Prieš ateidamas į Universitetą gerai žinojau, kas toks yra M.Martinaitis, tuomet jau buvo puikiai žinomas V.Kernagio ir M.Martinaičio tandemas, jie buvo tų laikų dievai. Ir mes, vilniečiai moksleiviai, stengdavomės nepraleisti nė vieno jų koncerto ar renginio...
Vėliau, jau studijuodamas pirmam kurse lituanistiką sužinojau, kad M.Martinaitis ateina dirbti į Universitetą – pasijutau tarsi likimo pamalonintas, jog tas žmogus, kuriuo gyvenime žaviesi, bus šalia, su juo galėsi sėdėti, kalbėti. Nebuvau ypač drąsus, kad pats be niekur nieko ryžčiausi eiti pas garbų poetą, lįsti, ieškoti kokių nors kontaktų, literatūrinių patarimų, nes jis atrodė paprasčiausiai „per didelis“...
Simboliška, kad prieš porą metų mes, M.Marcelijaus literatų būrelio nariai, po Universiteto baigimo pasimetę, išsilakstę į redakcijas, kinus, teatrus ar kitus darbus, tapę jau pusamžiais, nutarėme, kad mūsų „martinaitišką“ kartą reikia vėl kaip nors sujungti.
Taip gimė Liudviko Jakimavičiaus, Sergėjaus Kanovičiaus ir mano idėja išleisti antologiją „Mylėjau“ (2012). Tai sugalvojome Briuselyje, su Liudviku svečiuodamiesi pas Sergėjų (vieną iš literatų būrelio narių), kuris dabar ten gyvena. Marcelijus džiaugsmingai sutiko šią žinią, sakė, kad seniai reikėję daryti kažką panašaus, jam buvę neaišku, kodėl ta literatų būrelio karta išsibarstė. Jeigu ši grupuotė būtų išsilaikiusi ilgėliau, gal būtų dar stipriau sudalyvavusi Lietuvos kultūriniame ir politiniame kontekste.
M.Martinaitis nebuvo tipiškas akademinis žmogus, su juo buvo lengva bendrauti. Jis mokėdavo prisitaikyti prie žmogaus, prie jo galvojimo, netempti ant savo kurpalio.
Po antologijos „Mylėjau“ pasirodymo Marcelijus kartu su mūsiške literatų būrelio komanda dalyvavo poroje knygos pristatymo renginių – Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus knygų mugėje. Tada jam buvo likęs... mėnuo, pusantro...
Su M.Martinaičiu, kaip dėstytoju, susidurti beveik neteko, išskyrus ketvirtą kursą. Jis buvo diplominio darbo vadovas. Literatų būrelio nariai stengėsi rašyti pas jį apie šiuolaikinę poeziją – pasirinkau ir aš rašyti apie moderniosios lietuvių poezijos grafinį vaizdą. Teko peržvelgti vyresniosios kartos poetų, pradedant nuo keturvėjininkų iki V.Rubavičiaus, G.Patacko, A.Grybausko vizualinę eilėraščio estetiką, jos raidą...
M.Martinaitis nebuvo tipiškas akademinis žmogus, su juo buvo lengva bendrauti. Jis mokėdavo prisitaikyti prie žmogaus, prie jo galvojimo, netempti ant savo kurpalio. Leido rašyti tokiu stiliumi, kokį mėgsti.
Atsimenu M.Martinaičio įvertinimą, kai diplominis jau buvo apgintas: „Tai pirmasis mano skaitytas diplominis darbas, parašytas rudnosiukišku stiliumi“. Mėgau įtraukti kalambūrus, eseistinius pasažus, o Marcelijus leido tam būti.
M.Martinaičio ir kitų (sąmoningų) lietuvių literatūros katedros dėstytojų dėka buvome aktyviai įvelti į visuomeninį gyvenimą. Jau buvo prasidėję šiokie tokie atgimimo reikalai, Sąjūdžio priešaušris, daug ką buvo galima daryti išnaudojant kūrybos terpę: kūrybinius vakarus, susitikimus...
Marcelijus tam pritarė ir mes daug važinėdavome po Lietuvą, po įvairias provincijos mokyklas, miestelius. Gal tai ir buvo pagrindinis universitetas – ne už stalo, ne auditorijose, o kartu dardant po Lietuvą, dainuojant, kalbantis.
Nelengva paskui visa tai pritempti prie moksliškesnių apibendrinimų, bandant apibrėžti, koks Marcelijus buvo kaip dėstytojas? Kadangi jis daug kalbėdavo apie tautosaką (tai buvo M.Martinaičio mėgstamas arkliukas kalbant apie poezijos ar prozos kūrinius), visada ieškodavo gilesnių mitologinių motyvų.
M.Martinaitis skatino mus kiek įmanoma pažinti etnokultūrą, domėtis giliau, skaitant knygas, net įvairius nelegalius leidinius, kurie pasiekdavo jį iš Vakarų. Kiek atmenu, A.Greimo, H.Nagio, A.Nykos-Niliūno tekstai mus pasiekė būtent tokiu būdu. Apskritai, tada literatūros katedroje tvyrojo smagi antisovietinio pasipriešinimo atmosfera – ne radikalaus, o gudraus, tylaus.
Dažnai „Filologijos rudenys“ baigdavosi vadovybės išsikvietimu pas prorektorių ar net į KGB rūmus. Kartais pamąstau, kad ne literatūrinis Universiteto kontekstas, o pilietinis, politinis man paliko didesnį įspūdį. Tiksliausia būt pasakyti – šių abiejų aspektų jungtis: t.y. – kūryba kaip pilietinis nepaklusnumas okupacijai.
Malonu knygoje apie Sąjūdžio pradžią („Sąjūdžio ištakų beieškant“, 2011) rasti Marcelijų, kaip vieną pagrindinių, beveik nematomų šio judėjimo figūrų, kaip kertinį mazgą, ties kuriuo kryžiavosi ir ėjo visi kiti neformalūs Sąjūdžio pribuvėjų keliai.
Nesišakoja, rašo visokius juokus apie Kukutį, Žuvelį, na, ką tu iš jo paimsi? Juk tai nerimta. O būtent toks žmogus ir galėjo daugiausiai padaryti.
Per tą kuklų žmogų plito partizaniška lektūra, užsienio lietuvių spauda, draudžiamų rankraščių kopijos, sklido įvairios disidentinės žinios. Marcelijus buvo apgaulingos („žuveliškos“) išvaizdos žmogus, mokėjo neišsišokti, niekam neužkliūti. Manytina, kad sovietinis saugumas galėjo jį nurašyti kaip nerimtai atrodantį.
Nesišakoja, rašo visokius juokus apie Kukutį, Žuvelį, na, ką tu iš jo paimsi? Juk tai nerimta. O būtent toks žmogus ir galėjo daugiausiai padaryti.
Į universitetą įstojau 1979 metais. Jei teisingai atsimenu, Marcelijus į būrelį atėjo 1980 metais. Nuo antro kurso jis pradėjo mus globoti. Studijas baigiau 1985 metais, Marcelijus iki pat studijų pabaigos (kartu su prof. E.Bukeliene, kuri kiek labiau globojo prozininkus) buvo mūsų literatų būrelio vadovas.
Bene svarbiausias šios bendros veiklos vaisius yra pogrindinis žurnalas „Sietynas“ (beje, prie literatų būrelio narių būtina priskirti ir, ko gero, iniciatyviausią šio reikalo organizatorių, kursioką Darių Kuolį).
Sakyčiau, tai esminis mūsų grupuotės literatūrinis, politinis manifestas, gimęs iš laisvesnio žodžio ilgesio, savirefleksijos, kartais įsidrąsinant paliesti tuo metu dar neliečiamas mūsų literatūros figūras, tarkim, A.Vienuolį...Nesakyčiau, kad Marcelijus tam darė įtaką ar kaip nors vadovavo, tiesiog jis buvo sukūręs atmosferą, kurioje darydamas tokius dalykus galėjai jaustis saugiai. Tiek, kiek apskritai tais laikais buvo įmanoma jaustis saugiai. Kai tavo mylimas dėstytojas ir vadovas nebijo, šneka puse lūpų, bet suprantama kalba – aišku, kad jo studentai nori būti dar radikalesni ir pralenkti savo mokytoją. Marcelijus buvo labai geras lieptas „eiti iki galo“.
Apie Marcelijų sunku kalbėti. Net nežinau, kodėl, bet ne daug ką teprisimenu. Apie gerus žmones visad pamename gerokai mažiau, nei apie blogus.
Apie Marcelijų sunku kalbėti. Net nežinau, kodėl, bet ne daug ką teprisimenu. Apie gerus žmones visad pamename gerokai mažiau, nei apie blogus, ką nors negera padariusius...
Marcelijus buvo ir tebėra tarsi kokia mitologinė būtybė. Smūtkelis ar kas nors, kurį žinai, prisimeni – šilta, gera. Gali tai apibūdinti būdvardžiais, gali nusakyti jausenas, emocinę būseną.
Galvoju, kad gyvenime nėra tiek daug vyresnio amžiaus žmonių, į kuriuos galėčiau kreiptis sakydamas „tu“. Visa tai kyla ne iš nepagarbos, o priešingai – iš labai ypatingos pagarbos. Su Marcelijumi iki pat paskutinių akimirkų buvo galimybė bendrauti artimai, kaip su geranorišku, vyresniu, tėviškai nusiteikusiu bičiuliu.
Įsiminė šmaikštūs jo literatūriniai pasažai. Marcius mokėjo itin paprastai paaiškinti literatūros esmę. Tarkim, vienas palyginimas – eilėraščio ir panelės sugretinimas: eina gatve labai graži panelė, tobulai apsirengusi, pasidažiusi, su kablukais, žodžiu, viskas tvarkoje. Meti žvilgsnį – lyg ir nebloga, bet vos tik nusuki galvą, tuoj tą panelę užmiršti...
Pasirodo, toji gražuolė nėra tokia įdomi, kad ilgai ją prisimintum, kad nusektum ilgesingu žvilgsniu. Bet... jei ji truputį žvaira, su apgamu ar su nulūžusiu kulniuku, tada – viskas!!! Mažytis netobulumas padaro ją tobulą ir ji kaipmat prikausto tavo dėmesį – nė pats nepastebėdamas jau bėgi iš paskos. Tad koks nors eilėraščio netobulumas, sušlubavimas yra būtinybė, eilėraščio autentika, jo savastis.
Jei mūsų kurso arba literatų būrelio grupuotę lyginčiau su vyresniaisiais (V.Dauniu, V.Kukulu ir kt.), tai sakyčiau, kad jie buvo kitokie, gal kiek klasiškesni, akademiškesni. O mes sekėme Marcelijumi, priėmėme V.P.Bložę, S.Gedą, J.Meką, A.Mackų – tai buvo mūsų kumyrai. Atsirado laisvo eiliavimo, pasąmoninio žaidimo, autoironijos, grotesko....
Tad buvo noras atsiskirti nuo vyresnės kartos ir parodyti savo braižą. Toji karta labiau sekė A.Miškinio, V.Mačernio, V.Mykolaičio-Putino mokyklos tradicija, o mes rėmėmės kitais autoriais.
Turbūt vienas iš esminių atradimų buvo V.P.Bložė, kurį M.Martinaitis atvedė ir į mūsų būrelį. V.P.Bložė neretai atvažiuodavo į mūsų literatūrines vakarones. Vėliau su šiuo poetu ėmėm dirbti ir individualiai – kai kas su savo pirmųjų knygelių apmatais net ir važiavo pas V.P.Bložę. Paskui į VU dėstytojauti atėjo V.Kubilius, neretai čia lankydavosi ir S.Geda – žodžiu, mus supo žmonės, Lietuvos kultūros kontekste atlikę itin ženklų vaidmenį, laisvinant ją iš štampų, baimės kalbėti.
Liko dar vienas atminty užsifiksavęs „kaimietiškas“ Marcelijaus pasamprotavimas – jis nuskambėdavo tada, kai pradėdavome rašyti pernelyg nesuprantamas, metafizines eiles. Tada jis kalbėdavo ūkiškai, sakydamas, jog kiekvienam poetui reikia po „cveką“ įkalti į padą, kad durtų į koją, kad vaikščiodamas prisimintum, kad tau tiesiog žmogiškai skauda. Jis nemėgo pernelyg abstrahuoto ar išgalvoto pasaulio.
Tada jis kalbėdavo ūkiškai, sakydamas, jog kiekvienam poetui reikia po „cveką“ įkalti į padą, kad durtų į koją, kad vaikščiodamas prisimintum, kad tau tiesiog žmogiškai skauda.
Prisimenu ir vieną asmenišką Marcelijaus palinkėjimą, kurį turbūt nešiosiuos iki pat gyvenimo galo. Tai palinkėjimas, kurį gavau parengęs pirmąją savo eilėraščių knygelę.
Atėjau Marcelijaus palaiminimo – jis sėdėjo auditorijoj ir vartė neseniai perskaitytą mano knygelės rankraštį. Jis niekad nesakydavo, kad tu blogai parašei, kad čia netikę, čia tą dalį išmesk, ar ką...
Bet pasakydavo tokį kalambūrą, kad po to ilgokai tekdavo sukti galvą. Turbūt panašiai yra dzeno filosofijoje, kai mokytojas tau užmena mįslę, o tu pats turi ją įminti.
Jis man pasakė: „Vytai, tau reikia nusprūsti.“ Aš išėjau ir galvoju, kas čia per palinkėjimas? Ar nusigerti? Ar po mašina... Ką daryti? Kur nusprūsti? Į kurią pusę? Iš tikrųjų šis jo palinkėjimas mane iki šiol lydi kaip paskata neužsibūti kitų atrastuose rėmuose (ar net savo paties vėžėse). Niekada neslėpiau, kad Marcelijaus poetika, jo mąstymo būdas man ypač artimi. Pirmoje knygelėje esama ir visiškai atviro parafrazavimo, ėjimo paskui Marcelijų. Jis man pasiūlė nusprūsti ir aš iki šiol sprūstu.
O koks buvo Marcelijaus vaidmuo literatų būrelyje? Jis sukurdavo džiugią kūrybos atmosferą. Vėl norom nenorom pradedi lyginti su prieš mus buvusia karta, kadangi matėme kitokius jų literatūrinio bendradarbiavimo ar brandinimo modelius. Jų modelis buvo paremtas griežtesne kritika, šaltoku profesiniu reiklumu.
Atsimenu, dar prieš pradėdamas lankyti užsiėmimus pas Marcelijų, pirmam kurse su savo poezija nuėjau į tą vyresnių kolegų būrelį ir ten buvau itin smagiai vyresnėlių nutarkuotas. Be jokių galimybių pasidžiaugti, kad gal netyčia kažką ir gera esi parašęs. Gaudavai kaip koks naujokas, atėjęs į sovietinę armiją.
O Marcelijus dirbo su džiaugsmo kultūra, džiaugsmo būsena, ne tiek sureikšmindamas rezultatą, kiek patį bendravimą, kūrybos virtuvę, grožėjimąsi. Vėliau gyvenime sutikau ir antrą panašaus pobūdžio žmogų – Joną Meką, meistriškai žaidžiantį žodžiais bei kitomis gyvenimo situacijomis.
Marcelijus akcentavo kūrybinio bendradarbiavimo (bendruomeniškumo) principą, jog kūryba nėra karjeros dalykai, nėra konkurencijos dalykai. Man jo kūryba siejasi su dzeno „pričėmis“.
Regis, tik atsipalaidavus martinaitiškam paprastume, autoironijoje ir gali gimti kukutiški paradoksai, kai susijungia nesujungiami dalykai. To nepadarysi, norėdamas rimtai ar moksliškai ką nors paporinti: turi būti šiek tiek vaiku, šiek tiek kvaileliu (toks buvo ir jo personažas Kukutis).
Po šia Marcelijaus priedanga buvo lengviau ir kitiems rudnosiukams eiti iš paskos, tam jau Kukutis buvo ledus kiek pralaužęs. Jau buvo karta, suprantanti martinaitišką mąstymo būdą, vartojanti panašias žodžių žaismes.
Regis, tik atsipalaidavus martinaitiškam paprastume, autoironijoje ir gali gimti kukutiški paradoksai, kai susijungia nesujungiami dalykai.
Teko daug važinėti ir dažnai skaitydavom tuos pačius, kartais jau patiems pabodusius eilėraščius. Būdavo, kad spontaniškai imi ir pakeiti eilutę, kitą ir kitame renginyje skaitai jau kiek kitokį eilėraštį.
Marcelijus kartais pagirdavo, kad pataisytas tekstas geresnis. Jis leisdavo augti nesakydamas, kad reikia perrašyti kokią nors konkrečią vietą. Turbūt niekada iš jo nesame gavę patarimo neberašyti.
Dar... Reikėjo Marcelijų nuvežti į Vilniaus knygų mugę pristatyti mūsų naujosios antologijos „Mylėjau“. Aš užvažiavau pas jį į sodą, įsisodinau buvusį dėstytoją, paskui važiavome, kalbėjomės ir juokavome. Pastatėme mašiną, prie „Litexpo“ parodų rūmų buvo didžiulė eilė ir reikėjo šiek tiek paėjėti.
Pradėjome eiti, kelyje pasitaikė mažas dvidešimties ar trisdešimties centimetrų laiptelis. Marcelijus, nepastebėjęs laiptelio, užkliūna ir krenta ant šaligatvio, skvernu į balą. Matant griūvantį vieną gerbiamiausių žmonių, apėmė toks metafizinis siaubas, kad nieko negali padaryti, padėti: bandai jį stverti – nespėji, tada pakeli – apvalai ir jautiesi toks lyg ir kaltas.
Paskui, kai jo nebeliko, kažkodėl visa tai prisiminiau. Tai buvo keistas, skaudus dalykas, ženklas, kad kartais vyksta tai, ko niekaip nebegali pakeisti. O antras įvykis buvo tada, kai netrukus po mugės su I.Narkute išskridome koncertuoti į Ameriką. Kai nusileidome Niujorke, gavau sms žinutę, kad nebėra Marcelijaus. Reikia lipti į sceną ir dainuoti „O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką“. Užgniaužė gerklę, negaliu dainuot...
Tik vėliau, nurimęs ir atsigavęs supranti, jog visa tai dabar jau įgyja kitą dimensiją. Tada suvoki, kad niekur jis neišėjo, jis liko – ne tik eilėraščiuose: kukutiška melancholiška autoironija bei lengvuma liko pasėta ir mumyse.
Be Marcelijaus palaiminimo nedrįsdavai knygos nešti į jokią leidyklą. Buvo aišku: jei Marcelijus parašytų rekomendaciją ar vidinę recenziją, tai knyga gal ir greičiau pasirodytų. Tačiau jis duodavo laiko užaugti. V.Daškevičius pamatė, kad jau gali leisti pirmąją knygelę, tad pirmasis ir startavo. Manau, kad ir V.Gasiliūnas Universitete jau buvo pasiekęs brandą, tinkamą pirmai knygelei, tačiau pats nenorėjo jos išleisti.
Į antologiją „Mylėjau“ įtraukėme ir Aidą Marčėną, kuris buvo mūsų bičiulis, bet kartu VU nestudijavo. Jis vaikščiojo aplink Universitetą, skaitė ir rašė vaivose, žibutėse bei kitose kavinėse. Ateidavo ir į mūsų renginius – „Filologų rudenyse“ skaitydavo eilėraščius.
Vėliau, kai rengdami antologiją pradėjome dėlioti, kas priklauso mūsų kartai, supratome, kad negalime taikyti vien formalaus vertinimo – kas buvo būrelio narys, o kas ne. Marcelijus pritarė, kad Aidas buvo mūsų kompanijos narys, laisvas klausytojas – esantis kažkur erdvėje, netoli mūsų.
Per knygos pristatymą Marcelijus prisiminė, kad anuomet skaitydamas paskaitas šimtas aštuonioliktoje auditorijoje, kurios langai išeina į Pilies gatvę, dažnai matydavęs Aidą prie kavinės „Vaiva” ir jam pavydėdavęs, kad šis galįs gyventi tikrą poeto gyvenimą, o Marcelijus turįs būti kažkur čia, troškioje auditorijoje.
Nuo 1982 metų vyko Universiteto organizuojamos literatūrinės vasaros stovyklos Puvočiuose. Į Puvočius važiavome globojami M.Martinaičio. Buvo nemažai vyno, daug jaunystės ir visa tai dabar jau nuraibuliuoja į kažkokią gražią, romantišką atsiminimų užkertę.
Atmenu tik keistą susitikimą Puvočiuose, kai atvažiavo rašytojas Vytautas Petkevičius. Atsitiko taip, kad jis buvo šiek tiek atsipalaidavęs ir pradėjo pasakoti tokius dalykus, kurių Sąjūdžio laikais turbūt jau niekam nebepasakojo, nes jie pasidarė gerokai nebeherojiški.
Mums duota matyti, bet neduota teisti. Ir ne tik dėl mūsų pačių atsargumo, bet tai – ir tam tikras Marcelijaus gyvenimo kredo. Šia prasme jis buvo iš esmės krikščioniškas. Jis buvo žmogus be keršto.
Pasakojo apie savo dalyvavimą pokario koviniuose veiksmuose, bet ne Lietuvos laisvės kovotojų pusėje. Mus ištiko šokas – pirmą kartą iš arti išgirdome tokias kalbas.
Paskui su Marcelijumi apie tai nemažai kalbėjome. To kalbėjimo esmė buvo ta, kad mums duota matyti, bet neduota teisti. Ir ne tik dėl mūsų pačių atsargumo, bet tai – ir tam tikras Marcelijaus gyvenimo kredo. Šia prasme jis buvo iš esmės krikščioniškas. Jis buvo žmogus be keršto.
Iš dėstytojų panaši buvo buvo ir prof. E.Bukelienė. Ir ji, ir M.Martinaitis stengėsi, kad mes kuo daugiau gyvai bendrautume su rašytojais, ginčytumėmės. Vykdavo vakarinės diskusijos, Universitete, kavinėse ir namuose pas E. Bukelienę.. Skaitėme J. Aistį, H. Radauską, kitus poezijos klasikus ir ieškojome ten išgrynintos formos: kas yra ta Lietuvos dvasia, kaip ji pasireiškia, kaip ji fiksuojama.
Dabar pamąstau, kad Marcelijus ir kiti mūsų dėstytojai tarsi ruošė studentų nepriklausomybininkų kartą. Matyt, turėjo nuojautą, kad tam ateina laikas. Manau, kad valdžia į tokio pobūdžio grupes turėjo infiltruoti išdavikus. Tad vėliau buvo smagu sužinoti, kad mūsų būrelyje išdavikų nebuvo.
Manau, kad Marcelijaus literatų būrelio lankymas, jame išgirstos pastabos turėjo įtakos ir mano kūrybai. Tai buvo daugiasluoksnis pyragas ir sunku pasakyti, kuris sluoksnis labiausiai skanus.
Gal asmeniškai – Marcelijaus bičiulis V.P.Bložė, kaip teoretikas ar tvirtas ir reiklus eilėdaros mokytojas, buvo konkretesnis, drastiškesnis, galbūt net ir naudingesnis poetikos mokytojas. V.P.Bložė preciziškai dirbdavo su tekstais. Nuvažiuodavai pas jį, nuveždavai eilių – vėliau gaudavai subraukytus tekstus.
Iki dabar turiu krūvą savo eilėraščių, kurie V.P.Bložės ranka yra perrašyti, perdaryti. Dažniausiai rinkdavausi daryti trečią variantą – juk negali sutikti, kai kažkas kitas už tave parašo tavo eilėraštį. Mano paskutinė knygelė „Persikūnijimai“ irgi Bložės braukyta, perdėliota. Bet visa tai irgi gavome Marcelijaus dėka – jis atsivedė savo kartą, savo bičiulius.
Martinaitis laikėsi nuostatos: kurkime, džiaukimės, būkime kartu ir nefetišizuokim kūrybos kaip vienintelio svarbaus ar esminio gyvenimo aspekto.
Martinaitis laikėsi nuostatos: kurkime, džiaukimės, būkime kartu ir nefetišizuokim kūrybos kaip vienintelio svarbaus ar esminio gyvenimo aspekto.
Galbūt mums reikės dirbti visai kitus dalykus, kurie nebus kuo nors menkesni. O V.P.Bložė kalbėjo priešingai, sakė, kad poezija turi būti išgryninta, išskambinta.
Turi viską mesti: gerti, rūkyti, net palikti savo šeimą, jeigu trukdo... Ir poezijai melstis nuo pat ryto iki vakaro. Toks požiūris naudingas, bet... negali taip gyventi nuolat. Kartą, du per metus gal ir gali užsidaryti savo vienatvėje ir gauti tokią poezijos vienuolyno dozę.
Aš manau, kad Marcelijus akumuliavo bemaž visą jaunąją Sąjūdžio kartą. Jie atpažino jį kaip savą žmogų. Nors, geriau pagalvojus... visos kartos atpažįsta jį kaip savą: jis universalus, neturi kartos aspekto. Marcelijus buvo ir kaimietis, ir miestietis, ir avangardistas, ir klasikas, ir folkloristas, ir kosmopolitas. Negali jo įdėti į lentyną, visa tai ir sudaro jo universalumą.
Po Universiteto nuėjau dirbti į „Lietuvos pionierių“. Tai buvo keistas ideologinis laikraštukas, tačiau Gorbačiovo atšilimo laikais jau galėjome rašyti tai, ką norime. Ten su jaunesne auditorija bandžiau daryti tai, ką Marcelijus darė literatų būrelyje. Jau jautėme, kad galime vaikščioti ant briaunos, žinoma, kartais vis tiek reikėdavo aiškintis dėl publikacijų. Pavyzdžiui, dėl N.Vėliaus publikacijos, kuris Lietuvos pionieriams aiškino, kaip laikytis kalėdinių papročių.
Marcelijaus įtaka buvo nematoma, bet juntama visą laiką. Buvo saugu žinoti, kad tu esi iš tos komandos, generacijos. Iki šiol su savo anuometiniais bičiuliais ideologiškai galime būti skirtingose partinių simpatijų ar nuomonių pusėse, bet, jei yra reikalas, subėgame, susitinkame, padedame kits kitam. Marcelijus buvo jungties žmogus.
Yra smagi L.Degėsio esė knyga „Prisiminimų prisiminimai“. Ten Liutauras samprotauja, kad kai pradedi prisiminti prisiminimus, dažnai kažko tarsi pritrūksta, kas nors būna išblukę... Tada imi ir prikuri ką nors... Ir prisiminimai apauga įvairiais priedais (prisiminimų prisiminimais) bei kitomis būtomis/nebūtomis romantiškomis detalėmis. Retsykiais ir aš bijau, kad mano prisiminimai apie Marcelijų gali būti panašūs.
