Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 16d. 17:38

Dirigentas Modestas Pitrėnas: „Sergejaus Prokofjevo muzikoje telpa dangus ir žemė“

Modestas Pitrėnas
Martyno Aleksos Nuotr. / Modestas Pitrėnas

Vasarį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjera, kurioje pagrindinius vaidmenis atliks Asmik Grigorian, Vladimiras Prudnikovas bei rusų tenoras Dmitrijus Golovninas. Prie dirigento pulto stos Modestas Pitrėnas.

„Atrodo, kad geopolitinės tarpkontinentinės plokštės pradėjo stipriai trintis viena į kitą: pasaulyje tiek daug karštų taškų, vienas po kito veržiasi karų ir kivirčų ugnikalniai... Natūralu, kad tai atsispindėjo ir dvidešimto amžiaus muzikoje. S. Prokofjevas tą „pliką amžiaus nervą“ puikiai junta ir genialiai perteikia garsais“, – interviu apie būsimą LNOBT premjerą tvirtina Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, taip pat Sankt Galeno teatro (Šveicarija) simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas.

Buvote ir 2018 m. Bazelio teatre pasirodžiusios „Lošėjo“ premjeros muzikos vadovas. Įdomu, kaip ją priėmė šveicarų publika? Juk tai – rusiška ir ne pati lengviausia opera...

Rusų klasikinio modernizmo operos Vakarų Europos teatruose pastaraisiais dešimtmečiais yra dažnos viešnios. S. Prokofjevo, kaip ir jo amžininkų Dmitrijaus Šostakovičiaus bei Igorio Stravinskio, kūryba po devintojo dešimtmečio išgyveno tikrą renesansą, kurio atgarsiai jaučiami iki šiol. Tarkim, 2013 m. tas pats „Lošėjas“, režisuotas Harry Kupferio, išvydo Frankfurto operos sceną. 2017 m. Ciuricho operos teatre pristatyta S. Prokofjevo „Ugnies angelo“ premjera, kurioje pagrindinę Renatos partiją atliko lietuvė Aušrinė Stundytė.

Rusų kalba S. Prokofjevo operoje „Lošėjas“ artimesnė kalbėjimui, o ne dainavimui: teksto perteikimas kompozitoriui rūpėjo labiau negu melodingumas. Tai liudija apie novatorišką operos kalbą, kurios S. Prokofjevo laikmetis nestokojo: prisiminkime D. Šostakovičių, Erichą Wolfgangą Korngoldą, pagaliau Richardą Straussą – „Lošėjo“ partitūroje girdime neabejotinų citatų iš jo „Salomėjos“. Antra vertus, pats Fiodoro Dostojevskio tekstas netgi nūdienos subkultūrose sugeba skambėti šviežiai ir aktualiai, nes nėra romantizuotas, kaip, pavyzdžiui, Aleksandro Puškino tekstai.

„Lošėjas“ buvo antrasis režisieriaus Vasilijaus Barchatovo pastatymas Bazelyje – po dar sunkiau vakariečiams suprantamos Modesto Musorgskio „Chovanščinos“. Kritika abu šiuos darbus sutiko labai palankiai, tačiau to paties negalėčiau pasakyti apie publiką: „Lošėjo“ spektakliuose, nepaisant itin stiprios solistų sudėties, boluodavo daug tuščių vietų. Atidžiai stebėdamas tendencijas galiu pasakyti, kad Vakaruose, priešingai nei pas mus, operos klausytojų apskritai mažėja, be to, jie sensta: salėse matau vis daugiau žilų galvų.

Ar tai atsiliepia teatrų repertuaro formavimo politikai?

Be abejo. Aišku, visų teatrų vadovai tvirtina, kad publikai jie nepataikauja ir stato tai, kas šiuolaikiška ir kartu atliepia amžinąsias vertybes, tačiau netgi Šveicarijoje teatrams reikia kasos pajamų. Ir šis poreikis neišvengiamai daro įtaką repertuaro formavimui, nes sudėtingesni muzikos ar dramaturgijos požiūriu pastatymai nebesugeba pritraukti lengvesnės pramogos besidairančio žiūrovo.

Be to, publika vis dažniau nusivilia pastaraisiais dešimtmečiais operos scenoje vyravusiu reggie (režisūriniu) teatru. Nepaisant to, praeities siužetų „pritraukimo“ prie nūdienos socialinės problematikos (skurdo, pabėgėlių temos) tendencija tebėra gyva. Šiuo metu „ant bangos keteros“ – ekologijos ir globalinio atšilimo tematika.

Kai grįžtu namo po naujo pastatymo, namiškiai klausia, ar scenoje ir vėl stovėjo šaldytuvas. Ir man belieka patvirtinti: taip, šaldytuvas ir vėl buvo... Jis stovėjo netgi Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“, kurią Sankt Galeno teatre dirigavau praėjusį rudenį. Tad šaldytuvas – itin populiarus įrankis „nukarūnuojant“ operą, nukeliant ją nuo elitinio žanro pjedestalo...

Martyno Aleksos Nuotr./Modestas Pitrėnas
Martyno Aleksos Nuotr./Modestas Pitrėnas

Ar iki „Lošėjo“ pastatymo Bazelio teatras jau pažinojo Jus?

Bazelyje prieš tai diriguoti neteko, bet žinau, kad šio teatro vadovybė jau keletą metų atidžiai stebėjo mano darbą Sankt Galene, lankydavosi mano diriguojamuose spektakliuose. Manau, ši aplinkybė irgi prisidėjo prie mano pasirodymo Bazelyje. Tačiau pagrindinė iniciatyva atėjo iš režisieriaus V. Barchatovo, nes jam buvo suteikta galimybė siūlyti muzikos vadovą. Tokią galimybę režisieriai teatruose gauna tikrai ne visada.

LNOBT vadovavote ir S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ pastatymui. Ar, be Bazelio, dar kur nors buvote susidūręs su šio kompozitoriaus sceniniais veikalais?

Nebuvau – esu dalyvavęs tik „Lošėjo“ bei „Romeo ir Džuljeta“ pastatymuose. Dažniau tekdavo turėti reikalų su S. Prokofjevo simfonine kūryba, kurios nemažai esu dirigavęs koncertuose. Ateityje, tikiuosi, likimas dar suves su „Ugnies angelu“ arba kita Europoje šiuo metu renesansą išgyvenančia S. Prokofjevo opera „Karas ir taika“. Galėčiau sau to palinkėti.

Koks Jūsų asmeninis santykis su S. Prokofjevo muzika?

Tai autorius, kurio instrumentuotės spalvas, harmonijos posūkius ir melodijų vingius lengva atpažinti iš dešimties pirmųjų taktų. Man S. Prokofjevo kūryba ypatingai brangi ir aktuali, rezonuojanti su mano vidumi. Jeigu sugebėčiau kurti muziką – jaučiu, kad mano muzika būtų panaši į jo.

Be to, S. Prokofjevo muzika turi „nerimo amžiaus“ kompozitoriams (Mieczysławui Weinbergui, Leonardui Bernsteinui, D. Šostakovičiui) būdingą šleifą. Tai dvidešimtojo amžiaus estetika, kuriai būdinga stipri katastrofos nuojauta. Atrodo, kad geopolitinės tarpkontinentinės plokštės pradėjo stipriai trintis viena į kitą: pasaulyje tiek daug karštų taškų, vienas po kito veržiasi karų ir kivirčų ugnikalniai... Natūralu, kad tai atsispindėjo ir muzikoje. S. Prokofjevas tą „pliką amžiaus nervą“ puikiai junta ir genialiai perteikia garsais.

Jo muzikoje, iš vienos pusės, girdisi realybę atspindintis industrinio metalo džeržgesys, iš kitos pusės – svajingi, skaidrūs sapnų arba anapusinio gyvenimo motyvai. Du gilūs, bet absoliučiai priešingi pojūčių poliai, tarpusavyje derantys kaip dangus ir žemė.

Tačiau Lietuvoje dėl politinės situacijos vis kreiviau žvelgiama į rusų klasikos premjeras, jose įžvelgiant galimą „priešo propagandą“. Ką apie tai galvojate?

Esu šimtaprocentinis savo šalies patriotas, niekada jos neišduosiu ir neskaičiuosiu, kiek ir ko man Lietuva davė: jos labui visomis išgalėmis esu pasiryžęs dirbti iki grabo lentos. Bet, kaip ir visos motinos, Lietuva turi bereikalingos motiniškos isterijos, nuo kurios reikia laiku atsiplėšti ir gyventi savo gyvenimą.

Visos socialinės isterijos – pradedant kultūrine rusofobija, baigiant #metoo – man svetimos ir nepriimtinos. Suprantu, kad problemos išties egzistuoja, tačiau ar būtina savo menkavertiškumo kompleksus paversti visuotinio diskurso objektu? Iš pradžių tai atrodė juokinga, dabar jau tampa atgrasu. Manau, Lietuva, inkvizicijos laužuose sudeginusi rusų kultūros palikimą, prarastų daugiau, negu atrastų.

Kurie žymūs pasaulio dirigentai anksčiau yra dirigavę „Lošėją“?

Man užtenka dviejų pavardžių: Danielio Barenboimo ir Valerijaus Gergijevo. Tai – neabejotini nūdienos autoritetai. Prisipažinsiu, kad nesu girdėjęs D. Barenboimo „Lošėjo“ versijos, tad sunku būtų jų abiejų interpretacijas palyginti. V. Gergijevo versijoje man ne viskas priimtina, bet negaliu nesižavėti jo stipria dramaturgine vizija. Vakaruose V. Gergijevas pelnytai laikomas S. Prokofjevo muzikos ambasadoriumi, nes yra atlikęs absoliučiai visą šio kompozitoriaus muzikinį palikimą, kuris tikrai gausus: 8 operos, 7 baletai, 7 simfonijos, 15 sonatų ir t. t. Tai kelia pagarbą.

Kokie nauji pastatymai Jūsų lauks po premjeros Vilniuje? Ką diriguosite Sankt Galene?

Ten pavasarį manęs laukia dabar madingo šiuolaikinio britų kompozitoriaus George‘o Benjamino opera „Meilės ir smurto pamokos“. Jos pasaulinė premjera, kurią man teko stebėti, Londono Karališkojoje operoje įvyko prieš pusantrų metų, o antrasis pastatymas įvyks Sankt Galeno teatre, kuris tuo labai didžiuojasi. Šveicarijos teatrų repertuaras formuojamas trejiems metams į priekį, tad minėta opera į jį pateko dar prieš man tampant Sankt Galeno teatro simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Tačiau su dideliu malonumu priėmiau man patikėtą iššūkį.

G. Benjamino operos tematika savotiškai susišaukia su „Lošėju“: ji – apie lošimą žmogiškaisiais jausmais ir žlugdančią priklausomybę nuo liguistų santykių. Ir smurtą – kaip tos priklausomybės pasekmę bei kainą.

Po „Lošėjo“ premjeros LNOBT žiūrovai Jus vėl matys prie pulto diriguojantį Giacomo Puccini „Turandot“...

Taip, Roberto Wilsono režisuota „Turandot“ jau netrukus sugrįžta į sceną. Ir dar kaip sugrįžta: vasario ir kovo mėnesiais suplanuoti 8 spektakliai iš eilės! Tad visi, kam nepavyko „Turandot“ pamatyti pernai, dabar tikrai galės spektakliuose apsilankyti. Tiesa, LNOBT simfoninio orkestro ir ypač teatro choro (juk „Turandot“ – chorinė opera) laukia nelengvas periodas: vos ne kas vakarą atlikti tokį sudėtingą veikalą – nemenkos atlikėjų ištvermės pareikalausianti užduotis.

Gaila, bet negalėsiu Vilniuje diriguoti artimiausių „Romeo ir Džuljetos“ spektaklių, nes tuo metu su Sankt Galeno simfoniniu orkestru gastroliuosime Amsterdame. Pirmą kartą turėsiu galimybę diriguoti garsiojoje „Concertgebouw“ koncertų salėje. Kartu su Londone gyvenančia rusų pianiste Anna Fedorova joje atliksime Sergejaus Rachmaninovo ir Piotro Čaikovskio kūrinių programą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas