-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 08 27

Ar šiandien tebeegzistuoja subkultūros? Pokalbis su rašytoju Alexanderiu Pehlemannu

Rašytojas, žurnalo „Zonic“ autorius ir leidyklos „Zonic Special“ redaktorius Alexanderis Pehlemannas savo karjerą paskyrė anapus geležinės uždangos egzistavusių subkultūrų bei undergroundinės muzikos scenos analizei.
Alexandras Pehlemannas
Alexandras Pehlemannas / Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

Tačiau ar šiandien, praėjus beveik trims dešimtmečiams po Berlyno sienos griūties, tebeegzistuoja skirtis tarp Vakarų ir Rytų subkultūrų ir ką apskritai dar galima laikyti subkultūra? Kodėl šiandien vėl populiarios muzikinės kasetės bei vinilinės plokštelės ir ar prasminga tai sieti su nostalgija? Apie tai A.Pehlemannas pasakoja interviu 15min.

– Kaip susidomėjote subkultūromis ir underground scena?

– Kai buvau 13-os, buvo populiari „Neue Deutsche Welle“. Gyvenau mažame Rytų Vokietijos miestelyje, bet net ir ten galėjai išgirsti tokios muzikos pavyzdžių. Man buvo įdomus visiškai naujas, keistas skambesys.

Vėliau pradėjau mokytis sporto mokykloje, didesniame mieste, arčiau Berlyno. Turėjau savo metų pusbrolį, kuris buvo puikiai susipažinęs su muzikos scena, žinojo, kas tuo metu populiaru, kas bus madinga. Žodis „madinga“ čia yra labai svarbus, nes visos subkultūros iš pradžių atsirado kaip mados bangos ir tik vėliau tapo kažkuo politišku, nes sistema jas matė ir apibrėžė per politinę prizmę.

Tuo metu daug visko vyko – aš, pavyzdžiui, keletą mėnesių šokau breiką, netrukus pradėjo kilti postpunk banga, per Vakarų radiją klausydavomės „The Smiths“, „Cure“ ir kt.

Metęs savo sportininko kelią ir imtynes, nes jos man nebeteikė džiaugsmo, grįžau į savo gimtąjį miestelį ir pradėjau rengtis kaip naujasis romantikas – balti marškinukai, siauri kaklaraiščiai ir panašiai. Mados prasme ėmiau gręžtis atgal, bet vis labiau domėjausi punk scena. Tam didelę įtaką padarė vietinės radijo stotys, grojusios VDR ir Rytų Europos muziką. Rytų Europa mane traukė ir dėl to, kad viena mano šeimos linija tęsiasi iki pat Donecko ir kultūrai iš Rytų Europos nejaučiau jokios distancijos.

Įtaką man padarė ne tik muzika. 1986 m. VDR buvo atidaryta didelė vokiečių ekspresionizmo paroda. Į ją atėjau su savo seneliu. Parodoje buvo didelė salė, skirta dadaizmui, jis mane pribloškė. Netrukus atsirado ir knygų apie dadą – anksčiau jų gauti buvo labai sunku. Ir nenuostabu, jog tuomet suklestėjo neodadaizmas – pankų kultūra, jos estetika siejasi su dadaizmu, siurrealizmu, situacionalizmu.

Toks tuomet buvo mano pasaulėvaizdis. Dada, radikalus komunizmas, pankų judėjimas, „Glasnost“. Tuo metu trokšte troškau naujos informacijos, naujų garsų. Visi šie įvykiai formavo mane ir mano skonį. Savo aistros muzikai ir subkultūroms niekada neapleidau, galbūt tik šiek tiek ją profesionalizavau.

– Viena jūsų profesinio susidomėjimo krypčių yra Rytų Europos subkultūros, tačiau daugiausia dėmesio skiriate Rytų Europai iki Berlyno sienos griūties. Ar, jūsų manymu, skirtis tarp Rytų ir Vakarų subkultūrų šiandien dar egzistuoja?

– Geras klausimas. Skirtis, žinoma, yra, jei žiūrime retrospektyviai – subkultūroms ir jų raiškai labai didelę įtaką padarė sistemos, kuriose jos plėtojosi. Šiandien skiriu daug laiko bandymui palyginti Vakarus ir Rytus bei atsakyti į klausimą, kiek tuos skirtumus lemia pačios subkultūros, o kiek – socializmas ir jo suvaržymai.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas

Kai kalbame apie subkultūras šiandien, natūraliai kyla klausimas, kas apskritai yra subkultūra mūsų dienomis, kai viskas atsiduria tame pačiame sraute – nesvarbu, ar esi bulgarų grindcore grupė, ar Madonna, vis tiek atsidursi toje pačioje platformoje. Iš dalies tai galima laikyti demokratizacija, bet, kita vertus, srautas tau nebesuteikia savos vietos, sraute gali jaustis paprasčiausiai pražuvęs.

Subkultūros, kurios sąmoningai gręžiasi į savo kaip subkultūros tradiciją, natūraliai atsigręžia ir į geografinius, kultūrinius specifiškumus. Pankas Latvijoje, manau, nutuokia, kas dėjosi 9-ajame dešimtmetyje ir kokį vaidmenį tuomet vaidino jo atstovaujama subkultūra. Taip išlaikoma lokali tradicija ir iš dalies skirtis tarp Vakarų bei Rytų subkultūrų.

Ir čia svarbu prisiminti dar vieną klausimą. Kiek grupių iš buvusio Rytų bloko padarė karjerą Vakaruose? Vienetai. Žinoma, negalima sakyti, kad Vakarų Europa visiškai nesidomi Rytų Europa, bet jos atlikėjai – sakykime tiesiai šviesiai – vakariečiams nėra pirmas pasirinkimas. Ypač šiandien, kai dėl globalizacijos, pasirinkimas yra milžiniškas ir Rytų Europa nebeatrodo tokia egzotiška kaip anksčiau, pavyzdžiui, 9 dešimtmetyje.

– Sakote, jog egzotizuojantis, orientalistinis požiūris į Rytų Europą išblėso? Kokia tuomet vakariečių akimis šiandien yra Rytų Europa su savo kultūromis bei subkultūromis?

– Žinoma, to orientalistinio žvilgsnio dar galima atrasti. Tai ypač ryšku kalbant apie Balkanus ir, tarkime, Balkanų kultūrą imituojančius vakarėlius Vakaruose. Balkanų klišė – ant stalų šokančių girtų barbarų įvaizdis, tarytum paimtas iš Emiro Kusturicos filmų – puikiai funkcionuoja Vakaruose.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas

Egzotizuojamos ir tos Europos teritorijos, kurios neseniai patyrė ar šiuo metu išgyvena karą. Buvusi Jugoslavija, Ukraina ir t.t.

Tačiau, mano galva, Rytų Europa iš intriguojančios ir egzotiškos Vakarams vis dažniau tampa tiesiog baugia. Nemažoje jos dalyje auga kraštutinės dešinės banga. Kai kur susiduriama ir su autoritarinio tipo valdymu. Vyksta sudėtinga kova už žmogaus teises. Tai nėra smagu, šito „nepaegzotizuosi“.

– Kėlėte klausimą, kas šiandien yra subkultūra. Pastaruoju metu netgi kalbama apie tai, kad subkultūros mirė. Ar, jūsų manymu, subkultūros vis dar egzistuoja, ar šiandien galime kalbėti tik apie praeities šešėlius?

– Ir taip, ir ne. Subkultūros, tokios, kokios jos susiformavo 6-8 deš., šiandien tikrai nebeegzistuoja, nes reikia beprotiškai daug jėgų, kad pasipriešintum visa apimančioms muzikos sklaidos platformoms, kurios neišvengiamai prisideda prie stilių ir subkultūrų niveliacijos. Bet kaip šiandien žmonėms sužinoti apie tavo muziką, jei nesi online?..

Žinoma, yra kontrjudėjimų. Pavyzdžiui, atgimstantis muzikos kasečių judėjimas, kuris, viena vertus, yra priešingas didžiosioms platformoms, nes yra apibrėžtas, ribotas, kita vertus, jis gali virsti ir fetišizavimo objektu, sukuriant išskirtines ir brangias subkultūros prekes. Lygiai tas pats vyksta su vinilinėmis plokštelėmis. Jos išleidžiamos kelių šimtų vienetų tiražu, nes leidyklos neišgali išleisti daugiau. Ir kas nutinka? Žmonės jas nusiperka pirmosiomis dienomis ir po kelių savaičių, kai tiražas išparduodamas, online pardavinėja plokšteles dvigubai brangiau. Kapitalizme negali pabėgti nuo kapitalizmo.

Subkultūros, kurios ilgą laiką galėjo klestėti kažkur paribyje, šiandien pasikeitė. Milžiniškos verslo struktūros, kurios kraunasi kapitalą iš muzikos, pvz., „Spotify“, neišvengiamai įsiurbia ir tave, tačiau joms ne tiek rūpi turinys kaip kokybinis darinys, kiek turinys kaip duomenys, kurie gali virsti pinigais. Šiandien, nykstant mažesnėms studijoms, nyksta ir dėmesys turiniui, ypač nišiniam turiniui, nyksta žmonės, kurie gali tau patarti. Nyksta refleksija ir savirefleksija, kurios reikia, kad tavo kuriama muzika kokybiškai augtų.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Alexandras Pehlemannas

Kita vertus, šiuo metu gyvenu Leipcige, kur vis susiduriu su subkultūromis ar madomis, įkvėptomis subkultūrų. Sutinku pankų, metalistų, gotų, hipsterių… Mūsų noras apibrėžti save per išvaizdą, per stilių niekur nedingo. O kas daugiau belieka? Negalime visi dėvėti tų pačių uniformų. Mes desperatiškai kovojame už saviraiškos galimybę. Ir tikimės, kad tai kam nors pasirodys bent truputį įdomu ar verta dėmesio – subkultūroms atstovaujantys muzikantai nėra išimtis.

– Paminėjote muzikines kasetes ir vinilines plokšteles. Kiek jų sugrįžimas yra sietinas su nostalgija?

– Taip, manau, tai gali būti siejama su nostalgija ir noru patirti tikrąją subkultūrą, kurios dalimi negalėjai būti, nes, pavyzdžiui, gimei per vėlai.

Bet šių formatų sąlygojamas ribotumas, manau, taip pat yra svarbus aspektas. Kai esame online, susiduriame su beribiškumu. Ir tai gali kelti savotišką stresą. Įkėlus ką nors į internetą, žiūri į perklausų skaičių – jau šimtas, jau tūkstantis… Kur tai nuves ar nenuves niekur? Bet jei turi materialų objektą, kuris pasirodo prekyboje, atrodo, turi daiktinį įrodymą, jog kai ką pasiekei, žengei vieną žingsnį į priekį.

Nors aš vis tik būčiau už tai, kad nereiktų rinktis tik vieno metodo ir albumas galėtų pasirodyti tiek online, tiek fiziniu formatu. Tačiau tai kiekvieno muzikanto pasirinkimas. Senieji įrankiai bei technikos gyvuoja jau tūkstantmečius – nors šiandien gali kurti 3D paveikslus, gali ir drožinėti. Svarbu prisiminti, kad iš kiekvienos technikos galima kažko pasimokyti ar net pasiekti meistrystę joje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius