Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti
2014 04 26

Ar sudėtinga įgarsinti džiazo festivalį?

Kiekviename muzikos festivalyje egzistuoja ta „pilkųjų kardinolų“ grandis, kurios scenoje, galbūt, nepastebime, bet nepriekaištingas jų darbas – viena svarbiausių sėkmingo koncerto sąlygų. Tai – techninė garso režisūros komanda. Jų dėka atlikėjai gyvo garso koncerte skamba taip, kaip jie norėtų skambėti, o publikos ausis pasiekia komfortabilus garsas. Ar daug pastangų reikia įdėti, norint sėkmingai įgarsinti džiazo festivalį? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Lizza Wright
Lizza Wright / Aliaus Koroliovo nuotr.

Su 15min.lt skaitytojais patirtimi dalijasi ilgamečio Kaunas Jazz partnerio – įmonės Combo United Service – garso režisierius Albertas Jankauskas.

– Ar labai sudėtinga yra įgarsinti džiazo festivalį?

– Aišku, jog sudėtinga. Kiekvienas darbas yra sudėtingas. O čia dar įvairūs stiliai, žanrai, muzikantai, turintys savus individualius poreikius. Reikia išpildyti jų norus ir dar, maža to, įtikti ir pačiai publikai – kad jiems būtų komfortabilu, ir viskas gražiai skambėtų.

– J.Jučas, festivalio ilgametis organizatorius ir idėjininkas, minėjo, kad ypatingai sunku buvo pačiais pirmaisiais festivalio gyvavimo metais, kuomet buvo nelengva gauti prieigą prie geros, profesionalios aparatūros.  Kaip atrodė to meto situacija Jūsų akimis?

Net ir šiandien dauguma muzikantų naudoja klasikinę įrangą, kuri yra pagaminta gana senai arba jau iš viso nebegaminama. Čia ir prasideda visa „improvizacija“

– Su festivaliu dirbu nuo 1991 metų. Galiu pasakyti tiek, kad sudėtinga buvo tada, sudėtinga yra iki šiol. Net ir šiandien dauguma muzikantų naudoja klasikinę įrangą, kuri yra pagaminta gana senai arba jau iš viso negaminama.

Čia ir prasideda visa „improvizacija“. Jeigu aparatūrą gali gauti dabartinėje rinkoje, viskas elementaru. Tuo tarpu, kai muzikantai paprašo tokių daiktų, kurių jau niekas seniai nebeturi...

– Gal atmenate kokį pavyzdį?

– Prieš keturis, rodos, metus, vieni iš muzikantų paprašė gitarinio kubo, kuris buvo 1969 – 1970 metų gamybos. Įsivaizduokite, kokio senumo tai daiktas! Aišku, derėjomės, kalbėjomės, kažkokį kompromisą, pasiūlę šiek tiek naujesnius variantus, radome, bet, žinoma, buvo nelengva.

– O muzikantai patys savo aparatūros į festivalį neatsiveža?

– Jeigu prisivežtų šimtais kilogramų aparatūros per Atlantą, tai kainuotų beprotiškai daug. O juk kiekvienas muzikantas turi savo mėgiamą daiktą... Kai 1994 metais John Schoofield pirmą kartą koncertavo Lietuvoje, vienas žurnalistų jo smuikininko paklausė: „Kodėl jūs grojate tokiu garsu, kuris buvo toleruojamas prieš dvidešimt metų?“ O šisai jam ir atsakė: „Ne, tu esi neteisus, čia yra mano šios dienos garso stilius“.

Kai atvažiuoja visa aptarnaujanti komanda, paprastai jie jau viską žino. O kai dirbti pats, turi praktiškai per pusvalandį įsigilinti į situaciją, suprasti, ko tas žmogus nori.

Svarbiausia išsiaiškinti, kaip tu gali jį pateikti, nes pats muzikantas pateikia save taip, kaip jis įsivaizduoja, ir tu turi tą visą jo mintį atspėti. Paprastai per garso bandymus išgirsti tik vieną – kitą jo kūrinėlį, bet, žinoma, ne visą pilną programą.

Aišku, kuomet ruošiesi koncertui, internete susirandi įrašus, pasiklausai, kaip žmonės groja, ką jie groja, kaip jie skamba, kaip jie, galų gale, žiūrisi gyvo garso koncerte. Bet dažnai būna taip: atvažiuoja kolektyvas ir sako, kad jis pirmą kartą gros šitą programą koncerte... Ir sukis, kaip nori. (juokiasi)

– O ar yra kolektyvų, kuriuos, yra sudėtingiau įgarsinti dėl jų specifinės sudėties? Tarkime, galbūt styginius ar tam tikrus pučiamuosius instrumentus...  Juk vieni instrumentai, savo prigimtimi, yra tylesni, kiti garsesni.

Šiaip galiu pasakyti tik vieną dalyką – kuo didesnė žvaigždė, tuo paprasčiau yra su ja dirbti

– Ne, jeigu mes kalbame ne apie tuos, kurie mokosi groti, o apie tuos, kurie groja. Su tais, kurie groja profesionaliai, tokių kuriuozų – kad vieni groja garsiau, kiti tyliau – nebūna.

Ypatingai džiazmenai turi praktiką susikurti akustinį savęs komfortą scenoje. Todėl jie, garsine prasme, yra tarpusavyje susigroję, suderėję.

Nepamiršiu visą gyvenimą pokšto su senuku saksofonistu Charlesu Lloydu. Kuomet jis buvo Lietuvoje, jam buvo tarp 70 – 80 metų. Na ir mes juos pradėjome triukšmingiau garsinti, nors viskas (mums) tuo metu atrodė proto ribose. Tai jis, prišokęs prie manęs, kaip davė velnių: „Ką tu galvoji? Aš senis – tai kurčias?“ (juokiasi) Taigi, visko pasitaiko.

Šiaip galiu pasakyti tik vieną dalyką – kuo didesnė žvaigždė, tuo paprasčiau yra su ja dirbti.

VIDEO: Til There Was You

– O galima pagalvoti, jog galėtų būti kaip tik atvirkščiai...

– Organizatoriams – galbūt. Bet mums, kiek patirtis byloja, žymūs profesionalai yra tie žmonės, kurie jau žino, ko nori. Jie gyvenime savo natas yra suradę ir labai konkrečiai pasako savo poreikius. Tad didelių kuriozų su jais tikrai nėra buvę.

Pavyzdys galėtų būti su Richardu Bona. Jie buvo pagrindiniai festivalio „headlineriai“ [red. garsenybės, žvaigždės], pagrindinė grupė, ir mes buvo įsitikinę, kad jie turės pilną techninį aptarnavimą iš savo pačių pusės.

Taigi, atsipalaidavę viską iki pasirodymo sutikrinome, jie išėjo į sceną, irgi pasitikrino. Ir taip, likus pusvalandžiui iki koncerto, visi susigaudėme, kad jie, vis dėlto, neturi jokių „technininkų“, ir reikia dirbti mums. (juokiasi) Tai teko pasiraitoti rankoves!

Bet koncertas pavyko puikiai. Vien dėl to, kad žmonės žinojo, ko jiems reikia. Jie labai trumpai keliais sakiniais paaiškino, kaip jie įsivaizduoja savo koncertą, ir koncertas pasisekė taip, kad jo pabaigoje publika net nesuprato, kad jis pasibaigė.

Kauno Jazz festivalio programa – čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius