Žinoma, labiausiai norėtųsi, kad „Eurovizijai“ būtume abejingi. Deja, mums šis tuštybės ir kičo šou prilygsta Olimpinėms žaidynėms. Tokį perdėtą dėmesį galima aiškinti įvairiai: kaip maža valstybė, turime mažai progų pasirodyti pasauliui, formuoti savo tarptautinį įvaizdį. Susikaupęs nevisavertiškumas išsprogsta panika: „Kokia gėda!“, „Kokią čia nesąmonę išsiuntėm?“, „Eurovizijos“ nežiūriu, bet mūsiškiai tai patys blogiausi.“
Jeigu jau nesugebame be streso ir pagiežos žiūrėti eurovizinių linksmybių – ir taip turbūt bus tol, kol kartą laimėsim – tai belieka šį savo kompleksą pripažinti ir kažką su juo nuveikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Eurovizija“ portugalams – tik pasenęs šou: „Bet šiemet žiūrim dėl Salvadoro!“
Analizuoti „Eurovizijos“ tendencijas – ganėtinai beprasmiškas reikalas. Tai belaikis konkursas, vykstantis paraleliniame pramogų pasaulyje.
Analizuoti „Eurovizijos“ tendencijas – ganėtinai beprasmiškas reikalas. Tai belaikis konkursas, vykstantis paraleliniame pramogų pasaulyje. Reali populiariosios muzikos raida, per 60 metų atsiradę ir išnykę muzikos stiliai „Eurovizijai“ įtakos beveik nedaro.
Didžiąją eurovizinio eterio dalį užima vadinamasis „formatas“ – gal ir praturtinamas įvairiais technologiniais efektais, bet iš esmės kasmet susiliejantis į vieną ekstatiškai atliekamą baladę. Likusi dalis – individualistai, metantys originalumo kortą. Šokiruojantys, juokingi ar tiesiog – „neeuroviziniai“.
Konkurse vyrauja ne kokia nors viena, o kelios skirtingos logikos. Pirmiausia, žinoma, geografinė. Tačiau laimėti gali gerai sukaltas popstandartas arba politinė potekstė, originalus vizualinis sprendimas arba visiškai tuščia scena, dramatiška baladė arba tiesiog juokinga nesąmonė, didelės investicijos arba nenuperkama asmeninė charizma.
Sprendžiant iš šiųmetinio geriausiai įvertintų dainų dešimtuko, geram pasirodymui reikėtų: (1) šiuolaikiškos dainos iš skandinaviško popmuzikos fabriko, (2) atliekamos labai tyliai (3) vienišo žmogaus tamsoje. (4) Dainuoti derėtų gimtąja kalba. (5) Būtina įterpti savitų folkloro motyvų, (6) komišką šokio judesį (7) ir kompiuterinių efektų. (8) Dainuoti turėtų unikalios išvaizdos vyras, (9) geriausia – priklausantis kokiai nors mažumai. (10) Ir pravartu atstovauti Australijai.
Juokas juokais, bet sėkmės (ir pagarbos) sulaukia tautiniai motyvai, nesuprantama kalba ir socialinė žinutė. Iš 17 Lietuvos pasirodymų – lietuviškai dainuota pirmuose dviejuose (O. Vyšniauskas, A. Smilgevičiūtė) ir dar truputį parepuota „Skamp“ dainoje. Daina su žinute galėtume laikyti nebent „LT United“ ironišką skanduotę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Išrinkta 12 geriausių visų laikų „Eurovizijos“ hitų: tope – ir viena lietuvių daina
LRT rengiama atranka jau tapo liūdnai pagarsėjusia. Visiems lyg ir turėtų būti akivaizdu, kad jos apimtis neadekvati: 10 laidų! O juk „Eurovizija“ yra akimirkos konkursas – įspūdis turi būti padaromas per tris minutes.
Žinoma, gali užtekti ir kažko visai kito. Konkurso tendencijų vaikymasis reiškia staigų pralaimėjimą. Jei ko ir galėtume pasimokyti iš šiųmetinio nugalėtojo, tai to, kad reikia būti savimi ir nekliedėti apie „formatą“. Nes tiesiog sunku patikėti, kad iki šiol mūsų nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje vis dar nuolat skamba frazė: „Labai gera daina, aš tikrai klausyčiau, bet „Eurovizijai“ netinka.“ Akivaizdu, kad iš klaidų nesimokom.
Atrankos taisyklių pakeitimai – kosmetiniai, dėl vaizdo: pasikeitė laidų skaičius, pasikeitė vedėjai, vienais metais visi dainuoja vieni kitų dainas (?!), kitais metais dešimt kartų dainuoja vieną ir tą pačią, pernai užsienio ekspertai komentavo virtualiai, šiemet – atvyko į studiją.
LRT rengiama atranka jau tapo liūdnai pagarsėjusia. Visiems lyg ir turėtų būti akivaizdu, kad jos apimtis neadekvati: 10 laidų! O juk „Eurovizija“ yra akimirkos konkursas – įspūdis turi būti padaromas per tris minutes. Komisija apskritai yra paslaptingas darinys. Kas paskiria jos narius? Kodėl į ją patenka žmonės, ne tik nedirbantys su šiuolaikine popmuzika, bet net ir jos neklausantys?
Metai po metų čia varžosi tie patys atlikėjai, kuriuos tik šia vienintele proga ir išvystam. Atranką aplenkia ne tik alternatyvios muzikos, bet ir dauguma popmuzikos atstovų. Nepastebėjau, kad būtų svarstoma, kaip privilioti naujų originalių atlikėjų, kaip atranką reformuoti, kad ji neatrodytų tiesiog nacionalinio transliuotojo būdas užsidirbti ir užpildyti eterio laiką.
Vietiniai „Eurovizijos“ ekspertai nesikeičia du dešimtmečius. Nors akivaizdu, kad šiuo atveju patirtis pergalių neatneša. Seimą juk perrenkam kas ketverius metus, tai kodėl neperrenkam eurovizinės delegacijos? Tiesa, mes jos išvis nerenkam, net nežinom, kas ir kodėl ją sudaro.
Gerokai nusibodo kasmet guostis, kad gal ir gerai nelaimėti, nes už kokius pinigus mes tą „Euroviziją“ Lietuvoje rengtume. Jei jau tautai šis konkursas toks svarbus, tai ir nacionalinis transliuotojas neturėtų į jį žiūrėti abejingai. Nes gali tekti kaip Portugalijai 50 metų laukti savo Sobralio.
