apie meilę, kad būtų įtikinamiau, sėdėdavo apsikabinę“, Kauno diena, 1996 06 12)
Komisija konstatavo, kad abi kandidatės tinkamos pranešėjos vietai užimti, bet dėl didesnio balso skambumo pirmenybė suteikta I. Oškinaitei. Jaunoji diktorė darbą prie mikrofono pradėjo jau kitą dieną. Nepakartojamą, anot rašytojo Vytauto Sirijos Giros, „aksominį vienos gražiausių tuometinės laikinosios sostinės panelių balsą“ radijo klausytojai girdėjo 1937–1944 metais (1937–1939 m. dirbo Kaune, 1939–1944 m. — Vilniuje).
Irena Oškinaitė
Irena Oškinaitė (Gabrijolavičienė, Blynienė, Būtėnienė) gimė 1915 m. balandžio 15 d. Rokiškio apskrities Salų miestelyje. Mokėsi Kauno „Aušros“ ir Seserų kazimieriečių gimnazijose. Baigė filologijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete (studijavo lietuvių literatūrą ir prancūzų kalbą). Lankė Pirmąją Kauno dramos studiją (vadovas Vladas Fedotas‑Sipavičius) ir studijavo tapybą Meno mokykloje. Dieną, kai laimėjo diktorių konkursą, I. Oškinaitė pavadino „džiaugsmingiausia, laimingiausia diena gyvenime“. (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos muziejaus archyvas, įrašas A7‑1‑A). Prisimindama darbą radiofone I. Oškinaitė yra pasakojusi: „Buvome tik du diktoriai: darbui radiofone ir gausybei transliacijų. Įvairios iškilmės, minėjimai, nuolatiniai punktai Valstybės teatre (operų transliacijoms). Buvome ne tik žinių skaitytojai ar anonsatoriai, o savarankiški programų vedėjai, aišku, nekeisdami programos pozicijų be redaktoriaus sutikimo — tuo metu Antano Miškinio.“ (Violeta Gustaitytė, „Kauno radiofono diktoriai, skaitydami eiles apie meilę, kad būtų įtikinamiau, sėdėdavo apsikabinę“, Kauno diena, 1996 06 12)
1945 m. birželio 27 d. I. Oškinaitė buvo suimta sovietų saugumo. Pusantrų metų kalėjo ir 5 metus praleido tremtyje. (Z. Blynas, Karo metų dienoraštis: 1941– 1944 m., 2007) 1955 m. grįžusi į Lietuvą dirbo Lietuvos kino studijoje kalbos konsultante. Mirė 1993 m. rugpjūčio 5 d. Vilniuje.
