Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 6d. 15:29

Vidinis žmogus vs. politika: Alvydo Jokubaičio knyga „Politinis idiotas“

Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis

„Sakydamas, kad žmogus yra politinis gyvūnas, Aristotelis pasakė tik dalį tiesos. Tam tikra žmogaus asmenybės dalis bijo politikos.“ Šį teiginį randame naujausioje profesoriaus Alvydo Jokubaičio knygoje „Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ („Tyto alba“, 2019).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėta, tačiau šioje knygoje politikos filosofas A.Jokubaitis nesureikšmina politikos, o vietoj to siūlo nubrėžti aiškias jos ribas. Politikos filosofai paprastai linkę pabrėžti politikos svarbą žmonių gyvenimui ir iškelti ją aukščiau kitų žmogaus veiklos formų, ypač ekonomikos, technikos ir socialinių-privačių reikalų. Kitomis progomis tą daro ir A.Jokubaitis, kritikuojantis šiuolaikinio liberalizmo sąlygotus depolitizacijos procesus. Šių motyvų esama ir Politiniame idiote. Tačiau šios knygos originalumas kyla būtent iš politikos nureikšminimo, kokio dar neregėjome ankstesniuose profesoriaus tekstuose.

Pagrindinė A.Jokubaičio knygos tezė: žmogus netelpa visuomenėje. Žmogaus gyvenimo neįmanoma suredukuoti tik į visuomeninius reiškinius, nes žmogus visada yra daugiau nei visuomenė. Visuomenėje ir viešojoje erdvėje žmogus reiškiasi tik kaip išorinis žmogus, tačiau dar yra ir vidinis „aš“, kuris kitiems pilnai niekada neatsiskleidžia. Reikšminga žmogaus tapatybės dalis visada liks nematoma kitiems, todėl neaprašoma iš išorės ir nepaaiškinama moksliškai.

Pozityvizmas, scientizmas ir apskritai mokslinis pasaulėvaizdis toliau išlieka profesoriaus kritikos taikiniais. Jo supratimu, tyrinėdami žmogų iš išorės, mokslininkai negali paaiškinti žmogaus prigimties.

Pozityvizmas, scientizmas ir apskritai mokslinis pasaulėvaizdis toliau išlieka profesoriaus kritikos taikiniais. Jo supratimu, tyrinėdami žmogų iš išorės, mokslininkai negali paaiškinti žmogaus prigimties. Mokslo atstovams žmogus tėra įvairių socialinių, psichologinių, genetinių ir ekonominių determinantų padarinys, kurį galima aprašyti tokiu pat būdu, kaip ir bet kurią kitą gamtos būtybę. Šiam požiūriui autorius priešpastato Immanuelio Kanto žmogaus sampratą, pagal kurią žmogus neabejotinai priklauso gamtai, tačiau sykiu ją peržengia moralės ir praktinio proto srityje. Dalis žmogaus gyvenimo reiškinių yra gamtiškai determinuoti ir todėl gali būti aprašyti moksliškai (kaip fenomenas), tačiau pereidamas į moralės sritį žmogus jau yra noumenas – apie galutinius tikslus laisvai svarstantis ir sprendžiantis, moraliniais principais besivadovaujantis subjektas.

Kritikuodamas mokslinį požiūrį į žmogų, A.Jokubaitis įveda lietuvių tarpukario filosofams artimą perskyrą tarp individo ir asmens. Mokslininkai gali aprašyti individą ir su jo veikla susijusius reiškinius, tačiau negali įsiskverbti ir perprasti asmens paslapties, mat asmuo yra „unikalus, nepakartojamas ir savivoka pasižymintis veikėjas“, save suvokiantis kaip „galutinį, ir todėl absoliutų, savo veiksmų pagrindą“. Mokslas siekia parodyti, kad žmogų galima pilnai paaiškinti veiksniais, kylančiais iš gamtos ir visuomenės, tačiau einant šiuo keliu ignoruojama žmogaus siela, jo nepakartojama vidujybė, moralinis ir dvasinis branduolys. Skirtingai nei individas, asmuo nėra tik statistinis vienetas ar sraigtelis gigantiškoje mašinoje.

A.Jokubaitis gina pirmojo asmens perspektyvą, kurią, jo akimis, nepagrįstai nurašo šiuolaikiniai mokslininkai, pripažįstantys tik trečio asmens perspektyvą. Asmuo nesuvokia savęs kaip evoliucinių procesų ar cheminių reakcijų padarinio, jis pasižymi laisvu mąstymu, savivoka ir savirefleksija, kurių negalima priskirti nei gyvūnams, nei abstraktiems, nuasmenintiems visuomeniniams procesams. Asmuo suvokia save kaip agentą ir veikėją, yra įsisąmoninęs savo nepriklausomybę nuo išorinių aplinkybių ir prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Vidinis žmogus „labiau paiso viduje randamų moralinių imperatyvų, o ne gamtinių ir socialinių elgesio determinantų“.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alvydas Jokubaitis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alvydas Jokubaitis

Jei galiotų tik gamtinė ir visuomeninė determinacija, atsakomybė – kertinis asmens praktinio gyvenimo veiksnys – turėtų išnykti. Lygiai taip pat turėtų išnykti sąžinės graužatis, gėda, kaltė, atleidimas ir kiti svarbūs asmens moralinės savivokos ypatumai. A.Jokubaitis ypač pabrėžia sąžinės reikšmę: „Remdamiesi sąžine, žmonės dažnai atmeta visuomenės reikalavimus. Be šito nesuprastume politinių disidentų, pasaulio teisuolių ir sąžinės kankinių fenomenų. Sąžinė nėra vien tik į vidų įtraukti visuomenės reikalavimai, ji veikia kaip nepriklausomas autoritetas.“

Kitas Politinio idioto išskirtinumas – A.Jokubaičio sprendimas centrine knygos argumentacijos ašimi padaryti rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio kūrybą. Tai originalus, šiuolaikinei politinei filosofijai neįprastas sprendimas. Pastaruoju metu Vakaruose daugėja bandymų iš politinės filosofijos perspektyvos skaityti Viljamo Šekspyro ir Antikos tragikų darbus, tačiau kol kas tai palyginus vis dar retas reiškinys. Dar rečiau bandoma sieti politinę filosofiją ir rusų literatūros klasiką. Kaip rodo Politinis idiotas, F.Dostojevskio kūrybos įtraukimas į politinės filosofijos lauką atveria naujų politikos vertinimo galimybių. A.Jokubaitį eiti šiuo Lietuvoje dar nepramintu keliu paskatino suvokimas, kad rusų rašytojas daug giliau nei modernieji politikos teoretikai suvokia žmogaus prigimtį, kurios neperpratus neįmanoma adekvačiai suprasti ir politikos prigimties.

Raktas, kuriuo A.Jokubaitis mėgina atrakinti F.Dostojevskio kūrybą ir susieti ją su politika, yra pogrindžio žmogaus figūra iš jo Užrašų iš pogrindžio. Pogrindžio žmogus – tai iš visuomenės sąmoningai pasitraukęs ir jai oponuojantis žmogus. Jis atsiskiria nuo visuomenės, nes nenori, kad mokslininkai ar politikai verstų jį būti laimingu pagal jų visiems primestą laimės sampratą. „Pogrindžio žmogus nebijo sau prieštarauti, ką nors teigia ir tuoj pat savo teiginį paneigia, jis netiki tuo, kuo sako tikįs, prisipažįsta negalįs gerbti savęs, nors kartu sako norįs sulaukti pagarbos, vadina save protingu žmogumi ir kartu yra įsitikinęs, kad gyvenime ką nors pasiekti gali tik kvailiai. Pogrindžio žmogus kalba paradoksais, kuriuos suvokia kaip priešnuodį prieš ideologijas.“ Pogrindžio žmogus maištauja prieš modernųjį racionalizmą, utopizmą ir utilitarizmą. Jis siekia išsaugoti laisvę elgtis pagal savo laimės ir racionalumo supratimą. Pogrindžio žmogus – tai vidinis žmogus, besipriešinantis visiškam asmens supolitinimui ir suvisuomeninimui, o sykiu ir naujos visuomenės kūrimo projektams.

A.Jokubaičio vertinimu, pogrindžio žmogaus pasaulėjauta ir priešiškumas visuomenės spaudimui svarbūs visuose F.Dostojevskio romanuose. Pagrindinis Idioto herojus kunigaikštis Myškinas vaizduojamas kaip idiotas, nes moraliai supuvusi visuomenė nesugeba įvertinti jo moralumo: „Myškinas savo tobulybe yra akibrokštas visuomenei, kuri mieliau renkasi kvailumą, melą, moralinį bukumą ir sugedimą.“ Nematydama savo pačios moralinio bukumo, visuomenė lieka abejinga arba apskritai akla Myškino kilnumui, traktuoja jį kaip naivų idiotą. Visuomenės ir žmogaus priešprieša, kvailumo ir racionalumo dialektika, kančios ir utopijos antitezė – tai daugelyje F.Dostojevskio romanų sutinkamos temos. A.Jokubaičio nuomone, šie romanai geriau paaiškina žmogaus prigimties sudėtingumą nei didžioji dauguma šiuolaikinių politinių teorijų, vengiančių prigimties ir žmogaus silpnumo temos.

Kitų A.Jokubaičio knygų kontekste Politinis idiotas išsiskiria didžiuliu dėmesiu žmogaus prigimties klausimui.

Kitų A.Jokubaičio knygų kontekste Politinis idiotas išsiskiria didžiuliu dėmesiu žmogaus prigimties klausimui. Anot autoriaus, nesupratus žmogaus prigimties, neįmanoma adekvačiai suvokti ir politikos prigimties. Politikos aiškinimas paprastai grindžiamas optimistine arba pesimistine žmogaus antropologija. Lietuvių filosofas neabejotinai stovi pastarosios pusėje, todėl ypač akcentuoja blogąsias žmogaus prigimties puses: „Asmuo neįsivaizduojamas be melo, veidmainystės, išdavystės, tuštybės, niekšybės, godumo ir kitų ydų.“ A.Jokubaitis yra ryškus antiutopistas. Jis nemano, kad politinėmis reformomis ar techninėmis inovacijomis įmanoma pakeisti žmogaus prigimtį. Didelius lūkesčius su politika siejantiems skaitytojams lietuvių autorius nori priminti, kad politiniame gyvenime kasdien veikia žmonės, kuriems būdingas „nesivaldymas, rūstumas, gobšumas, tingumas, pavydas, puikybė, gašlumas ir neapykanta“. Žmonės taip pat pajėgūs kurti gėrį ir kultivuoti dorybes, tačiau A.Jokubaitis kur kas labiau linkęs akcentuoti žmonių ydas ir polinkį į blogį bei kvailybę.

Iš politikos neįmanoma pašalinti idiotizmo, nes jis iš prigimties būdingas žmonėms, kurie ir kuria politinę tvarką. Dėl šios priežasties, A.Jokubaičio supratimu, beprasmiška daug vilčių dėti į politinius projektus ir utopijas, nes neįmanoma sukurti nei naujo žmogaus, nei naujos visuomenės. Politika negali atnešti nei laimės, nei meilės. Politiniai sprendimai nėra tokie reikšmingi žmogaus gyvenimui, kaip gali pasirodyti stebint viešojo gyvenimo spektaklį. Lietuvių mąstytojo žodžiais: „Tarp asmens ir politikos yra daug gilesnė praraja, negu mano modernieji politikos filosofai. Tai, kad žmogus yra politinis gyvūnas, dar nereiškia, kad jis yra vien politinis gyvūnas. [...] Vidinis žmogus yra apolitiškas.“

Politinis idiotas – tai vidinio žmogaus, pogrindžio žmogaus, nuo visuomenės ir politikos nepriklausomo subjekto apologija. Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis nori įrodyti, kad už politiką kur kas svarbesnis yra asmuo, jo vidinis pokalbis su pačiu savimi, jo moralinė savivoka, dvasinis pasaulis ir tikėjimas. Politika yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau jai būdingas idiotizmas kuria nuolatinę įtampą tarp žmogaus vidaus ir išorės, tarp žmonių ir visuomenės. Tikroji būties prasmės paieška gali vykti tik pogrindyje, asmens viduje, o ne viešose diskusijose, teisiniuose procesuose ar individą iš išorės stebinčiose ir kontroliuojančiose institucijose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas