Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 24d. 16:09

Muzikos švietimo sistemos problemos yra akivaizdesnės nei bet kada anksčiau. Interviu su N.Hoffman

Natania Hoffman Interviu
M.Penkūkū nuotr. / Natania Hoffman

Natania Hoffman yra italų ir amerikiečių kilmės violončelininkė, turinti litvakų šaknų, aktyviai koncertuojanti Europoje, JAV, Kinijoje, Indijoje ir Naujojoje Zelandijoje kaip kamerinio ansamblio narė, solistė bei orkestro muzikantė. Ji taip pat yra ansamblio „Trio Agora“ narė, kuriame groja kartu su klarnetininku Žilvinu Brazausku bei pianistu Robertu Lozinskiu. N.Hoffman taip pat kalba lietuviškai ir 2017 m. dalyvavo Vilniaus universiteto rengiamuose lietuvių kalbos vasaros kursuose. Šiuo metu ji studijuoja kamerinės muzikos magistrantūrą Berlyno aukštojoje Hanns Eislerio muzikos mokykloje.

Groti violončele Natania pradėjo ketverių metų. Kokią įtaką jai padarė vaikystė muzikų šeimoje, violončelininkė aiškiai suprato būdama 23 metų, kuomet pradėjo mokytis pas savo dėdę violončelininką Gary Hoffmaną – nuostabų muzikantą, tapusį didžiuliu pavyzdžiu jos muzikinėje kelionėje.

Natanios Hoffman tėtis yra kompozitorius, mama – altininkė, o brolis – smuikininkas. Šeimoje šis muzikų sąrašas tęsiasi. Augdama tokioje aplinkoje ji turėjo galimybę susipažinti su nuostabiais muzikantais, išlavinti muzikinį skonį, bet, svarbiausia, užaugti matydama aiškius pavyzdžius, kaip gali atrodyti muzikanto gyvenimas skirtingais gyvenimo periodais.

– Ar manote, kad yra didelė atskirtis tarp muzikantų, kurie yra kilę iš profesionalių muzikų šeimos ir tų, kurie augdami tokio užnugario neturėjo?

– Visų pirma, verta paminėti, jog muzikos pasaulis nuolat keičiasi ir jis dabar yra kitoks nei buvo mano tėvų ar senelių laikais. Ypač atsiradus socialinėms medijoms.

Be abejonės, labai naudinga, jei vienas iš tėvų žino, kaip padėti vaikui mokytis groti namuose. Šiuo klausimu mano mama man buvo labai svarbi iki vidurinės mokyklos baigimo. Ji padėjo man suprasti, ką žino daugelis muzikantų tėvų – kad reguliarumas yra svarbiausias dalykas norint įvaldyti instrumentą.

Kad ir ką bedarydavau, visada buvau palaikoma.

Mano tėvai, ypač mano tėtis, labai jautriai reagavo į po Antrojo pasaulinio karo iškeltą paradigmą – viskas arba nieko, kuria jis buvo užaugintas. Jo tėvai buvo pirmosios kartos amerikiečiai, o žydų kilmės seneliai buvo kilę iš Lietuvos. Jų ekonominė situacija buvo sudėtinga ir tai nulėmė jų mąstyseną; vienintelis išgyvenimo būdas – įsitvirtinti karjeros aukštumose. Tėčio mama buvo aktyviai koncertuojanti smuikininkė, kai daugelis motinų, turinčių keturis vaikus, net nesvarstė apie galimybę dirbti.

Įdomu tai, kad mano tėtis kartu su broliais bei sese turi neįtikėtinai įdomius gyvenimus ir sėkmingas karjeras, kaip ir jų tėvai. Tačiau jie visada kovojo su jausmu, jog nesvarbu, kaip smarkiai jie stengėsi, to niekada nepakako.

Mano tėčio brolių ir sesers vaikai užauginti radikaliai skirtingi, tad dabar suprantu, kad mano auklėjimas iš dalies kompensavo mano tėčio išgyvenimus. Kad ir ką bedarydavau, visada buvau palaikoma. Mano tėvai galėjo mane labiau pastūmėti, bet jie sąmoningai nusprendė to nedaryti ir nerodyti besąlygiškos meilės. Tai jiems buvo nepaprastai svarbu.

– Ar nemanote, kad visos valandos, kurias skiriate muzikai, taip pat gali būti ir prakeiksmas, nes skirdama laiką tik muzikai nespėjate atrasti savęs kituose dalykuose?

– O taip! Kartu su broliu esame daug kartų diskutavę apie neišbandytas ir nepatirtas profesijas. Kita vertus, svarbu atsiminti, kas mus paskatino pasirinkti muzikanto kelią: mano broliui, smuikininkui, tai buvo doktorantūros studijos Jeilio universitete, kurių metu jis pradėjo nuoširdžiai įvertinti savo darbo ir mūsų profesijos vertę. Man tai yra darbas su fortepijoniniu trio ansambliu „Trio Agora“ ir profesoriumi Eberhardu Feltzu Hanns Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje Berlyne. Manau, kad visuomenei reikia žmonių, randančių prasmę menų srityje, todėl tęsiu šį kelią.

M.Penkūkū nuotr./Trio Agora
M.Penkūkū nuotr./Trio Agora

– Tad ar galime suderinti sėkmingą karjerą su laime? Galbūt tai yra mūsų ego klausimas, kuriuo keliu einame ir kaip balansuojame šiomis priešingybėmis?

– Klasikinės muzikos santykis su sėkme yra įdomus. Neseniai skaičiau „New York Times“ interviu su Philipu Glassu. Buvo juokinga, nes straipsnio paantraštėje buvo citata „Žinoma, kad esu parsidavėlis. Kuo kitu galėčiau būti?“

Mano santykis su šlove ir pripažinimu yra gana prieštaringas. Tam, kad galėčiau įvaldyti muzikos amatą, turiu praleisti nesuskaičiuojamas valandas užsidarius ir viena grodama kambaryje. Ir staiga turiu nutraukti savo darbo procesą ir teigti, jog viskas, maksimalų rezultatą pasiekiau, esu pasiruošus ir visi turėtų mylėti tai, ką darau. Man tai atrodo sunkiai suderinami dalykai. Mes, muzikai, turime padalinti savo asmenybę – viena pusė nepaliaujamai dirba kurdama produktą, o kita pusė jį pardavinėja.

Verta paminėti ne muzikantų auditorijai, jog standartinis jaunųjų muzikantų rengimas yra koncentruotas į solisto karjerą. Bent jau iki studijų pradžios konservatorijoje, daugiausia ruošiame solinio repertuaro kūrinius, kurie iš anksto numato buvimą dėmesio centre ant pjedestalo. Tai yra problema dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia – skaičiai. Rinka yra prisotinta jaunų muzikantų. Antra – asmenybė. Ne visi yra linkę į tokį gyvenimo būdą ir dažnai muzikinio lavinimo mokytojai nekalba apie varginantį kelionių krūvį ir neįtikėtiną energijos kiekį, reikalingą būnant koncertuojančiu atlikėju. Man pasisekė, kad užaugau muzikų šeimoje ir mačiau šiuos dalykus nuo ankstyvo amžiaus. Ir trečia – tai veda prie kultūros, kuri kelia nerimą bei nusivylimą. Tai matau visą laiką ir visur.

Dažnai žmonės, praleidę dvidešimt savo gyvenimo metų grodami instrumentu, artėjant trisdešimtmečiui supranta, kad jie nori turėti šeimą ir jiems reikia stabilių pajamų. Jie pradeda ieškoti pozicijų orkestruose arba pradeda mokyti vaikus, bet jiems nebūtinai patinka tai, ką jie daro. Taip pat darbas orkestre jokiu būdu nėra garantuotas; daugelis konservatorijos absolventų niekada taip ir negauna nuolatinės darbo pozicijos. Net jei jiems tai pavyksta, neišspręstas nusivylimas savo profesija nuodija darbo aplinką ar dar blogiau, nusivylę mokytojai perduoda savo problemas naujai studentų kartai, taip jas įamžindami.

Kai kuriose šalyse muzikos lavinimas yra mokomas taip siaurai, jog studentų laimė ir visavertiško gyvenimo tikimybė iš tiesų sumažėja.

Būdamas vaikas, mano tėtis savo pirmoje fortepijono pamokoje iš mokytojos, kuri pirštu rodė į klasėje kabančią savo nuotrauką, kurioje ji stovi orkestro priešakyje, išgirdo: „Ar to tikiesi? Taip neatsitiks; ateityje mokysi vaikus, kaip ir aš “. Kai kuriose šalyse muzikos lavinimas yra mokomas taip siaurai, jog studentų laimė ir visavertiško gyvenimo tikimybė iš tiesų sumažėja.

– Ar tuomet galima sakyti, jog mūsų meninio ugdymo sistema dėl šio siauro mokymo būdo kartais yra destruktyvi? Esame puikūs profesionalai, bet tokie uždari, jog matome tik vieną sėkmingos karjeros ir laimingo gyvenimo kelią.

– Žmonės kalba apie panašumą tarp muzikos konkurso laimėjimo ir loterijos laimėjimo. Tam tikra prasme loterijos idėja yra puiki, nes ji sumažina spaudimą jauniems muzikantams. Ši idėja suteikia perspektyvą, o ne etiketę, jog tarptautino konkurso laimėjimas yra kiekvieno muzikanto pareiga.

Loterijos metaforos yda yra ta, kad, priešingai nei tikra loterija, kurioje bilietas kainuoja kelis eurus, muzikinėje loterijoje bilietas kainuoja penkiolika ar daugiau gyvenimo metų. Nemanau, kad prasminga rengti profesionalius muzikus vien tam, kad jie galėtų žaisti labai aukšto lygio loteriją būdami dvidešimties. Daugelis iš mūsų pradeda groti instrumentu tarp ketverių ir dvylikos metų ir visą savo vaikystę praleidžia aukodami žaidimus, atostogas bei laiko leidimą su draugais. Su šia mąstysena, mes tampame amatininkais, o ne menininkais. Ir šios profesijos grožis yra tas, kad ji reikalauja iš mūsų įkūnyti šiuos abu aspektus.

Pripažinkime: atsidavę muzikantai gali niekada nepasiekti ekonominio stabilumo, nepaisant daugybės valandų, investuotų į savo profesiją. Ir dėl to, manau, kad taip ugdyti tūkstančius muzikantų yra ne tik neproduktyvu, bet ir pavojinga.

Mums reikia meno ambasadorių. Mums reikia muzikantų, kurie labai myli muziką ir mato joje prasmę, neprisirišdami prie materialių vertybių kaip dauguma visuomenės narių. Kai kuriems iš mūsų bus atlyginta už tokį pasiaukojimą, o kai kuriems – ne. Norėdami eiti muzikanto keliu, turime būti pasirengę rizikuoti; šios profesijos grožis yra neišsenkančio ir nematerialaus pasaulio tyrinėjimas.

L.Luyten nuotr./Natania Hoffman
L.Luyten nuotr./Natania Hoffman

– Per pastaruosius du mėnesius buvo atšaukta ir neįvyko daugybė kultūrinių renginių. Kokią įtaką ši krizė padarė jums ir kaip ji paskatino iš naujo apsvarstyti mūsų, kaip muzikantų, misiją ir tikslą?

– Kaip ir visų, mano pasaulis per kelias dienas buvo apverstas aukštyn kojomis. Pirmiausia buvo atšauktas tarptautinis violončelių festivalis Los Andžele, kuriame turėjau pasirodyti, meno kūrėjo studijų baigimo rečitalis Belgijos karalienės Elisabeth Chapelle mokykloje. Koncertai buvo atšaukti iki rugsėjo mėnesio, o naujos datos perkeltos į 2022–2023 m. sezoną. Neįmanoma žinoti, kiek pokyčių dar laukia. Vasara gali pateikti teigiamų netikėtumų, tačiau turime būti pasirengę ir neigiamiems.

– Minutėlę aš asmeniškai pajutau, jog viskas, ką dirbu ir kuriu, staiga praranda prasmę ir tikslą. Atrodė, kad menas yra paskutinis dalykas, apie kurį žmonės galvoja per šią pasaulinę sveikatos krizę. Kaip per šį laiką vystėsi jūsų jausmai ir mintys?

– Tikslo ir prasmės paieškos yra vienas iš patraukliausių mūsų profesijos aspektų. Krizės pradžioje radau paguodą, kurią man suteikė muzikos mokymas. Tuo metu labiau nei bet kada aš buvau dėkinga savo violončelės mokiniams Berlyne, su kuriais dirbome internetu. Žvelgiant į ateitį svarbu atsiminti: gyvenimas yra maratonas, o ne sprintas. Manau, kad kultūriniu požiūriu, šiuo metu yra jaučiamas didelis meno poreikis tikrai yra.

Ši krizė atskleidė, kokie pažeidžiami yra jauni, laisvai samdomi menininkai.

Dabar labiau nei bet kada anksčiau tapo aišku, jog turime pakeisti muzikantų švietimo sistemą. Svajonės yra gražus dalykas, pasauliui reikia svajonių ir svajotojų. Bet turime dirbti ir galvodami apie praktinę menininkų profesijos pusę. Ši krizė atskleidė, kokie pažeidžiami yra jauni, laisvai samdomi menininkai. Labai svarbu gerai suvokti biurokratiją, žinoti savo teises ir pareigas. Šis kritinis komponentas kai kuriems padėjo gauti finansinę ir moralinę pagalbą, o kiti buvo sutrikę, nežinodami nei ką daryti, nei kur kreiptis.

Žiūrint į artimą ateitį, turime išmokti panaudoti savo organizavimo bei kūrybinio mąstymo įgūdžius. Turime rasti drąsos ir kalbėtis su įvairių profesijų kolegomis bei protingai išnaudoti šį laiką planuodami ir mokydamiesi. Muzikantai bus vieni iš paskutiniųjų, kurie galės grįžti į darbą, ir, kai tai įvyks, koncertinė aplinka bus pasikeitusi.

– Yra daugybė spekuliacijų, kaip koronaviruso situacija pakeis pasaulį. Ar pagalvojote apie kokį nors scenarijų? Gal yra kas nors teigiamo, ko visi galėtume išmokti?

– Buvo keletas ypač teigiamų šio karantino aspektų. Turėjau daug susikaupusių dalykų, kuriais norėjau pasirūpinti anksčiau, bet niekada neatrasdavau laiko. Po truputėlį šis sąrašas mažėja. Labai tikiuosi, kad daugelis iš mūsų norės išlaikyti ši lėtesnį gyvenimo tempą. Kasdieninis ritmas, kuriame atsiranda laiko mankštintis, gaminti maistą, rūpintis namų švara bei, svarbiausia, pamąstyti apie savo gyvenimą, yra fundamentalus, tačiau dažnai sumenkinamas. Žinoma, suprantu, kad man labai pasisekė, jog esu situacijoje, kurioje nėra tokių problemų kaip vaikų priežiūrą ir darbo suderinimas, visos darbo dienos praleidimas prie kompiuterio, ar paties viruso. Visi šiuo metu turime savo kovas, vieni kur kas didesnes nei kiti.

Visi naudojamės informacija iš labai skirtingų šaltinių, o tai, deja, ilgainiui gali dar labiau suskaldyti mūsų visuomenę; tai išaiškės tik ateityje. Tačiau savimonė ir visko kvestionavimas, atsirandantys kartu su seisminiais pokyčiais, patiriamais pastaruoju laikotarpiu, yra teigiama jėga, iš kurios mes visi galime išmokti ką nors prasmingo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos
Interviu
Interviu

Video

17:24
00:38
13:16

Esports namai

URBAN˙/