– Per kiekvieną pasirodymą į sceną pasikviečiate savanorių iš publikos ir kartu improvizuojate. Kartais tie žmonės būna profesionalai, kartais – ne, tačiau improvizacijos pabaigoje visi uždainuoja beveik tobulai. Atrodo, kad turite galių priversti žmones dainuoti taip, kaip jie nedainavo niekada iki tol. Kaip Jums tai pavyksta?
– Nebandau nieko padaryti! Tiesiog kviečiu juos pasimėgauti muzika taip, kaip mėgaujuosi aš. Kartais žmonėms pavyksta sudainuoti gerai, tačiau ne visada. Tiesiog tiek man, tiek susirinkusiai publikai įdomu stebėti kitų nuotykius.
– Kuo labiausiai mėgaujatės savo pasirodymų metu?
– Akimirkomis, kai visa publika uždainuoja. Dar neteko patirti nieko nuostabesnio!
– Kaip manote, ar visi gali išmokti dainuoti? Kartais sakoma, kad, jei neturi muzikinės klausos, tai niekada jos ir neišlavinsi.
– Dainuoti gali visi. Negaliu pakęsti, kai žmonės tiki tais, kurie teigia priešingai. Tikiu, kad kiekvienas gali „pataikyti į natą“ ir išmokti dainuoti gerai... Bet kas turi teisę tai vertinti? Kam rūpi, ar tu dainuoji gerai, ar gali pasiekti aukščiausią lygį ir pan.? Aš niekada nebūsiu lenktynininku, bet, ačiū, prekybos centrą sugebu pasiekti tiesiog puikiai.
– Jūs esate daugybės muzikantų įkvėpimo šaltinis. Kokios muzikos pats klausotės? Ar manote, kad šiuolaikinė muzika yra gera?
 |
| Vilniaus festivalio nuotr./Bobby McFerrinas |
– Nesu muzikologas ar muzikos kritikas, vertinu viską tik pagal save. Mano ausims reikia „gyvo“ vokalo ir „gyvų“ instrumentų. Nesu nusistatęs prieš elektroninę muziką, bet man būtina pajausti žmogiškumą, kvėpavimą ir jausmus, kuriuos išgyvena dainą atliekantis žmogus. Dabar pasaulyje tiek daug visko vyksta, sukuriama tiek daug puikios muzikos. Žinoma, yra ir tokios, kurios aš niekada neklausyčiau, bet kadangi manęs niekas to daryti neverčia – tiesiog ignoruoju.
– Kokios yra Jūsų, kaip muzikanto, vertybės? Ką norite, kad klausytojas „pasiimtų“ iš Jūsų koncerto?
– Manau, mano, kaip atlikėjo, pareiga yra suteikti žmonėms gyvenimo džiaugsmo. Tai juk taip paprasta! Kai tai padaryti pavyksta, žmonės pajaučia tikrąjį gyvenimo skonį. Man didžiausias džiaugsmas – dainuoti, todėl kviečiu klausytojus prisijungti.
– Žinau, kad užaugote ypač religingoje šeimoje, ir katalikybė užima labai svarbią Jūsų gyvenimo dalį. Kas Jums yra Dievas?
– Tikėjimas ir dvasingumas yra mano esybė. Kiekvieną dieną skaitau Bibliją, giedu psalmes, taigi maldos, apmąstymai ir ryšys su Jėzumi Kristumi yra neatsiejama mano gyvenimo ir kūrybos dalis. Tikėjimas ir religija yra du skirtingi dalykai, todėl religija man nėra tokia svarbi. Mėgstu melstis kartu su kitais tikinčiaisiais, bet į bažnyčią nueinu retai. Tiesa, gerą pamokslą vertinu visada. Tačiau mano ryšys su Dievu yra labai intymus reikalas, nenorėčiau apie tai atvirauti.
– Birželio 13 d. Lietuvoje pasirodysite antrąjį kartą. Kas Jums labiausiai įsiminė pirmąjį kartą?
– Pasirodžiau labai keistoje vietoje – sporto arenoje, kurioje publika buvo mane apsupusi iš visų pusių. Prisimenu, kad koncerto susirinko paklausyti labai daug vaikų, ir vienas iš jų panoro su manimi improvizuoti. Buvau labai nustebintas, kai tas vaikas pasirinko Elviso Persley dainą. Be to, jis dainavo tikrai labai gerai!
***
Biografija
Kompozitorius, aktorius, muzikantas, novatorius, dainininkas, mokytojas
Išgarsėjo 1988 m., išleidęs hitą „Don't worry, Be happy“
10 „Grammy“ statulėlių laimėtojas
Garsėja stulbinančiais vokaliniais sugebėjimais
Susilaukė pripažinimo ne tik džiazo ir pop muzikoje, bet ir klasikinėje – jam buvo suteikta garbė diriguoti Vienos filharmonijos orkestrui. Taip pat, bet kartą per metus diriguoja Niujorko, Londono filharmonijose.
Nuo 2009 m. dirba kartu su mokslininkais, siekdamas išsiaiškinti, kaip muzika veikia žmonių smegenis
