Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 12d. 08:31

Balandžio klasikinės muzikos TOP: duoklė Paryžiui ir finalinis akordas Lisztui

Natos Recenzija
123RF.com nuotr. / Natos
Praeitą mėnesį pavasarėjančiose muzikos padangėse buvo visko. Čia netikėtais repertuaro pasirinkimais stebino ant aukščiausių pjedestalų iškeliami savo instrumentų meistrai. Barokinė muzika spirale keliauja laiku ir aplink pasaulį, pristatydama pačius netikėčiausius kultūrų susikirtimus. Lietuvių liaudies muzikos motyvai brinksta skirtinguose „world“, elektroninės ir akustinės gitaros kontekstuose.

Amerikietiškas Paryžius ir Austriškas Pjero

XXI amžiaus smuiko ikona – amerikietė Hilary Hahn – po metus trukusios kūrybinės pertraukos gerbėjus lepina nauju albumu „Paris“. Tai smuikininkės duoklė vieno didžiausių pasaulio miestų kultūros istorijai, su kuriuo ši suartėjo dar 2018/19 sezone, kada rezidavo Paryžiuje kartu su „Orchester Philharmonique de Radio France“ ir jo muzikos vadovu Mikko Francku. Iškart po to, 2019 metų rugsėjį, Hahn užrakino smuiką futliare ir nusprendė metus skirti įsigilinimui į save.

Paskelbus karantiną, jos planai tapyti akvarele, keliauti ir mokytis universitete sudužo. Metus smuikininkė praleido su šeima namuose Kembridže, Masačusetse. Tačiau šis laikas padėjo jai už nugaros palikti įtampą, blaškymąsi ir nusileisti į savo veiklos esmę. „Tai neturi būti reakcija į pandemiją. Menas visada kelia klausimą sau, ieško būdų, kaip atstovauti, kalbėti žmonijai, diskutuoti apie sunkumus ir atskleisti gražius dalykus“, – viename interviu pasakoja Hilary. Tuo metu užsimezgė ir jos naujausias kūrybinis projektas – pirmasis bendras albumas su savo ilgamečiais kolegomis iš Prancūzijos.

Netikėtomis kūrinių kombinacijomis įrašuose stebinanti solistė šįkart vienija kanoninį Prokofjevo pirmąjį smuiko koncertą, tikros prancūzų XIX a. dvasios persmelktą Ernesto Chaussono „Poème“ ir pirmąkart atliktus paskutiniuosius suomio Einojuhani Rautavaaros kūrinius „Deux Sérénades“. Kaip ir galima nujausti, įrašas yra paremtas didžiojo orkestro priešpastatymo romantiškam smuikui solo dinamika. Ji yra artima H.Hahn nuoseklioms smuiko tradicijoms, subtiliam ir pozityviam braižui. Diske tviska svaiginanti solistės kantilena, liejasi sodrus, dėmesio nei akimirkai nepaleidžiantis, jos skambesys. „Nė vienas šiuo metu koncertuojantis smuikininkas neskleidžia gražesnio skambesio“, – apie Hahn yra rašęs muzikologas Robas Cowanas. Čia pro ausis nepraslysta ir jos nepaprasta technika bei išmintingas frazavimas, išjausta garsinė išraiška, vaizdingos ir užburiančios interpretacijos.

Nė vienas šiuo metu koncertuojantis smuikininkas neskleidžia gražesnio skambesio.

Delikatus paryžietiškos nuotaikos įrašas yra pradedamas Ernesto Chaussono poema smuikui su orkestru „Poème“. Tarsi septyniolikos minučių paveikus muzikinis pasakojimas, kūrinys buvo pripildytas gyvo, banguojančio ir ryškaus charakterio. Smilkstančio skambesio pasakojama jautri, iliustratyvi, išraiškinga istorija. Švelnus, subtilus ir jausmingas kūrinys, pasak smuikininkės, yra emocinio momento pripažinimas, o ne sukūrimas. Jo metu skambesys pats kuria save. H.Hahn interpretacija yra išjausta iki smulkmenų, čia išreikšti visi jausminiai niuansai.

VIDEO: Chausson: Poème for Violin and Orchestra, Op. 25

Kertinis įrašo akmuo – pirmasis Prokofjevo koncertas D-dur op. 19. Pasak smuikininkės, šis kanoninis rusų tradicijos kūrinys jai visada kėlė paryžietišką jausmą. Kanonas jos repertuare guli jau daugelį metų, tad grodama Prokofjevą, ji prisipažino besijaučianti kaip šokėja, kurį šoka dešimtmečius. Glaudus kūno santykis su šia muzika ir jos technika jaučiasi viso įrašo metu. Intensyviame kūrinyje Prokofjevas choreografavo ne tik garsinę, bet ir fizinę išraišką. Hilary Hahn rankose jis skamba švytinčiu tonu – labai laisvai ir išraiškingai; su plačiomis dainingomis frazėmis. Kiekvienas garsas pasodintas į muzikinę mintį su intencija, kiekviena detalė išgirsta ir aiškiai išsakyta. Riebus, plaukiantis skambesys sujungia ir leidžia jai išlaviruoti tarp skirtingo koncerto intonacijos, ritmo ir charakterio padalų.

Glaudus kūno santykis su šia muzika ir jos technika jaučiasi viso įrašo metu.

Diskas užbaigiamas dviejomis serenadomis – „Sérénade pour mon amour“ ir „Sérénade pour la vie“. Tikra pabaigos ir pradžios sandūra – pirmą kartą atlikti ir įrašyti paskutiniai suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros kūriniai „Deux Sérénades“. Prieš pat mirtį, 2019 metais, pabaigta muzika buvo dedikuota H.Hahn. Solistė pasijuto it gavusi laišką iš anapus, kai jo laidotuvėse dirigentas aptiko kompozitoriaus rankraščius – dovaną H.Hahn ir „Radio France“ orkestrui. Mat kai 2014 m. jie atliko Rautavaaros smuiko koncertą (1970 m.), Hahn liko tokia sužavėta, jog užsakė dar vieną kūrinį.

Rautavaara prasitarė rašysiantis serenadų siuitą. Paskutinis jo rašytas kūrinys „Sérénade pour la vie“ liko neužbaigtas – šalia išbaigtos smuiko partijos ir orkestro eskizų kompozitoriaus studentas Kalevi Aho turėjo užbaigti orkestruotę. Hahn, atlikdama paskutinius kompozitoriaus kūrinius, jautė atsakomybės svorį: „žinojau, kad baigiame dalykus, kuriuos jis pradėjo“. Vėlyvojoje kūryboje Rautavaara kūrė žaisdamas moderniomis technikomis, tačiau jo stilius iš esmės liko romantiškas. Kūriniai sublimuoja ankstesnių kompozitoriaus vokalinių kūrinių temas, audžia atminties ir ilgesio tinklą.

Serenados garsai klausytojų galvose palieka jausmą, kad gyvenimas vis dėlto buvo per trumpas. „Būti kompozitoriaus paskutinio darbo dalimi yra garbė“, – užsiminė smuikininkė. Savo dabartinę misiją ji apibūdina taip: „Mes turime paruošti muzikos pasaulį ateinančiai muzikantų kartai, o jų darbas yra žengti į tai, ką mes paruošėme.“

VIDEO: Rautavaara: Deux Sérénades (Written for Hilary Hahn) - No. 2. Sérénade pour la vie. Andante...

Hilary pritartų Patricia Kopatchinskaja – visai kitokio kirpimo smuikininkė yra seniai pareiškusi, jog klasikinės muzikos pramonė taip atsiliko ir jau yra gana daug standartinių kūrinių įrašų. „Jei kas nors daro kažką, kas yra tik šiek tiek kitaip, tai tampa didžiule, karšta diskusija“ – skundėsi ji. Ir ne be reikalo, nes Patricija viską daro šiek tiek kitaip. Kai praeitais metais dėl rankos skausmų kelis mėnesius negalėjo groti, ji užsimerkusi pagalvojo, ką visą laiką troško padaryti, tačiau nedrįso. Rezultatas – naujausias jos albumas, kuriame jungiasi antrosios Vienos mokyklos atstovų – A.Schoenbergo ir A.Weberno – kūriniai, inkrustuoti gerokai saldesnėmis ausiai J.Strauss‘o II ir F.Kreislerio pjesėmis.

Pagrindinis disko akcentas – kūrinys, kurio spjaudosi net visko girdėję. Modernizmo šauklys ir ekspresionizmo manifestas, pasauliui pristatęs dodekafoniją ir Sprachgesang vokalinę techniką – A.Schoenbergo „Pierrot lunaire“ („Mėnulio Pjero“).

Pipirų, staigmenų kupinos absurdiškos scenos, sapnai ir vaizdiniai yra išgyvenami prancūzų kultūros simbolio – juokdario Pjero – žvilgsniu. Išsilaisvinusi iš instrumentinių smuiko iššūkių, į klouną įsikūnija Patricia. „Visą gyvenimą jaučiau, kad esu Pjero“, – prisipažįsta ji ir tikina, kad vokalinis kūrinys leido jai praplėsti savo muzikos kalbą vokalo žodynu ir taip tobulėti ne tik kaip muzikantei, bet ir kaip smuikininkei. Veikėjo vidinis pasaulis yra ironiškas, groteskiškas, tačiau kartu ilgesingai švelnus ir naivus. Jis veikia muzikiniame kraštovaizdyje, kur viskas yra įmanoma.

Tarsi kūrinyje sunkiu skambesiu slypi užrakinta Schoenbergo muzikos dvasia, kuri leidžiasi būti išgirsta tik išbuvusių iki galo. „Aš dar labiau priartėjau prie gyvo, spontaniško ir spalvingo muzikos raiškos supratimo“, – tikina muzikė. Albume girdisi, su kokia laisve ir išmone Patricia interpretuoja šį kūrinį. Po „Pierrot lunaire“ ji į rankas ima smuiką ir klausytojų laukia A.Weberno keturios pjeses smuikui ir fortepijonui op. 7, taip pat A.Schoenbergo fantazija smuikui ir fortepijonui op. 47. Albumą užbaigia pianistas Joonas Ahonen ir jo A.Schoenbergo šešių pjesių fortepijonui įrašas.

VIDEO: Schoenberg: Pierrot Lunaire with Patricia Kopatchinskaja (excerpt)

Jei po Kopatchinskojos keistumo norisi sudėjus rankas pasiklausyti „normalaus“ romantiško, melodingo ir emociškai griebiančio smuiko skambesio, rekomenduoju diską, be užuolankų pavadintą „Dreams and Drama“. Iš spalvingos, svaigios ir kepinančios Italijos importuotas naujas leidyklos „Naxos“ kūdikis pristato Ermanno Wolf-Ferrari (XIX–XX a. italų operos kompozitoriaus) retai atliekamus kamerinius kūrinius – tris pirmąsias smuiko sonatas. Mįslingą, dramatišką bei ištaigingą atmosferą čia kuria Bacho, Bramso ir Wagnerio muzikos šešėlių šokis.

Tuo metu, kai amerikietė H.Hahn ir austrė P.Kopatchinskaja domėjosi prancūzų kultūros atspindžiais praėjusių amžių muzikoje, italas viola da gamba muzikas André Lislevando apsiėmė atlikti barokinį prancūzišką smuiko repertuarą. Jo naujausias albumas „Forqueray Unchained“ pristato laisve įkvėptą, iš stiliaus ir technikos suvaržymų išsisukantį prancūzų viola da gamba virtuozo Antoine Forqueray (1672–1745) repertuarą, derinamą su jo amžininkų kūriniais.

A.Lislevando muzikinis kelias buvo kupinas netikėtumų ir prieštarų. Būdamas šešerių, jis pradėjo privačiai mokytis smuiko meno Veronoje. Kai išgirdo liutnia bei gitara grojančius savo tėvus, interpretuojančius tiek barokinę, tiek populiariają muziką, neilgai trukus jis susižavėjo gnaibomaisiais styginiais instrumentais ir pradėjo elektrine gitara groti roką. Kai naujausiame muzikanto albume liepsnojantis ir ekstrovertiškas italo viola da gamba virtuoziškumas susitinka su subtilia, spalvinga ir išradinga prancūziška muzika, klausytojas yra panardinamas į intymų XVII–XVIII a. kamerinės muzikos pasaulį. Šią atmosferą kuria klavesinas (Paola Erdas), theorba (Jadranas Duncumbas) ir kamėja (Rolfas Lislevandas), įkūnydami žaismingą muzikos stilių, epochų ir tradicijų dualumą.

VIDEO: FORQUERAY // 'Jupiter' by André Lislevand, Jadran Duncumb, Paola Erdas

Misija tyrinėti dviejų tautų – šįkart Italijos ir Ispanijos – muzikinius santykius tęsiasi ir kito baroko gitaristo Stefano Maioranos naujausiame albume. Gausiai ornamentuoti ir absurdiškai virtuoziški kūriniai, savyje slepiantys liaudies muzikos motyvus ir kompleksinės polifonijos iliuziją, skamba meistriškai ir archajiškai. Čia susitinka pagrindinė baroko gitaros figūra Ispanijoje Santiago de Murcia (1673–1739) ir Ispanijoje populiaraus ir aukštai vertinamo italų stiliaus atstovo Arcangelo Corelli kūryba. Taip šiame muzikiniame kaleidoskope kuriamas kontrastingos estetikos ir instrumentinės technikos dialogas, demonstruojantis gitarą kaip unikalaus skambesio instrumentą, gebantį prisitaikyti prie skirtingų kalbų ir stilių.

Sekdami S.de Murcia muzikos pėdomis, kuri, atsiplėšusi nuo kompozitoriaus tarnystės Madride ir Neapolyje, išskleidė sparnus į tą pačią Prancūziją, Nyderlandus, o vėliau – Meksiką ir Čilę, keliamės į Centrinę Ameriką. Čia išėjo kitas barokinės gitaros muzikos diskas, į dienos šviesą ištraukiantis penkių šimtų metų senumo Gvatemalos miesto katedros archyvus. Per XVII ir XVIII amžius ispanų sukurti kultūrinės veiklos šaltiniai skatino įmantrų Gvatemalos miesto katedros muzikinį gyvenimą. Dvariškių susitikimas su vietiniais, entuziastingai muzikuojančiais Lotynų Amerikos gyventojais, kurie keitė jų baroko polifoninės muzikos veidą, palikdami jame liaudies muzikos įspaudą su gimtosios majų, actekų ir inkų kultūros priemaišomis. Albume gausu šokio kūrinių ispaniškai gitarai (ciakonų, pasakalijų, zarabandų, folijų ir romaneskų) su vietinei muzikai būdingu ritmu ir harmoniniu modeliu. Gitara čia laikoma esminiu tiek liaudies, tiek profesionaliosios ir liturginės muzikos instrumentu. Albume ji žiba virtuoziška, sudėtinga instrumentine kalba. Ansamblio „El Mundo“ solistai (gitaros, arfa, balsai ir perkusija) atgaivina unikalų, hipnotizuojantį to meto skambesį.

Nors gitara Vakarų Europos klasikinės muzikos tradicijoje neįgavo tokio polėkio kaip ispanų kultūroje, XX a. Julianas Breamas vienas suformavo vakarietišką šio instrumento repertuarą, užsakydamas naujus kūrinius pas tokius to meto tarptautinės reputacijos kompozitorius kaip B.Britteną, J.Downlandą, J.Rutterį, C.Scottą, N.Mawą. Laikomas vienu žymiausių XX a. klasikinių gitaristų Julianas Breamas atliko reikšmingą vaidmenį gerinant gitaros kaip garbingo instrumento įvaizdį visuomenės akyse. J.Breamui mirus 2020-ais metais, šiuos XX a. klasikinės gitaros kūrinius atliko ir įrašė gitaristas Grahamas Anthony Devine‘as, žurnalo „Classic FM“ pavadintas „atlikėju, tęsiančiu Breamo muzikinį palikimą“. Tiršto istorinio ir prasminio konteksto įrašas suskamba muzikaliai – sklandžiu gražiu tonu ir subrandinta technika.

Lietuviai ir emigrantai

Kitas vakarų gitaros tradiciją džiazo muzikoje puoselėja tarp Škotijos ir Lietuvos sklandantis gitaristas Mindaugas Stumbras, balandį pristatęs antrą savo kūrybos albumą „Inspirations“. Džiazą, world, improvizacinę ir akademinę šiuolaikinę muziką atliekantis muzikantas aktyviai koncertuoja jau daugybę metų, pristatydamas savo kūrybą daugelyje Europos šalių. Jo naujausias diskas deklaruoja grožį paprastume. Nostalgiška medatyvi nuotaika, subtilus, vaizdingas ir dinamiškas skambesys prieinamas plačiam klausytojų ratui. Netikėtai muzikos dalimi čia tapo lietuvių liaudies intonacijos, o kompozicija „Saulele, motule“ buvo sukurta pagal lietuvių liaudies piemenų dainą. Įraše gitaristui atitaria fortepijonas (Dmitrij Golovanov), saksofonas (Karolis Šarkus), trimitas (Mindaugas Vadoklis), būgnai (Domantas Razmus) ir kontrabosas (Denis Murašov).

2021-aisiais dvigubai daugiau – jau du albumus „The Ways“ ir „Art Brut“ – spėjo išleisti „garso manipuliatoriumi“ vadinamas muzikas Gintas K (Kraptavičius). Su garsu jau ketvirtį amžiaus eksperimentuojantis ir ritmine muzika dar 2008-aisiais nusivylęs menininkas kviečia į savo garsinį pasaulį. Kaip ir albumo pavadinimas „Art Brut“, reiškiantis meną, nepriklausantį akademinei dailės tradicijai, Ginto K. kūryba yra gyva – išsilaisvinusi nuo išorinių taisyklių ar apribojimų. Užsileisdamas kiekvieną kūrinį, patenki į vis kitą neatpažintą teritoriją, keliauji nepramintais muzikiniais takais ir grožiesi dar nematytais sonoriniais kraštovaizdžiais. Kūrėjas griauna garso tvarkymo ir skleidimo stereotipus ir kuria meditatyvius žaidimus garsu, leidžiančius ausimi prisiliesti prie savotiškos audiogyvybės – neprognozuojamos, nieko niekam nežadančios ir niekais paverčiančios išankstinius nusistatymus. Siautulinga improvizacija savyje talpina garsus, triukšmus ir ūžesius, chaotiškai šokčiojančius, persitraukiančius, mikčiojančius. Šių Ginto K naujausių kūrinių klausymosi patirtis jaudinanti ir intensyvi.

Nors taip pat lietuviškoje, tačiau visai kitoje muzikos scenoje praeitą mėnesį į tarptautinius muzikos vandenis buvo išplukdyti klasikiniai Eduardo Balsio ir Jurgio Karnavičiaus opusai. Suomių leidyklos „Ondine“ uostas išleido du albumus. „Jūros atspindžiai“ (1981), dramatinės freskos (1965) ir koncertas smuikui Nr. 1 (1954) – trys pagrindinės antros XX a. pusės Lietuvos muzikos figūros Eduardo Balsio brangakmeniai. Albume jie yra įrašyti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro su dirigentu Modestu Pitrenu ir solistais pianiste Indre Baikstyte ir smuikininku Dzeraldu Bidva. Albume skamba kertiniai akmenys, žymintys skirtingus kompozitoriaus kūrybinius laikotarpius ir lietuvių muzikos raidos posūkius. Suvienijantis ankstyvas klasikine forma parašytas „folklorinio“ romantizmo kompozicijas ir vėlyvuosius ekspresionistinius bei dodekafoninius kūrinius, albumas pakeliui juda naujų stilistinių krypčių ir kompozicijos technikos link. Čia E.Balsys atsiskleidžia kaip turtingų, spalvingų orkestro partitūrų meistras.

Vilniaus kvarteto iniciatyva įrašyti lietuvišką muziką kvartetui prasideda nuo pirmųjų dviejų reikšmingai prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo prisidėjusio Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetų. Pirmasis g-moll priklauso jo ankstyvajam kūrybos laikotarpiui. Jis buvo parašytas kompozitoriui baigus Sankt Peterburgo konservatoriją. Pats kompozitorius jį apibūdino kaip savo kūrybinio kelio pradžią. Antrasis kvartetas buvo parašytas po ketverių metų. Pirmojo pasaulinio karo metu jis pateko į vokiečių nelaisvę ir iki 1918 m. gyveno kalinių stovykloje Josefštate, netoli Vienos. Čia sukurta kompozicija yra tokios pat klasikinės struktūros kaip ir pirmasis kvartetas, sekantis nuosaikia studijų metu susiformavusia estetine linija. Tačiau tai daug individualesnė, gilesnės išraiškos muzika. Nors ir tonali, lyriška, ji stebina savo sudėtinga tekstūra ir harmonija. Nors kompozitoriaus kūryba žavimasi ir po jo mirties, pirmieji kvartetai yra atliekami gana retai. Šis albumas atgaivina Jurgio Karnavičiaus kamerinę muziką atsidavusiu Vilniaus styginių kvarteto pasirodymu. Energija ir ryškus skambesys tinkamai perteikia lietuviškos akademinės muzikos tradicijas.

Minėta M.Stumbro džiazo kompozicijos pagal lietuvių liaudies dainas keliasi į world muzikos pasaulį. Kolektyvas „Merope“, kurį sudaro lietuvė Indrė Jurgelevičiūtė (balsas ir kanklės), belgas Bert Cools (gitara, elektronika) ir prancūzas Jean-Christophe Bonnafous (bansuri), originalias kompozicijas organiškai jungia su liaudies dainų interpretacijomis. Jų neseniai išleistame ketvirtajame albume „Salos“ skamba savitas – švelnus, raminantis ir minimalistinis kolektyvo skambesys – lietuviškų instrumentų ir world melodijų, intonacijų mišinys. Čia sakralią aurą dainoms suteikia nauji balsai – ilgametis „Merope“ kūrybinis palydovas choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), violončelė (Gyð Valtýsdóttir), sintezatorius (Shahzad Ismaily), klavišiniai (Kjartan Sveinsson). Rezultatas – užburianti, medatyvi, ko gero, net gydomųjų savybių turinti klausymosi patirtis.

Lopšinės

Vis dėlto savo folklorinį paveldą – liaudies dainų melodijas ir intonacijas – šiuolaikiniuose kontekstuose talpina ne tik lietuviai, bet ir islandai. Iš dviejų multinstrumentalistų Berguro Þórissono ir Péturo Jónssono sudarytas „Hugar“ duetas yra bendradarbiavę su kitais įžymiais islandų muzikos kūrėjais – Björk, Vikingur Olafson, Sigur Rós, Ólafur Arnalds ir Johann Johannson. Savo naujausiame gegužę pasirodysiame albume „ójóðlög / Folk Songs“ pristato erdvius elektroninius garsovaizdžius, paremtus naujomis islandų lopšinių „Vísur Vatnsenda-Rósu“ ir „Nú vil ég enn í nafni pínu“ interpretacijomis ir imituojančius senovinių instrumentų, skambėjusių Islandijos platybėse, garsus. „Pripildyti praradimo, sielvarto ir tamsos temomis, kūriniai atspindi mūsų ilgas, tamsias žiemas“, – teigia muzikantai. Pristatydami projektą „Hugar“, jie pabrėžia šių dainų svarbą islandų tautai ir dueto misiją liaudies muzikines tradicijas išlaikyti gyvas bei aktualias jaunajai kartai.

Rašant apie lopšines, privalu paminėti šešerius metus besitęsiančią Maxo Richterio miego epopėją. Kompozitorius, pianistas ir prodiuseris, žongliruodamas kompiuteriu ir simfoniniu orkestru, rašo tiek sceninę muziką, tiek filmų garso takelius, menines instaliacijas, teatro kūrinius. Vienas jo žymiausių darbų – aštuonių su puse valandos trukmės miego projektas, prasidėjęs 2015 metais kaip albumas, išvirto į pasaulinį koncertinį turą, jį užfiksavusį dokumentinį filmą, o šiais metais, tarptautinės miego dienos proga – ir į išmaniąją programėlę.

Geriausiai su šio kūrinio koncepcija galima susipažinti dokumentiniame filme. Jame režisierė Natalie Johns fiksuoja kūrybinį Maxo Richterio bei jo žmonos, kino kūrėjos Yulios Mahr, procesą. Asmeninio archyvo vaizdai čia pinami su M.Richterio, Y.Mahr, neuromokslininko D.Eaglemano, kitų kolegų, auditorijos klausytojų interviu įrašais ir medžiaga iš Los Andželo, Berlyno, Sidnėjaus ir Paryžiaus „Sleep“ pasirodymų. Žiūrovai vidurnaktį susirenka į koncertų salę ar erdvę po atviru dangumi, kur vietoj kėdžių randa išstatytas eiles lovų. Susisukę į antklodes ir susirangę lovose, klausytojai leidosi į drąsiausią kompozitoriaus eksperimentą – jaudinančią ribinės būsenos patirtį nuo sutemų iki aušros. Publikai miegant M.Richteris scenoje grojo klavišiniais ir elektronika, jam pritarė sopranas Grace Davidson, smuikininkas Andrew Thollu, altistė Isabelle Hagen, violončelininkės Claire Jensen ir Emily Brausa bei kino kūrėjas Benas Russellas. Jie visi ruošėsi ištvermės reikalaujančiam „Miegui“, dieną prieš tai miegodami ir keldamiesi tik vidurnaktį prieš eidami į sceną. Pertraukėlių metu M.Richteris vaikščiodamas po salę stebėjo publikos reakcijas, kadangi muzikos poveikis miegančiam žmogui ir jo smegenims buvo esminė šio projekto tema. Vakarų kultūroje muziką naudojame siekdami reguliuoti savo emocijas ir nuotaiką, pažymėti progas, įtvirtinti socialinius ryšius, tačiau, nors miegantiems savo mokiniams lyra skambino pats Pitagoras, o indai kūrė nakties ragas ne miego kokybei pagerinti. Ši kompozicija / lopšinė buvo pagrįsta neuromokslu – smegenų bangomis miego būsenoje bei kognityviniais ciklais. Kompozitoriaus pastangos sujungti muzikinę sąmonę su žmonių pasąmone tampa kaip kvietimas pristabdyti įtemptus gyvenimus. Tai šiuolaikinėje, nuolat nesustojančioje kultūroje gali pasirodyti kaip anomalija. Muzika, migdanti kaip šilta antklodė, tampa transporto priemone, nukeliančia į ribinę erdvę tarp budrumo ir miego, tarp sąmonės ir pasąmonės. Šis pasirodymas klausytojams suteikia atvirą erdvę svajoti ir apsvarstyti svarbiausius gyvenimo klausimus.

Šįmet, tęsdamas tradiciją, Maxas Richteris buvo suorganizavęs kolektyvinę vienos valandos meditaciją su naujai pristatyta „Sleep“ programėle. Čia išskiriamos trys – miego, meditacijos ir susikaupimo – funkcijos. Jos kuria atskiras muzikines sesijas su specialiai pritaikytomis vizualizacijomis ir žadintuvais.

Kita šio kompozitoriaus naujiena – praėjusį mėnesį išėjęs albumas „Voices 2“ (prieš metus išėjusio „Voices“ tęsinys). Aktyvistinis kūrinys „apie pasaulį, kuriame dabar gyvename“ remiasi visuotine žmogaus teisių deklaracija. Jame skamba visame pasaulyje daugiau nei 70 kalbų ją skaitančių žmonių įrašai, šalia kurių – „apverstas“ orkestras su 12 kontrabosų, 24 violončelėmis, 6 altais, 8 smuikais ir arfa. Net ir aktyvizmas M.Richterio muzikoje virsta „tyliu protestu“ ir „vieta apmąstymams“. Albume yra išlaikomas meditatyvus, minimalistinis kompozitoriaus braižas. Kuriami ambientiniai, subtiliai ramūs, atmosferiniai kūriniai. Atrodo, jog net atlikdamas ir šias kompozicijas, jis galėtų į koncertų sales ištempti lovas, kadangi skambesys yra gana migdantis.

Ir vis tiek Beethovenas

Tatata taaaaaaaaaaaaa – iš sapnų žadina Ludvikas van Beethovenas. Akademinės muzikos leidykla „Naxos“ šį mėnesį išleido albumą, kuris galėtų būti įvardintas kaip didžiausias Patricios Kopatinskay‘os siaubas. Jame pateikiama trylika geriausiai žinomų ir dažniausiai grojamų simfonijos interpretacijų. Ludwigo van Beethoveno simfonija nr. 5 c-moll op. 67 per pastaruosius 100 metų buvo įrašyta daugiau nei 800 kartų. Kadangi tik nuolatinis pakartojimas daro šedevrą kultiniu objektu, simfonija šiandieną yra tapusi vienu kertinių vakarų muzikos akmenų su visame pasaulyje žinomu keturių natų motyvu. Dabar net sunku įsivaizduoti, jog premjeros metu šis kūrinys nesukėlė didelių bangų. Dėmesys jam išjuda, kai rašytojas E.T.A.Hoffmannas Leipzigo laikraštyje pateikia simfonijos recenziją, pasakodamas, kaip „spinduliai šaudo per gilią naktį ir milžiniški šešėliai, siūbuodami pirmyn ir atgal, užsidaro mus ir sunaikina viską, išskyrus nesibaigiančio ilgesio skausmą“. Šiandieną nesibaigiančią Beethoveno 5-osios maniją liudija naujasis diskas, kuriame viena prie kitos lyginamos tokių dirigentų kaip Otto Klemperero, Michaelo Gieleno, Stanisławo Skrowaczewskio, Roberto Trevino ir Jascho Horensteino kūrinio interpretacijos.

Kitas žymus šių dienų Beethoveno simfonijų interpretatorius – poliarizuojantis graikų dirigentas Teodoras Currentzis. Jo ir „Musica Aeterna“ Beethoveno 5-osios simfonijos įrašas, išėjęs praeitą rudenį, balandį sulaukė seserinio – 7 simfonijos A-dur, op. 92 įrašo. Šis dvigubas muzikantų indėlis į kompozitoriaus 250-mečio minėjimą buvo vienu ypu įrašytas Vienos „Konzerthaus“ salėje 2018 metų rugpjūtį, vis dėlto Teodoras Currentzis nusprendė juos išleisti atskirai, kadangi jam kiekviena simfonija – giliai išjausta ir apgalvota. Unikali, kaip atskiras pasakojimas. Sujungdamas istoriškai pagrįstą atlikimą su romantinės interpretacijos jautrumu, T.Curentzis drąsiai naudoja partitūroje nežymėtas artikuliacijas ir dinamiką, laisvai traktuoja ritmą ir netikėtai žaidžia tempais. Nors jo atskleistos muzikinės detalės yra įdomios, jos išblaško pagrindinę melodinę medžiagą. Spontaniškumas ir kūrybinė valia leidžia dirigentui išgryninti individualų santykį su visiems daug kartų girdėtomis melodijomis.

Finalinis akordas – Lisztui

Prieš porą mėnesių išėjęs ir pražiopsotas naujas britų pianisto Benjamino Grosvenoro diskas – salvė romantizmo fortepijono virtuozo ir kompozitoriaus Franzo Liszto kūrybai – originalioms jo kompozicijoms ir kūrinių aranžuotėms. Liszto muzika buvo pagrindinė pianisto repertuaro dalis nuo mažų dienų. Nenuostabu, kad šiandieną jo interpretacija pasižymi įtaigiu pianizmu, muzikiniais instinktais, tiksliai perteiktomis kontrastingoms detalėmis, plačiu koloritu ir nuoširdžia, aiškia frazuote. Įspūdingas techninis pasirodymas neblaško, o įgalina klausytoją susitelkti į pačios muzikos esmę ir įtraukia į nuolat besimainančią muzikos draminę istoriją. Subtiliai atlikta „Ave Maria“ Liszto aranžuotė tapo subtiliu ir kontempliatyviu įrašo finalu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė

Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:50
01:14
00:27

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°