Lietuvoje netrukus bus pristatomas filmas „Pasitikite, Princesė Shaw!“, pasakojantis neįtikėtiną istoriją apie Kutiman ir niekam nežinomos dainininkės Samanthos Montgomery (Princess Shaw) iš Naujojo Orleano muzikinį bendradarbiavimą.
Apie savo kelią į muziką, kūrybinį procesą bei naujausią albumą 15min pasakojo Tel Avive gyvenantis Kutiman.
Iš pradžių tėvams labai sunku priimti mintį, kad jų vaikas nori mesti mokyklą, nes turi svajonę ir nori kurti. Tačiau po kurio laiko jie suprato, kad neturi kito pasirinkimo.
– Skaičiau, kad nebaigėte mokyklos. Kodėl? Ar šis sprendimas buvo susijęs su jūsų aistra muzikai?
– Taip, žinoma. Mokykloje nepritapau, nemėgau bendraklasių, o jie nemėgo manęs. Mėginau keisti mokyklas, bet ir tai nepadėjo.
Pamilau muziką dar vaikystėje, kai išgirdau savo kaimyną, skambinantį pianinu. Nuo tada pradėjau groti ir pats. Būdamas 15–16 metų, supratau, kad nenoriu nieko daugiau, tik kurti muziką. Nesupratau, kodėl turiu eiti į mokyklą ir mokytis dalykų, kurie man visai neįdomūs.
– Ar jūsų šeima palaikė šį sprendimą?
– Iš pradžių tėvams labai sunku priimti mintį, kad jų vaikas nori mesti mokyklą, nes turi svajonę ir nori kurti. Tačiau po kurio laiko jie suprato, kad neturi kito pasirinkimo.
– Kaip gimė idėja kurti muziką iš „Youtube“ klipų?
– Nuo pat tos akimirkos, kai atradau „Youtube“, buvau didelis šio tinklalapio fanas. Daug ko čia išmokau. Žiūrėdavau ir daug mokomųjų video įrašų, siekdamas patobulinti savo grojimą. Po kurio laiko man šovė mintis, jog visi šie įrašai, kurių klausausi, gali suskambėti drauge.
– Kaip ieškote video įrašų, kuriuos naudojate savo kūryboje?
– Neretai tai prasideda tiesiog klaidžiojant „Youtube“, nebūtinai dirbant prie vieno ar kito projekto. Tuomet atrandu kažką, kas mane sudomina, parsisiunčiu tą motyvą ir ieškau kitų, kurie galėtų jam tikti. Kartais šios paieškos užtrunka valandų valandas.
Atrandu kažką, kas mane sudomina, parsisiunčiu tą motyvą ir ieškau kitų, kurie galėtų jam tikti. Kartais šios paieškos užtrunka valandų valandas.
– Ar jums svarbu savo muzikoje atspindėti naujus žanrus ir tendencijas?
– Dažniausiai renkuosi tų muzikantų video, kurie nebuvo daug kartų peržiūrėti. Tai kaip ieškoti niekam nežinomo įrašo. Jei randu ką nors, kas mano kompozicijoje skambėtų gerai, bet jau yra populiaru, dažniausiai to vis dėlto nenaudoju. Yra ir žmogiškas aspektas – kartais randu įrašą, kurį gal ir galėčiau pritaikyti, bet jo pradžioje žmogus pasako ką nors nemalonaus ir įžeidžiančio. Tokių video taip pat vengiu.
– Neprašote autorių leidimo naudoti jų video. Ar dėl to esate sulaukęs neigiamos reakcijos?
– Nepasakyčiau. Žmonės dažniausiai reaguoja labai pozityviai – jiems džiugu, kad į juos atkreipė dėmesį, kad jie tapo naujo projekto dalimi. Sulaukiu daug komentarų iš kitų „Youtube“ vartotojų su siūlymais naudoti jų sukurtus įrašus
Kartą vienas žmogus, iki galo nesupratęs projekto koncepcijos, nebuvo patenkintas tuo, kad panaudojau jo video. Tačiau po mūsų pokalbio, kai paaiškinau, kai tai tik mano laisvalaikis, o ne komercinis projektas, situaciją taikiai išsprendėme.
„Youtube“ yra tiek daug medžiagos, kurios niekas niekada neperžiūrės. Neišvengiamai susimąstai, kodėl žmonės kelia milijonus video, kuriuose kalba, groja, dainuoja.
– Atrodo, kad jūsų veikla glaudžiai siejasi su šiuolaikinio meno tendencijomis: apropriacija, open culture judėjimu ir kt. Ar jums įdomi teorinė, koceptualioji pusė?
– Man nėra svetimas perdirbimo judėjimas ir jo teoriniai aspektai. Pavyzdžiui, „Youtube“ yra tiek daug medžiagos, kurios niekas niekada neperžiūrės. Neišvengiamai susimąstai, kodėl žmonės kelia milijonus video, kuriuose kalba, groja, dainuoja.
Kita vertus, kurdamas apie teoriją galvoju mažai. Juolab, kad ir nesu pirmasis, sugalvojęs tokiu būdu „miksuoti“ video.
– Minėjote, kad ieškote įrašų, kurie nebuvo peržiūrėti daug kartų. Tokiu būdu jūs padedate žmonėms, bandantiems „prasimušti“ muzikos industrijoje. Apie vieną tokių istorijų režisierius Ido Haar sukūrė filmą „Pasitikite, Princesė Shaw!“. Kaip jautėtės, pirmą kartą išvydęs, ką jaučia žmogus, kurio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis jūsų dėka?
– Buvau be galo susijaudinęs, kai režisierius pirmą kartą grįžo po susitikimo su Princess Shaw Naujajame Orleane. Ilgai dirbau su jos įrašu, jaučiausi taip, tarsi ją pažinočiau, tad galimybė pamatyti, kaip ji jautėsi pamačiusi mano kurtą video, buvo labai emocionali patirtis.
– Ar tokios akimirkos yra svarbi jūsų darbo dalis? Ar jos jus motyvuoja tęsti pradėtą darbą?
– Tai nėra pagrindinė mano motyvacija, bet, be jokios abejonės, teikia pasitenkinimą, išlipantį iš kūrybinio proceso rėmų. Matyti, kad iš tiesų pakeitei kažkieno gyvenimą, net jei tas pokytis nebuvo milžiniškas, net jei tai tebuvo suteiktas vilties spindulys, yra labai malonu.
Princess Shaw tapo labai svarbiu žmogumi mano gyvenime. Daug iš jos išmokau, dar geriau ją pažinau, kai keliavome pristatinėdami filmą. Man tai buvo neįtikėtina dovana.
Matyti, kad iš tiesų pakeitei kažkieno gyvenimą, net jei tas pokytis nebuvo milžiniškas, net jei tai tebuvo suteiktas vilties spindulys, yra labai malonu.
– Neseniai išleidote naują albumą „6AM“. Kuo jis skiriasi nuo ankstesnės jūsų kūrybos?
– Tai „studijinis“ darbas, todėl čia nėra jokių „Youtube“ video ir jų miksavimo. Didžiąją dalį albumo įrašiau prieš penkerius metus.
Kaskart stengiuosi rinktis vis kitą kryptį – kartais mano kūryboje daugiau „funk“ motyvų, kartais daugiau roko ar instrumentinės muzikos, o šįkart norėjau sukurti dainų albumą. Man tai buvo visiškai nauja patirtis.
Filmas „Susipažinkite, Princesė Shaw!“ bus rodomas festivalio „Loftas Fest“ „Nepatogaus kino“ programoje.
