Jų klausydamasi matau baltus kamuolinius debesis, kelią, ryškias spalvas, žalumą, girdžiu šnarantį vandenį, jaučiu artėjantį pavasarį. Daug vėjo ir laisvės. Stiprūs Ievos tekstai ir nuostabus sodrus balsas, Vidmanto ritmiška gitara, ištobulinti Gintaro atmosferiniai efektai – jų muzika panaši į nerūpestingą vasaros kelionę ir tuo pat metu turi kažką sunkiai nusakomo ir dramatiško, bet paprasto ir gryno, kažkokį „atvirą nervą“. Jauki ir mąsli muzika. Pasikalbėjom apie muziką ir ne tik.
– Jūsų muzika tarsi padeda susitikti su savimi. Per vieną jūsų koncertą šią žiemą apsiverkiau – skambėjo daina „Elnias“. Ar dažnai pasitaiko panašių reakcijų? Kokius dažniausiai girdite įspūdžius apie tai, kaip klausytojus paveikė jūsų muzika?
Ieva: H.C.Anderseno pasakoje „Lakštingala“ Kinijos imperatorius labai susižavi lakštingalos giesmelėmis, kviečia ją giedoti į prabangiausius rūmus, dovanoja aukso ir kitų gėrybių, bet lakštingala sako, kad jai didžiausias įvertinimas yra ašaros, kurios suspindėjo imperatoriaus akyse jai čiulbant, ir prašo, kad jis pasiliktų visas tas brangenybes ir medalius, ir tiesiog leistų jai džiaugtis laisve.
Pravirkdyti žmones nėra mano tikslas, bet ašaros reiškia, kad muzika jaudina, o jeigu jaudina, vadinasi, yra gyva.
Pravirkdyti žmones nėra mano tikslas, bet ašaros reiškia, kad muzika jaudina, o jeigu jaudina, vadinasi, yra gyva. Todėl pajutau prasmę, kai po koncerto papasakojai, kaip tave viskas palietė. Mes gyvenam nuolatiniam šarve: įpročių, baimių, pareigų, tikslų ir ambicijų. Aš pati labai vertinu tas akimirkas, kai pajuntu, jog šarvas nuslydo, išsilydė, ištirpo. Tada pajunti laisvę, trapumą ir jėgą tuo pačiu metu. Kartais tai įvyksta ant scenos (arba prie scenos).
O šiaip klausytojai dažnai stebisi mūsų muzika, jiems ji atrodo keista, netikėta. Matyt, labiausiai dėl neįprastų dermių ir „Elo ir Sparkio“ pamėgto montažo principo, kai viena po kitos seka stilistiškai ir emociškai kontrastuojančios dalys.
Gintaras: Pirminis grojimo tikslas turbūt vis tiek yra tas, kad mums patiems būtų smagu, kad sukurtumėm kažką, kas mus pačius paveiktų, o po to visu tuo galima ir dalintis. Malonu, kai kitus tai taip pat paveikia.
– O ar daug laiko prireikė, kol pavyko tai pasiekti? Kiek metų jau grojate? Ar greitai išgryninote muzikinį braižą?
Vidas: Grupė gyvuoja jau beveik trejus metus. Pradėjome nuo vokalo ir gitaros dueto. Vėliau atsirado daugiau aidų, kitų efektų, kitų narių. Tačiau atėjus Gintarui susiformavo dabartinis skambesys.
Gintaras: Aš baigiau muzikos mokyklą, Vidas jau n metų groja „Arklio galioj“, todėl manau, kad į „Elą ir Sparkį“ kiekviena(-s) atsinešėm jau susiformavusį savo individualų stilių.
Ieva: Mano muzikinės įtakos prieštaringos… Mokyklos laikais daug metų dainavau acapella viename vokaliniame ansamblyje. Ten išmokau dainuoti iš klausos ir „laikyti“ savo partiją. Vėliau dainavau dainuojamosios poezijos grupėje „Čia gimę“. Bet baigusi mokyklą viską mečiau supykus ant savęs, kad neturiu talento, kad balsas pilnas štampų ir nesugebu nieko sukurti. Tada stojo kokių penkerių metų tyla, savotiška bausmė ir apsivalymo laikas. Gal skamba juokingai, bet taip buvo. Todėl pradėjusi kurti „Elui ir Sparkiui“ norėjau būti savotiška tabula rasa, atsikovoti savo balsą ir tiesiog eiti ten, kur natūraliai traukia.
– Jūs kuriate jaukų ir tikrą paralelinį pasaulį, oazę pabėgimui nuo rutiniškos, komercijos persmelktos realybės, reikalaujančios prisitaikyti – tapti mažiau jautriam. Kaip dažniausiai save apibrėžiate šiais prekinių ženklų laikais? Ar esate hipiai?
Ieva: Taip, aš hipė (spragsi pirštais). O iš tiesų nežinau. Gal šiek tiek hipiškos dvasios. Apskritai mūsų grupei sunku su etiketėmis...
Gintaras: Galbūt tai kaip tik privalumas? Kai kas nors klausia manęs, kokį stilių mes grojam, o aš susimąstau – iš tikrųjų, kokį mes stilių grojam? Ir tada pagalvoju, kad čia visa esmė – mes grojam ne kokį nors stilių, žanrą ar ką. Mes kuriam tai, kas tuo metu išeina, o jau po to tai arba pritampa prie etikečių arba ne.
Vidas: Buvau kažkada hipių sąskrydyje Aukštaitijos miškuose. Vienintelis ten tikras hipis buvo Algis Fediajevas [dainų kūrėjas, atlikėjas, keliautojas, rimtai studijuojantis filosofiją, – autorės past.], su kuriuo sėdom prie laužo ir maždaug penkias valandas grojom „Grateful Dead“, „The Band“ ir kitų panašių grupių dainas ar tiesiog džeminom. Labai prajuokino vienas vaikinas, kuris, perklausęs mūsų laisvos improvizacijos programą, jau švintant tarė: „Vyrukai, labai gerai… Bet gal mokat ką nors Mamontovo?..“
– Linksmuoliai Mamontovo gerbėjai – turbūt ir paseno garbindami vienintelį savo dievą. O ką manote apie daugelį kamuojančią mintį, kad viskas jau sukurta ir sunku sukurti ką nors naujo? (Jums, beje, tai puikiai pavyksta.)
Ieva: Aš nemanau, kad viskas jau sukurta. Šitą mintį interpretuoju veikiau kaip suvokimą, kad žmonių patirtys, jausmai ir idėjos yra universalūs. Visa tai mus jungia, bet kiekvienoje dainoje ar tekste gali išvysti unikalią tų skirtingų elementų kombinaciją. Man niekada nesisekė matematika, o ypač uždaviniai pagal tikimybių teoriją, bet įsivaizduoju, kad galimybių skirtingai išdėstyti ir sujungti tą ribotą skaičių elementų (raidžių, natų ir panašiai) yra praktiškai begalybė. Į ankstesnių rašytojų, muzikantų darbus žvelgiu ne kaip į kažkokius neįveikiamus konkurentus ar varžovus, bet kaip į bičiulius. Jaučiu bendrystę, kontekstą.
Vidas: Pritariu Ievai – taip pat nemanau, kad viskas jau sukurta ir mes nebegalime skambėti naujai. Kažkur tikrai egzistuoja į mus panašios grupės (pvz., švedai „Älvor I Dimman“), tačiau man originalaus skambesio paieškos kaip tik ir yra tikroji kūryba.
Gintaras: Aš kaip tik paprieštaraučiau. Galbūt viskas jau seniai sukurta, ir žmonės niekada nieko originalaus ir negalėjo atrast. Bet tai nebūtinai yra blogai. Juk vien dėl to, kad visi žodžiai, sakiniai ir t.t. yra kažkieno seniai pavartoti, mes nenustojame kalbėtis. Lygiai taip pat ir su muzika. Pritariu Ievai dėl unikalių kombinacijų. Kaip sakė Annie Clark, tikslas yra visas savo įtakas transformuoti ir iš to atrasti savo unikalų skambesį.
– Ieva, tavo balsas ypatingas. Kur ir kiek mokeisi dainavimo?
Ieva: Hmm, kiekvienas balsas ypatingas, jei leidi jam skambėti ir nebandai „įtilpti“ į kažkokį šabloną. Arba jei to šablono išpildyti nepavyksta ir išeina kažkas netikėto. O atrasti santykį su savo balsu ir tiesiog suprasti, jog dainavimas yra kur kas daugiau nei technika ir „duomenys“, man padėjo mano mokytoja ir bičiulė Brigita Bublytė.
– Ar visada tarpusavyje sutariate dėl muzikinių ėjimų? Būna ginčų, pykčių?
Vidas: Mes klausome ir mėgstame gana skirtingą muziką, todėl ir be ginčų neapsieiname. Ypač kai reikia apjungti iš pirmo žvilgsnio nederančias melodijas.
Ieva: Taip, skoniai skiriasi ir vizijos dažnai nesutampa, bet iš to kyla daug įdomių dalykų. Muzika tampa šiek tiek neprognozuojama.
– Ar daug klausotės kitų atlikėjų muzikos? Kas iš kolegų muzikantų jus įkvepia? O ir šiaip – kaip atsilaikote prieš niūrų Lietuvos klimatą ir išliekate tokie žvalūs?
Ieva: Neklausau tiek daug muzikos, kaip, pavyzdžiui, Vidas. Tiesa, vienas iš smagiausių dalykų mano kasdienybėje yra važiavimas namo po repeticijos su Vidu. Jo mašinoje visada skamba kokia nors džiugi, įdomi muzika (aišku, būna ir piktesnės, šiurkštesnės), ir kiekvieną kartą po repeticijos laukiu kaip mažo dienos siurprizo – ko gi dabar klausosi Vidas.
Per niūrumą mėgstu klausyti visokios svajingos muzikos, „Cocteau Twins“, Renesanso liutnios arba folko. Bet didžiausia dovana, kurią gavau šį rudenį, buvo pati seniausia pasaulyje išlikusi daina, graikiška Seikilo „Epitafija“. Ją parodė viena draugė. Tai dainai maždaug du tūkstančiai metų. Manoma, kad Seikilas iškalė tekstą ir melodiją ant stelos, savo žmonos antkapio. Skamba niūrokai, bet daina pilna tokio lengvumo, tokios šviesos! O kai suvoki, kad ji tokia sena, apima keistas nemirtingumo, žvaigždžių šviesos pojūtis, lyg skaitytum žinutę iš kosmoso. Ši daina mane lydi jau porą mėnesių, skamba viduje ir atgaivina kaskart, kai viskas pabosta ar ima pernelyg spausti.
Bet labiausiai įkvepia bendravimas su žmonėmis!
Gintaras: Jo, muzikinės kelionės Vido mašina sudaro didelę dalį repeticijų žavesio. Vidas dažnai mane pasiima su klavišais nuo namų. Kol atvažiuojam iki garažo, kur repetuojam, visada klausomės kažko įdomaus. O po repeticijų, kai visi trys pavargę grįžtam, magelis groja nuo tos pačios vietos, kur sustojo. Lyg nieko nebūtų įvykę. Sorry, nukrypau nuo temos.
Pastaruoju metu labiausiai traukia prie tamsesnės elektronikos, coldwave, lo-fi eksperimentų. Bet, kad ir ko klausyčiausi, kas kartą galiausiai sugrįžtu prie „Godspeed’ų“ (visas pavadinimas „Godspeed You! Black Emperor“). Visi tie sluoksniai, polifonija ir kontrastai tarp ramaus ambiento ir pankiškos agresijos… Mane visada labiausiai žavėdavo ta muzika, į kurią reikia įsiklausyti, kad atrastum kažką ypatingo.
Niūrus klimatas? Na, man šiaurietiškesnis oras visai prie širdies, geriau galva veikia, kai vėsu.
Vidas: Labai džiugu, kad Ievai ir Gintarui patinka važinėtis su manimi ir klausytis mano automobilinės piratinės muzikos kolekcijos, kurią sudaro progresyvaus roko („King Crimson“, „Gentle Giant“...), bliuzo (Muddy Waters, Howlin’ Wolf…), džiazo (Charles Mingus, Eric Dolphy…) bei kiti albumai. Tarp kitko, savo kolekciją visai neseniai papildžiau amerikiečių noise roko grupe „Guerilla Toss“.
Ieva: Aira, o kas tave įkvepia? Papasakok!
– Oi, Ieva, šitas klausimas nebuvo suderintas iš anksto! [Šypt.]
Ačiū už pokalbį ir įkvėpimą!
Grupė „Elas ir Sparkis“ balandžio 23 d. 19 val. koncertuos „Geltonos sofos“ klube, Šeimyniškių g. 23.
