Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti

Vertėja Toma Gudelytė: „Chemija yra puikus pretekstas panagrinėti begalę esminių temų ir moralės dilemų“

Neseniai lietuviškai išėjo italų rašytojo Primo Levi’o apsakymų knyga „Periodinė elementų lentelė“ (Hubris, 2023). Į 21 apsakymą pateko skirtingi cheminiai elementai, tekste atsiskleidžiantys kaip individualios ir kolektyvinės atminties, gyvenimiškos patirties metaforos. Tarkime, savo protėvius – žydus Pjemonto regione – pasakotojas lygina su argono dujomis. Dujos, kaip ir jie, inertiškos ir nesiveliančios sąveikai į chemines reakcijas, nesijungiančios su kitais cheminiais elementais.
Knygos viršelis ir Toma Gudelytė
Knygos viršelis ir Toma Gudelytė / Simos Šilingytės nuotr.

Prieš 6 dešimtmečius itališkai pasirodžiusi knyga 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Apie knygą ir Primo Levi’o asmenybę kalbamės su kūrinio vertėja Toma Gudelyte, rašoma pranešime spaudai.

– Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi?

– Turbūt neperdėsiu sakydama, kad Primo Levi (1919–1987) svarbus ne tik italų literatūrai, bet apskritai kultūrinei ir politinei šalies savimonei. Šiuos žodžius rašau sausio 27-ąją – Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kai Italijoje tradiciškai skamba garsioji Primo Levi’o frazė: „Jei suprasti neįmanoma, tai žinoti būtina“. Daugeliui italų ši frazė yra tapusi savotišku Šoa atmintį įprasminančiu šūkiu, vietoj „Mes atmename“, išsakančiu taip pat ir antifašistinę laikyseną (autorius Italijoje atmenamas ir kaip partizanas). Pats Levi nekart pabrėžė, kad rašytoju jį pavertė Aušvicas, tad kūrybą ir atminties liudijimą suvokė kaip glaudžiai persipynusią egzistencinę būtinybę ir drauge privilegiją.

Visgi, kol buvo gyvas, Primo Levi nebuvo jokia įžymybė, priešingai, ilgą laiką gyveno šešėlyje, daugeliui nežinomas, ir tą lėmė įvairios aplinkybės: po karo Europos žydų naikinimo tema buvo savotiškas tabu ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vakaruose, ją užgožė šaltasis karas, literatūroje dominavo neorealizmas ir rezistencinė tematika. Levi visad išlaikė santūrią laikyseną, nebuvo kasdienių diskusijų kultūrinėje spaudoje ar televizijoje protagonistas, kaip Pier Paolo Pasolini ar Italo Calvino, nors rašė pilietinių teisių ir politinių aktualijų temomis. Šoa permąstymas į italų literatūrą atėjo gana vėlai ir tik antrąkart perleidus autobiografinį Levi’o romaną Jei tai žmogus (1958): būtent ši knyga Italijoje padarė proveržį ir atvėrė kelią literatūrai holokausto tema.

– Papasakokite daugiau apie P.Levi’o asmenybę. Ar tiesa, kad gyvenimo pabaigoje jis kentėjo nuo depresijos ir pabaigė savo dienas savižudybe, nors oficialiai skelbiama, kad nukrito nuo savo namų laiptų?

– Levi sakydavo, kad gyvena dvilypį, o gal ir trilypį gyvenimą: chemiko, rašytojo ir atminties liudytojo. Pastarajai veiklai jis pašventė kone visą gyvenimą: atsiradus susidomėjimui grįžusiųjų istorijomis, buvo kviečiamas į mokyklas, kantriai susirašinėjo su vokiečių ir kitų šalių skaitytojais. Laikė tai savo pareiga ir skola neišgyvenusiems. 1945-1971 m. liudijo net šešiuose teismo procesuose, taip pat Aušvico komandanto Hösso bei garsiojoje Eichmanno byloje. Bene pirmasis dar 1945-aisiais tiksliai aprašė Zyklon B sudėtį ir panaudojimą. Paskutinėje savo knygoje „Nuskendusieji ir išgelbėtieji“ (1986), laikomoje jo dvasiniu testamentu, Levi permąstė ir apibendrino Lagerio patirtį bei traumas. Bėgant laikui Levi, manau, išvystė tam tikrą saugos distanciją ir gynybinę užtvarą, ir visgi ši prisiimta atsakomybė turėjo slėgti jį milžiniška emocine našta. Levi’o savižudybė daugeliui buvo netikėta, o šeimos nariai iki šiol atsisako ją komentuoja, nors visuotinai tai priimtas faktas.

Mažiau žinomas jo kaip rašytojo fantasto amplua: Levi artimai bičiuliavosi su Italo Calvino, abu rašė keistus vizionieriškus apsakymus, savotiškus komentarus naujiems laikams, kosminiams užkariavimams ir moksliniams išradimams, mėgo tarpusavyje juos aptarinėti. Tik jeigu Calvino apsakymai primena smagius ir lengvabūdiškus papokštavimus, Levi’o tekstai persmelkti tam tikros grėslios tamsos ir nuojautų, o vietomis panardina į distopinį anti-pasaulį. Galbūt praeities košmarai iki galo jo taip ir nepaleido.

– Ši knyga turi geriausios visų laikų mokslinio turinio knygos titulą – visgi kiek ir kokio moksliškumo joje esama?

– Levi pats savęs nevadino mokslininku, veikiau amatininku, ir į chemiją žvelgė pirmiausia kaip į techniką, graikų tékhne prasme. Jį domino tikrai ne didžioji „svaigių faktūrų“ industrija, o istorijos iš vienišos, „beginklės ir basakojės“ chemijos. Materija, jos konkretumas ir medžiagiškumas jam buvo tarsi solidus pagrindas pasaulyje, kuriame abstrakčios idėjos – rasinės teorijos – buvo paneigusios jo teisę egzistuoti ir pastūmėjusios žmoniją savinaikos link.

Kuo daugiau mąstau apie Periodinę elementų lentelę, tuo labiau žaviuosi jos užmoju. Chemija yra puikus pretekstas panagrinėti begalę esminių temų ir moralės dilemų, o ir konkrečiai mūsų gyvenimus veikiančių pasirinkimų. Pavyzdžiui, darbo ar profesijos tema. Darbas juk gali viena ar kita linkme pakreipti visą mūsų egzistenciją, formuoti ar deformuoti asmenybę. Levi jautė gilų dėkingumą savo amatui, padėjusiam išgyventi Lageryje – tie keli lemtingi šildomoje laboratorijoje praleisti mėnesiai grąžino laisvę ir žmogišką savigarbą. Tuo tarpu Lagerį aprašė kaip pasibaisėtiną darbo parodiją, o belaisvius kaip moderniųjų laikų darbo vergus, alintus alkiu ir beprasme fizine veikla. Darbo beprasmybė, argi tai ne pragaras? Bunoje veikė tuo metu Europoje stambiausias chemijos fabrikas, priklausęs vokiečių IG-Farbenindustrie, čia kaliniai gamino vokiečių karo industrijai skirtą gumą. Po karo Levi kantriai susirašinėjo su vokiečiais „kolegomis“, bandė suprasti jų mąstyseną (apie tai pasakojama skyriuje Vanadis).

Mokslinio turinio knygoje tikrai esama, bet jis nėra savitikslis, o cheminius elementus, kuriais pavadinti atskiri knygos skyriai – auksą, geležį, sidabrą – reikėtų suprasti pirmiausia kaip metaforas, kaip tam tikrą sielos būseną. Chemijos kalba leidžia išskleisti rašytojui ypač svarbią temą: grynumo ir negrynumo priešpriešą, kuria rėmėsi rasinė ideologija. Tiesa, kalbėdamas apie holokaustą Levi akcentavo ne tiek žydiškumo, kiek apskritai kitoniškumo persekiojimą – siekį ištrinti bet kokį negrynumą, priemaišas, „skatinančias pokyčius, taigi patį gyvenimą.“

– Su kokiais vertimo iššūkiais teko susidurti?

– Be specifinės chemijos terminijos turbūt sudėtingiausia buvo versti skyrių Argonas. Ten Levi bene pirmąkart įveda sodraus humoro, autoironijos, leidžia sau žaisti dviprasmybėmis, nešvankiais žargono atspalviais ir filologiniais išvedžiojimais, kuria keistuoliškus, kerėpliškus protėvių portretus. Lyg į vėrinį veria juokingas šeimos ir mitinės genties legendas. Ir visa tai persmelkta giliausios nostalgijos į užmarštį išeinančiam Pjemonto žydų pasauliui, jo specifinei šnektai ir gyvenimo būdui. Drauge tai ir laimingo vaikystės pasaulio, Arkadijos ilgesys. Svarbus momentas – rašytojas tuo metu buvo visa galva paniręs į Rytų Europos žydų tradiciją, domėjosi jidiš kultūra ir folkloru, godžiai skaitė Šolemą Alechemą, Isaką Babelį, pats rašė apsakymus žydų mitologiniais motyvais (rinkinys Lilita). Argonas, sakyčiau, bando pamėgdžioti ar atkartoti kultūrinį jidiš substratą ir literatūrinę tradiciją, kurią Levi, užaugęs vakariečių emancipuotų žydų šeimoje, atrado tik po sugrįžimo iš Aušvico. Buvo sudėtinga, tačiau nepaprastai įdomu lipdyti Argono dėlionę ir nuoširdžiai dėkoju Larai Lempert už pagalbą.

– Knygose įvardijamas apsakymų žanras tarsi ir sufleruoja apie atskirus, vienas nuo kito nutolusius kūrinius, tačiau čia jie sugula į vieną didelį naratyvą – žydų kilmės, italų chemiko autobiografiją. Kuo ypatinga šios knygos struktūra ir forma?

– Levi yra pirmiausia apsakymų autorius, jam svarbi žodinė tradicija – pasakoti gyvai. Daugelis jo apsakymų atsirado būtent iš gyvų pokalbių su bičiuliais ir aplinkiniais. Tai kone obsesiškas poreikis, vėlgi sietinas su Lagerio patirtimi: Levi nekart mini kalinių nerimą, kad jie nespės papasakoti ar bus neišgirsti, kad jais nebus patikėta, ir dar Lageryje pasižada sau, kad jei išgyvens, nesiliaus pasakojęs. Glausta apsakymo forma tampa išdistiliuotos, atseikėtos gyvenimiškos materijos koncentratu, galinčiu pasiekti klausytoją. Ši forma neabejotinai susišaukia su midrāsh, moralinio pasakojimo tradicija. Na, o knygos struktūrą diktuoja labai konkretus vaizdinys – Mendelejevo lentelė, turinti savo aiškią tvarką ir tobulą dėsningumą. Periodinė elementų lentelė geba įvardyti būties virsmus ir keisčiausias chemines reakcijas. Jokios transendencijos – Levi nebuvo tikintis ir praktikuojantis žydas.

– Lietuviškai yra išėjęs kitas, V.Tauragienės verstas, šio rašytojo autobiografinis romanas „Jei tai žmogus“, kurioje taip pat rašoma apie rašytojo patirtis Aušvice. Ar esate skaičiusi romaną? Kuo jis skiriasi nuo „Periodinės elementų lentelės“?

– Žinoma. Rengdama vertimą darkart atidžiai jį skaičiau ir išsirašinėjau sąskambių vietas, kalbos ypatumus, atsikartojantį Lagerio žargoną. Vis dar regiu prieš akis kai kurias romano scenas, regiu žydų motinas, naktį prieš deportaciją džiaustančias ant tvorų vystyklus ir ruošiančias maistą kelionei. „Ar ir jūs nebūtumėte taip darę?“, klausia Levi. Visa knyga yra vienas esminis klausimas apie žmogiškumą. Periodinė elementų lentelė taip pat giliai autobiografiška, tačiau šviesos joje šimteriopai daugiau, daugiau lengvumo ir žaismės, pasimėgavimo pačiu kūrybos procesu. Rašytojas jau išsikalbėjo, išpasakojo viską, ką skaudžiaučio ir šiurpiausio turėjo paliudyti apie Aušvicą. Lentelėje mes, skaitytojai, esame saugumo zonoje – autorius vedžioja mus po lengvai atpažįstamą kraštovaizdį, po laboratoriją, savo jaunystės ir studentavimo metų Turiną, tarp antifašistinio judėjimo dalyvių, aukštyn į kalnus, ir tik kartą stumteli prie pačios bedugnės, bet ir vėlgi tėviškai švelniai. Man norėjosi išsaugoti giją su pirmąja autoriaus knyga, ypač kai minimi tie patys personažai ar nutikimai, pavyzdžiui, chemijos egzaminas Lageryje, deportuotųjų alkio ir sapnų tema. Abi knygas vienija ir tam tikros literatūrinės sąšaukos, kaip kad Dantės Dieviškosios komendijos atgarsiai ir atspalviai. Su malonumu vėl sėdau skaityti Sigito Gedos vertimo, tad skaitytojai ras nuorodų ir poeto, ir į Violetos Tauragienės vertimą.

– Kiek optimizmo ir lengvumo galima rasti šiame, toli gražu ne apie lengvas temas, kalbančiame kūrinyje?

– Mintyse iškart iškyla skyrius apie Levi’o laboratorijos laikų meilę Džuliją, kurią jis lydi dviračiu per karo apgriautą Milaną (Fosforas), ar vestuvinę kelionę į kaimą rinkti tais laikais neįkainojamos vertės vištų išmatų, iš kurių italų panelėms gaminami lūpdžiai (Azotas), ir norisi šypsotis. Šia knyga Levi siekė papasakoti apie chemiko amatą pirmiausia kaip apie nuotykį, profesinį ir tuo pačiu žmogiškai paprastą, gyvenimišką, todėl jis įtraukė daug smagių ir netikėtų epizodų iš „materijos transformatorių“ kasdienybės. Galėtumė netgi perskaityti Lentelę kaip anekdotų rinktinę. Net ir kalbėdamas apie dramatiškus, skaudžius dalykus Levi geba išvengti retorikos ar dirbtinio graudulio, išsaugo žmogiškąjį mastelį. Rašytojas kategoriškai atmetė aukos, teisėjo ar keršytojo vaidmenį, ir tai yra giliai humanistinė laikysena.

– Sulaikiusi kvapą skaičiau apie tai, kaip aiškiai artėjant katastrofai, protagonistas pasakoja: „Ir visgi jei norėjome gyventi, jei troškome patirti mūsų venomis srūvančią jaunystę, nebuvo kito kelio kaip tik savanoriškas aklumas: kaip ir britai, mes taip pat „nepastebėjom“, buvome linkę visas grėsmes nukišti į neregimų ar kaipmat pamirštamų dalykų limbą. O juk teoriškai buvo galima viską mesti ir bėgti, persikelti į kurią tolimą mitinę šalį, pasirinktą iš mažumos sienų dar neuždariusių valstybių: į Madagaskarą ar britų Hondūrą; bet tam reikėjo nemenkos pinigų sumos, o ir neeilinės iniciatyvos, o aš, mano šeima ir artimieji stigom ir vieno, ir kito.“ Kokių paralelių su šiais laikais įžvelgiate knygoje? Ar turime ko iš jos pasimokyti?

– Taip, ši ištrauka iš apsakymo Kalis turbūt ne vienam skaitytojui surezonuos savo aktualumu ir universalia tematika. Levi čia piešia savo kartos paveikslą, kartos, kuri anestetizuota totalitarinės retorikos galot apsisprendžia reaguoti ir priešintis. Išsigrynina vertybes. Tačiau šis distiliacijos procesas nėra paprastas, jį lydi abejonės, nerimas dėl ateities, o ir suprantamas žmogiškas troškimas tiesiog gyventi. Paralelės su šiandiena akivaizdžios, nors karo grėsmės nuotaikos tikrai stipresnės Lietuvoje nei Italijoje, kur visuomenės dėmesį kausto gilėjantis konfliktas Artimuose Rytuose. Levi mus moko aiškiai įvardyti savo vertybines nuostatas ir brėžti raudonąją liniją, kurią peržengę rizikuojame atsidurti prie bedugnės. Jam ši neperžengiama linija buvo rasinis fanatizmas, kito dehumanizavimas, getų politika. Aušvicą jis regėjo kaip unikumą žmonijos istorijoje, tačiau manė jį galint pasikartoti, prieš mirtį vis dažniau kalbėjo apie lagerių ir fašizmo sugrįžimą naujais pavidalais.

– Ko palinkėtumėte būsimiems „Periodinė elementų lentelė“ skaitytojams?

– Pirmiausia, žinoma, skaitymo malonumo ir prasmingo laiko su tekstu. Toks turbūt ir yra kiekvieno savo amatą mylinčio vertėjo tikslas – kad naujas teksto rūbas būtų vykęs, kad džiugintų ir galbūt leistų atrasti šį tą naujo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Huawei FreeBuds 6i“ – iki 100 eurų kainuojančios belaidės ausinės
Reklama
Vaikų vasaros atostogoms įsibėgėjant, „Telia Play“ kino rekomendacijos vaikams ir visai šeimai
Reklama
„Įspūdžiai išliko visam gyvenimui“: TV bokštas kviečia pasivaikščioti 170 metrų aukštyje
Reklama
Sužadėtuvių žiedo paieškos: kaip išrinkti tinkamiausią?