Kaip rašo portalas sobesednik.ru, V.Pelevino viešai žinomi biografijos faktai itin skurdūs. Žinoma, kad jo mama buvo Maskvos universalinės parduotuvės direktorė, tėvas dėstė karinėje mokykloje, V.Pelevinas mokėsi prestižinėje mokykloje, vėliau baigė inžinerijos institutą, dirbo žurnalo „Mokslas ir religijos“ redaktoriumi, pirmąją istoriją publikavo 1989 metais. Vėlesni apsakymai sulaukė vis didesnio dėmesio, o didžiuoju proveržiu tapo romanas „Čiapajevas ir Pustota“.
Ilgą laiką V.Pelevinas gyveno dvigubą gyvenimą – gimtinėje neduodavo žurnalistams interviu, ant knygų viršelių dėdavo nuotraukas, kuriose užsidengęs veidą arba didžiuliais juodais akiniais. Tačiau užsienyje jis mielai pozavo fotosesijoms ir reguliariai duodavo interviu. Tai buvo jo mitologijos apie save kūrimo dalis. Viešieji ryšiai, kuriuos jis puikiai išmano ir kuriuos ironiškai ir tiksliai ciniškai aprašė knygoje „Generation P“.
Anksčiau V.Pelevinas buvo skaitomas daugiausia tik alternatyviąją kultūrą mėgstančių žmonių sluoksniuose, o dabar kiekviena nauja jo knyga tampa bestseleriu. Rusijos literatūros apžvalgininkai juokauja, kad naująjį romaną būtinai visuomet perskaito ir Vladimiras Putinas, mat V.Pelevinas sugeba itin tiksliai ironiškai perteikti Rusijos socialinę realybę.
Nors V.Pelevinas dabar yra Rusijoje visuotinai pripažįstamas autorius, o „Generation P“ net įtraukta į mokyklinę programą, klysta tie, kurie sako, kad V.Pelevinas tapo naujuoju milijonieriumi ir visiškai pakeitė gyvenimo būdą (viename interviu V.Pelevinas pasakojo, kaip pas jį atvyko bičiulis verslininkas. Rašytojas jam parodė išleistą naują savo knygą, o šis ir sako: „Kokiom nesąmonėm čia užsiimi, griebkis verslo pagaliau“). V.Pelevinas tvirtina, kad net ir populiariam rašytojui Rusijoje nėra lengva išgyventi – tiesa, praėjusiais metais „New York Times“ jis sakė, kad per metus literatūriniu darbu jis uždirba apie 50 tūkst. dolerių. Dabar V.Pelevinas pakankamai populiarus ne tik Rusijoje, bet ir užsienio šalyse. Ir Lietuvoje išleistos beveik visos žymiausios šio autoriaus knygos (naujausių V.Pelevino lietuviškai išleistų knygų recenziją skaitykite čia), o Vakaruose jis pasirašė sutartį su didžiule leidybine kompanija „Viking“.
Nedažnai duodamuose interviu V.Pelevinas daugiau mėgsta kalbėti ne apie save, o apie Rytų kultūrą, budizmą, viešųjų ryšių įtaką šiuolaikinei kultūrai. Todėl apie jo paties gyvenimą yra prikurta gausybė mitų. Štai keli jų, kuriuos surašė portalas kp.ru ir pamėgino išsiaiškinti, ar jie tiesa.
Griežta sutartis su leidykla – parašyti po vieną aukštos klasės knygą per metus
„Nėra jokios sutarties, – sako V.Pelevino agentas Vladimiras Popovas. – Kaip galima priversti kūrybišką žmogų rašyti pagal nustatytą tvarką? Nors aš negaliu kalbėti leidyklos vardu, gal ir yra tokia slapta sutartis. Mano užduotis – sudaryti gerą sutartį ir išsikovoti gerą honorarą.“ O buvo laikai, kuomet V.Pelevinui mokėjo visišką niekį, lyginant su, pavyzdžiui, Borisu Akuninu. V.Pelevinas, sužinojęs apie tai, labai supyko. Ir romane „Skaičiai“ gana aštriai aprašė savo leidėją.
Gyvena jis įvairiose vietose – tai Tibete, tai Londone
Pats V.Pelevinas intriguoja: „Pastaruoju metu mane sapnuoja Auksinė Žuvelė, kuri gyvena apskritame akvariume su sidabro apdaila ant krašto.“ Daugiau mažiau žinoma, kad jis buvo apsistojęs Nepale, ilgai gyveno vienuolyne Pietų Korėjoje, keliavo dviračiu Kapadokijoje. Kelerius metus, jo draugų duomenimis, gyveno Italijoje, Vokietijoje, Tailande. Maskvoje jis turi 3 kambarių butą 16-ame daugiabučio namo aukšte.
Užsienyje gyvena dėl nelaimingos meilės
Pats V.Pelevinas pasijuoktų dėl tokių teiginių. Kažin ar, turint omenyje V.Pelevino realistišką požiūrį į moteris ir meilę, jis ryžtųsi tokiai „tremčiai“ dėl jausmų. Nors V.Pelevino motina pasakojo, kad sūnus turėjo merginų, nors nė su viena nepalaikė ilgesnių santykių. Vedęs jis niekada nebuvo, nors žiniasklaidoje vis pasirodo naujų gandų apie jo mylimąsias.
V.Pelevinas – mizantropas ir sociopatas
Kas liečia mizantropiją, tai panašu į tiesą. Tiesa, sunku surasti rašytoją, kuris mielai bendrautų su daugybe žmonių. V.Pelevinas labai skrupulingai renkasi, su kuo draugauti. Vienas jo bičiulis pasakojo, kad V.Pelevinas labai komunikabilus, draugiškas, aštraus proto. Tačiau viena smulkmena – jis bendrauja tik su tais, su kuriais nori bendrauti. O tokių – nedaug. Tiesą sakant, prie V.Pelevino paslaptingumo visi tiek priprato, kad daugelis turbūt net nusiviltų, jeigu jis staiga imtų rodytis viešumoje. Na, o jeigu Maskvoje visgi jis pasirodo viešumoje, tai dažniausiai būna visiškai alternatyvinės, „undergroundinės“ vietos.
Na, o pabaigai, vienas tipiškas V.Pelevino atsakymas į klausimą.
Vokietijoje susitikime su skaitytojais V.Pelevino paklausė:
– Viktorai, pasakykite, kokią baisiausią mistinę kelionę esate patyręs?
– Pati baisiausia mistinė kelionė gyvenime yra tuomet, kai mažas naktį eini į tualetą.
