Pristatymo metu Dovilė Zelčiūtė nuoširdžiai ir su didžiuliu užsidegimu pasakojo apie tai, ką matė, ką išgyveno ir kaip pati tiesiogiai galėjo prisiliesti prie spektaklių kūrimo. Knygos autorė sakė: „Ten, kur yra kūryba, reikia tikrumo, o darbas su garsiuoju Lietuvos režisieriumi buvo būtent toks“. O.Koršunovas Dovilės įsileidimą į darbo procesą apibūdino kaip tam tikrą lūžį, nes anksčiau niekada nebūtų leidęs iš arti pamatyti ir prie kūrybos virtuvės prisiliesti jokiam žmogui.
Tarp eilučių ir netiesiogiai jaučiasi, kaip sunku buvo žmonėms, dalyvavusiems kūrybiniame procese. Bent jau aš tai pajutau. Įdomu ir tai, kad knyga subjektyvi ir gana fragmentiška, objektyviai nušviesti, kas vyksta ar kalbama statant spektaklį, yra neįmanoma. Pateiktos detalės leidžia įsivaizduoti bendrą vaizdą. Būtent – ne pamatyti, o įsivaizduoti, – toliau knygos pristatymo metu atviravo režisierius.
Rašytoja minėjo, kad pati užaugo teatre ir kad teatro gyvenimas jai nebuvo paslaptis, nes abu jos tėvai – aktoriai, o ji nuo pat mažens su naktiniais puodais važinėdavo kartu su tėvais į gastroles. Meilė teatrui ir ryšys su juo jaučiamas ir pačioje knygoje, nes knygos autorė neliko paprasta stebėtoja, bet pati įsitraukė į O. Koršunovo kuriamo teatro gyvenimą: „Gal ir yra tas mano aš... Žinoma, rašant vyko vidinė kova, kiek aš savęs galiu palikti? Dar ir dabar nežinau to santykio, ar jis subalansuotas. Labai sunku apsispręsti, kas tu būsi knygoje. Negalėjau būti tik metraštininkė, nes puikiai žinojau, jog to neištesėsiu, kadangi reikėtų sėdėti nuo pirmos iki paskutinės repeticijos, dokumentaliai viską užsirašinėti ir nekišti savęs. Matyt, mano ego to neleido. Kitą vertus, tas savęs įtraukimas – nesuvaldomas dalykas, be kurio būtų neįdomu“.
Visiems smalsu, ką pats režisierius mano apie knygą, kurioje gan detaliai aprašomas jo kūrybos procesas. Pirmiausia, O.Koršunovas knygą apibūdino kaip savęs stebėjimą iš šono.
„Skaitydamas knygą prisiminiau daug traumų ir kažkokių atvirų lūžių. Galbūt tai yra parašyta tarp eilučių, bet taip pamatai vidų. Man patiko knygos stilius - lakoniškas, tačiau nesentimentalus ir nebanalus. Nežinau, kaip suvoks skaitytojas, bet aš ją vartydamas užsiraudavau ant to, kas kartais būdavo aštraus skonio. Nors knyga parašyta lengvu stiliumi, tačiau tarp eilučių ir netiesiogiai jaučiasi, kaip sunku buvo žmonėms, dalyvavusiems kūrybiniame procese. Bent jau aš tai pajutau. Įdomu ir tai, kad knyga subjektyvi ir gana fragmentiška, objektyviai nušviesti, kas vyksta ar kalbama statant spektaklį, yra neįmanoma. Pateiktos detalės leidžia įsivaizduoti bendrą vaizdą. Būtent – ne pamatyti, o įsivaizduoti“, – toliau knygos pristatymo metu atviravo režisierius.
Knygoje vyrauja teatro slengas, kuris kai kuriems skaitytojams gali būti sunkiai suprantamas, tačiau, jį išėmus, dingtų visa teatro dvasia ir tikrumas. Taip pat knygoje daugybė nuotraukų. Rašytoja tikėjosi, kad tekstas pasislėps už nuotraukų, tačiau įvyko atvirkščiai.
