Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 10d. 18:00

„Už Kremliaus sienų“: T.Woodas drąsiai griauna populiariausius mitus apie V.Putino Rusiją

Vladimiras Putinas 15min recenzija
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Vladimiras Putinas

Stebint, kaip analizuojamas Vladimiro Putino režimas Rusijoje, gali susidaryti įspūdis, kad šios šalies prezidentas gali viską ir visur – nulemti rinkimų baigtį JAV, išvesti žmones į gatves Prancūzijoje, numarinti NATO ar ES. Tai nėra tiesa, naujoje knygoje „Rusija be Putino: pinigai, galia ir naujo Šaltojo karo mitai“ rašo žurnalistas Tony Woodas. Ši knyga – šviežio oro gūsis diskusijose apie Rusiją.

Knygos pavadinimas, tiesa, kiek pritemptas – kokia galėtų būti Rusija be dabartinio prezidento V.Putino, svarstoma tik paskutiniuose knygos skyriuose.

Kita vertus, prie šių svarstymų keliaujama nuosekliai, išdėstant, kad V.Putino figūra nėra ir neturėtų būti patogiausias bei vienintelis būdas aiškinti, kodėl Rusijoje vyksta tai, kas vyksta.

Pastaraisiais metais, galbūt net dešimtmečiais išplitusioje Rusijos aiškinimo versijoje visuomenei vietos nėra – V.Putinas prispaudė žmones, V.Putinas privertė juos susvetimėti, V.Putinas juos atbukino taip, kad rusai nebegali mąstyti ir veikti savarankiškai.

„Amazon“ nuotr./Tony Woodo knygos „Rusija be Putino“ viršelis
„Amazon“ nuotr./Tony Woodo knygos „Rusija be Putino“ viršelis

Toks juodai baltas paveikslas atitrūkęs nuo realybės. O T.Woodas bando į ją sugrįžti ir subalansuotai pasakoja apie daugybę įvairių socialinių slinkčių Rusijoje – ir jau buvusių, ir vykstančių dabar.

Akivaizdu, kad absurdiška dėti lygybės ženklą tarp V.Putino ir Rusijos visuomenės – juk nė vienas sveiko proto žmogus neteigia, jog visi amerikiečiai tokie kaip kvailybės ir melavimo didmeistris Donaldas Trumpas.

Tiesa, „Rusija be Putino“ labiau pasakoja ne tiek apie Rusijos visuomenę, kiek apie valdžios sistemą – autoriaus nuomone, jos negalima vadinti nei modernia diktatūra, nei autoritarizmu, bet tai sistema, giliai įleidusi šaknis ir lengvai išliksianti be V.Putino.

Mafijos valstybę kūrė ir B.Jelcinas

Pirmasis mitas, kurį sako dekonstruojąs T.Woodas, – tezė, kad V.Putino sukurta „valdžios vertikalė“ skiriasi nuo to, ką buvo sukūręs ankstesnis prezidentas Borisas Jelcinas. Tada Rusijos elitas puolė į glėbį kapitalizmui ir sukūrė savitą, posovietinę jo formą.

Pasak autoriaus, reiktų kalbėti apie sistemos tęsinį. Į valdžią atėjus V.Putinui valstybė gal ir susigrąžino dalinę ar pilną naudingųjų išteklių pramonės kontrolę (beje, pasaulyje strateginių sektorių kontrolė valstybės rankose yra įprasta praktika).

Tačiau jau B.Jelcino metais buvo imtas plakti valdžios ir didžiųjų korporacijų interesų kokteilis, gimė oligarchija ir į aukštumas šovė pajamų nelygybė.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas

Tad vadinti būtent V.Putino Rusiją mafijos valstybe netikslu, kadangi jos elementai – nedemokratiška rinkimų aplinka, saugumiečių išmėtymas po svarbiausius postus ir valstybės aparato ryšiai su organizuotu nusikalstamumu – egzistavo jau anksčiau.

Jau B.Jelcino metais buvo imtas plakti valdžios ir didžiųjų korporacijų interesų kokteilis, gimė oligarchija ir į aukštumas šovė pajamų nelygybė.

Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje B.Jelcino vyriausybę rėmę ir konsultavę Vakarų lyderiai geriausiu atveju tokių piktnaudžiavimų apsimesdavo nematantys.

Blogiausiu atveju jie patys prisidėjo prie negerovių – vieša paslaptis, kad B.Jelcinas 1996 metais buvo perrinktas padedant vakariečiams, o jų darbelius pagal šiandieninius standartus tikrai galima priskirti kišimuisi į rinkimus.

O V.Putinas, bent jau per pirmąją kadenciją tai tikrai, tęsė ekonomikos liberalizavimo politiką. Sistema buvo ir yra pseudodemokratinė bei kapitalistinė. Tokiame neoliberaliame pasaulyje Rusijos valdžios struktūros yra šalies žmonių ir turtų išnaudojimo instrumentas.

„Facebook“ nuotr./Tony Woodas
„Facebook“ nuotr./Tony Woodas

Kairuoliškų pareiškimų T.Woodo knygoje labai nemažai – autorius priskiria save Naujosios kairės judėjimui. Žinoma, tai nereiškia, kad jo teiginiai nėra teisingi, bet jie vis dėlto nuspalvoja nuomonę apie Rusijoje vykdytą masinę privatizaciją.

Sovietizmo likučiai prilaikė įtampą

Antrasis mitas irgi svarbus. Įprasta manyti ir teigti, kad Rusijos perėjimas prie kapitalizmo užstrigo dėl sovietinės praeities palikimo – esą valdžią perėmė „raudonieji direktoriai“, o žmonės, pripratę prie pasyvumo ir paklusnumo, neprisitaikė prie pokyčių.

Čia T.Woodas drąsiai ir labai originaliai meta iššūkį kelių garsių Rusijos sociologų, taip pat vakariečių, peršamiems ir socialiniu darvinizmu atsiduodantiems siužetams – esą tereikia, kad išmirtų visi Homo Sovieticus, ir viskas bus tiesiog nuostabu.

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą
15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą

Autorius šį argumentą apsuka aukštyn kojomis: „Sovietinės praeities liekanos iš tikrųjų ne trukdė, o padėjo posovietinei Rusijai.“

Jo teigimu, prieš visa griaunančią infliaciją ir darbo vietų, santaupų, pramonės sunykimą rusai atsilaikė dėl to, kad komunistinės sistemos likučių dėka galėjo pigiai gyventi, gavo pensijas ir nemokamų vaistų.

Toks senosios ir naujosios sistemos paralelizmas kaip tik padėjo gana sklandžiai pereiti prie kapitalizmo. Juk iš tiesų galėjo būti daug blogiau, o masinių neramumų šiaip ar taip buvo išvengta.

Tony Woodas: „Sovietinės praeities liekanos iš tikrųjų ne trukdė, o padėjo posovietinei Rusijai.“

Įdomi ir mintis, esą kapitalizmas toks laukinis Rusijoje buvo todėl, kad profsąjungos, sovietmečiu štampuodavusios sprendimus iš viršaus, nesugebėjo pasipriešinti neoliberalioms dešimtojo dešimtmečio reformoms.

Vakarai pasinaudojo pranašumu

T.Woodas galiausiai daug rašo apie Rusijos užsienio politiką. Kadangi Vakarų ir Maskvos santykiai vis blogesni, jo argumentai nusipelno dėmesio – kitaip konfrontacija su Kremliumi taps nebeišvengiama.

Vakaruose jau tapo įprasta kalbėti apie naują Šaltąjį karą. Pagal šį naratyvą visų pirma Rusijos ir Gruzijos karas 2008-aisiais bei V.Putino režimo manevrai namuose buvo pirmieji Maskvos grįžimo prie imperinio-komunistinio mąstymo ženklai.

Visa tai, kas vyko vėliau – Krymo aneksija, intervencija Sirijoje, kaltinimai dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus (jų baigties niekaip nenulėmę) – tik patvirtino tokią versiją.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Krymo aneksijos metinių minėjimas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Krymo aneksijos metinių minėjimas

„Tačiau pamirštama, kad V.Putino valdymas pratęsė B.Jelcino erą – abu režimai yra dvi viena po kitos einančios to paties posovietinės sistemos gyvenimo ciklo dalys.

Antra, mintis, kad Rusija pati pasirinko priešiškumą tarptautinėje arenoje, yra paremta neįtikėtinai vienpusišku požiūriu į tai, kas vyko po 1991 metų – požiūriu, kuris ignoruoja pačių Vakarų veiksmus“, – rašo autorius.

Jo vertinimu, pats svarbiausias faktas yra tai, kad pasibaigus Šaltajam karui ir taip nelygios Vakarų bei Maskvos jėgos tapo dar nelygesnės. O Vakarai – visiškai logiška – siekė pasinaudoti pranašumu.

Tuo paaiškintina ir skubi NATO plėtra, kuri smarkiai suerzino Rusiją. T.Woodas tik konstatuoja susierzinimo faktą – jis neteigia, kad, pavyzdžiui, Baltijos šalys neturėjo būti priimtos į Aljansą, nors vakariečiai Rusijai tikrai buvo žadėję, kad taip neatsitiks.

LR Prezidento kanceliarijos/ R.Dačkaus nuotr./Dalia Grybauskaitė dalyvauja NATO viršūnių susitikime Briuselyje
LR Prezidento kanceliarijos/ R.Dačkaus nuotr./Dalia Grybauskaitė dalyvauja NATO viršūnių susitikime Briuselyje

Tiesa, iš pradžių V.Putinas dar norėjo prisijungti prie JAV vadovaujamos išsivysčiusių, liberalų kapitalizmą pasirinkusių šalių bendruomenės.

Tačiau Vakarai nereagavo į Rusijos pasiūlymus priimti šalį į NATO, o Vašingtonas vėliau aktyviai rėmė revoliucijas Gruzijoje ir Ukrainoje.

Bet net tada Maskva bandė draugauti su vakariečiais – 2011 metais Jungtinių Tautų Saugumo taryboje nepanaudojo veto ir neblokavo karinės intervencijos Libijoje.

Rusų demonizavimas padeda režimui

Skyrybų sutarties antspaudu tapo antroji Ukrainos krizė 2014-aisiais, tiesa, T.Woodas mano, kad Rusijos agresiją reiktų vadinti taktiniu improvizavimu, o ne kruopščiai suplanuota antivakarietiška strategija.

Kažin ar vyksta naujas Šaltasis karas – priešingai nei sovietmečiu, negalima kalbėti apie socioekonominių ar ekonominių sistemų konkuravimą.

JAV ir ES pagrįstai paskelbė Rusijai krūvą sankcijų, bet kažin ar V.Putino režimui šie suvaržymai nėra naudingi. Anot knygos autoriaus, abiejų pusių veiksmai atneša naudos abiem pusėms.

Vakarų sankcijos V.Putinui leidžia pritraukti rinkėjų paramą, o Kremliaus veiksmai Kryme ir Rytų Ukrainoje paradoksaliai naudingi Vakarų politiniam elitui.

Juk agresija leido Vakarams grįžti prie patogių Šaltojo karo stereotipų – ką jau kalbėti apie išaugusį ukrainiečių norą prisijungti prie NATO.

Vis dėlto kažin ar vyksta naujas Šaltasis karas – priešingai nei sovietmečiu, negalima kalbėti apie socioekonominių ar ekonominių sistemų konkuravimą. Kaip rašo T.Woodas, Rusija yra ne antivakarietiška, bet dalis „ne-Vakarų“ – kartu su Kinija ir Indija.

Rusija yra tarpinio statuso valstybė, kurioje mažėja gyventojų ir kurios BVP teprilygsta Brazilijos bei Turkijos ūkiui. Išlaidos gynybai – vos 8 proc. viso NATO kapšo.

Nuosekli Pax Americana defliacija ir Kinijos augimas Maskvai atvers ir naujų galimybių. Tačiau jei naftos kainos stebuklingai neišaugs, išvengti socialinių neramumų V.Putinui ar jo įpėdiniui nepavyks.

Kita vertus, kol Vakarai ir toliau visomis įmanomomis progomis demonstruos, kad priešiška laiko ne tik neva labai galingą Rusijos valdžią, bet ir visuomenę, todėl B.Jelcino/V.Putino sistemai nebus ko būgštauti – rusai nepuls pasitikėti tais, kurie juos menkina.

Dabar sudaromas toks įspūdis, kad V.Putinas spėja visur. Bet man pasirodė itin taikli T.Woodo mintis dėl liberalių amerikiečių noro kaltinti Rusiją dėl Donaldo Trumpo pergalės 2016 metais.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

„Kai yra Rusija, nereikia diskutuoti apie daugybę tikrų Trumpo pergalės priežasčių – antidemokratiškų manipuliacijų rinkimų sistema ar pastangų neleisti balsuoti afroamerikiečiams.

Daugybei žmonių paprasčiau dėl Trumpo iškilimo kaltinti užsienio jėgą, o ne atidžiau pažvelgti į problemos pačios Amerikos institucijose, politinėje sistemoje ir visuomenėje“, – rašo T.Woodas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Ar žinai?

Ar žinai?
Ar žinai?

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive