Jubiliejiniame M. Staškaus interviu – apie tai, kaip muzikalioje šeimoje užaugęs berniukas iš Širvintų tapo vienu žymiausių Lietuvos dirigentų, tarptautinių konkursų laureatu, įvairių muzikinio pasaulio reiškinių kūrėju ir liudytoju. Maestro dalijasi prisiminimais ir apie savo senelį, tarnavusį karo policijoje ir saugojusį prezidentą Antaną Smetoną, o laisvu metu skubėdavusį į Valstybės teatrą ir lietuviškai dainuodavusį Charles’io Gounod operos Faustas ištraukas.
– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika? Kiek jos buvo vaikystėje?
– Staškų giminėje muzika buvo visą laiką. Mano senelis Augustinas Staškus tarnaudamas armijoje grojo raitajame orkestre ir Lietuvos cirke. Po karo Skuodo rajono Pašilės kaime netoli Ylakių, kur jis gyveno, buvo muzikos mokykla. Ko gero, tik Skuodas ir Mažeikiai turėjo muzikos mokyklas. Žemaitijoje nuo seno gyva tradicija groti pučiamuoju instrumentu. Pas senelį atvykdavo vaikų iš viso rajono mokytis groti. Jis ir mane su pusbroliais mokė – ir ne šiaip groti, bet groti iš natų, pažinti natų raštą.
Taigi muzika atėjo labai seniai. Tėtis grojo saksofonu, mama dainavo ir turėjo gražų balsą. Kai gimiau, muzika mane tiesiog supo, tad ir kito kelio nebuvo. Nuo pirmos klasės mane vesdavo į Moksleivių rūmus (dabartinį Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą), dainavau chore, orkestre grojau lamzdeliu.
– Koks buvo muzikinis kelias? Ar sunku buvo mokytis muzikos?
– Iš pradžių įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, paskui – į konservatoriją. Muzikos mokykloje norėjau mokytis Estrados skyriuje, mat paauglystėje rašiau muziką, kūriau daineles. Nuo ketvirtos klasės vedžiau visas diskotekas ir šokius. Mokykloje patekau pas labai gerą pedagogą Vytautą Žvirblį. Įstojau į choro dirigavimą, ten berniukus priimdavo be konkurso. Į estradą nepatekau, nes nemokėjau gerai groti fortepijonu. V. Žvirblys mane tiesiog užkrėtė dirigavimu. Antrame kurse laimėjau respublikinį konkursą ir jau buvau pasiryžęs toliau studijuoti choro dirigavimą. O jau ketvirtame kurse V. Žvirblys nuvedė mane pas Gintarą Rinkevičių, taip nuėjau simfoninio dirigavimo keliu.
– Ar sunku buvo studijuoti?
– Savo moksleivių M. K. Čiurlionio menų mokykloje visada klausiu, kuo skiriasi choro dirigavimas nuo simfoninio. Žinoma, jie visada sako, kad simfoninis dirigavimas sunkesnis, tikslesnis, įdomesnis. Bet pasimokę supranta, kad dirigavimas visur tas pats, tik akiratis platesnis. Susipažįstame su instrumentais, opera, simfonija, kitais kūriniais. Darbas su žmonėmis nesiskiria, kaip ir muzikos perteikiamas.
– Kaip atėjote į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? Kokia buvo pradžia teatre?
– Tai buvo natūralus procesas. Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, G. Rinkevičius manęs paklausė, kur norėčiau dirbti. Pasakiau, kad nežinau, nes niekada nesu dirbęs, buvo tik trumpų susitikimų su orkestrais. Tad atsakiau, kad įdomu būtų visur, tiek Filharmonijoje, tiek Operos teatre. Taip sutapo, kad gavau pasiūlymą dirbti Operos teatre. Iš Bratislavos grįžusiam maestro J. Aleksai reikėjo dešinės rankos teatre, tad jis pakvietė mane čia dirbti, nors iki tol vienas kito nepažinojome. Jis tiesiog buvo girdėjęs, kad yra jaunas dirigentas, dirigavęs Giuseppe’s Verdi Nabuką (tai buvo mano diplominis darbas). Geros rekomendacijos ir nulėmė, kad atsidūriau teatre.
– Šalia Jūsų stovėjo tokie dirigentai kaip Vytautas Viržonis, Rimas Geniušas ir Jonas Aleksa. Kokie tai buvo žmonės? Ko jie Jus išmokė?
– Daugiausia išmokau iš J. Aleksos. Pakvietęs mane į teatrą, šešerius metus laikė labai arti savęs. Daugybė patarimų, ilgos diskusijos po spektaklių. Vos man atėjus, jis sakė, kad įsigyventi į teatrą reikia ne mažiau kaip penkerių metų. Per tą laiką pažįsti kolektyvą, pajunti teatro alsavimą. Šalia buvo ir daugiau dirigentų, visi man labai padėjo, dalijosi patirtimi ir patarimais. Dirigentas Rimas Geniušas (jis anksčiausiai išėjo iš teatro) dažnai pasakodavo apie savo gyvenimą teatre. Kadangi nuo vaikystės labai mėgau klausytis vyresnių žmonių pasakojimų, buvo labai įdomu. Visuomet dėjausi į galvą. Pasiekęs tam tikrą amžiaus ribą, suprantu, kad einu jų pėdomis, tik dabar kitas laikas ir kitoks to kelio atspalvis.
V. Viržonis visą gyvenimą konspektavo savo spektaklius: kaip sekėsi, kas dainavo ir pan. Po pirmojo mano spektaklio 1994 m. jis priėjo prie manęs ir pasiūlė daryti tą patį, tad jau 25-erius metus būtent V. Viržonio dėka konspektuoju kiekvieną savo spektaklį. Beje, ir J. Aleksa darė tą patį. Rašė kūrybingai ir įdomiai.
– Esate dirigavęs spektaklių, kuriuos diriguodavo ir Jonas Aleksa. Ar praverčia kadaise jo duoti patarimai?
– Žinoma. Tie patarimai yra likę partitūrose. Jis palikdavo pastabas natose. Aš dažnai diriguoju iš jo partitūrų. Ne visuomet vykdau šimtu procentu jo pastabas: laikas nestovi vietoje, klausytojai taip pat keičiasi, akiratis plečiasi. Tad viskuo vadovautis nebegalima, interpretacijos labai kinta. Bet šiaip tai yra didelė pagalba, perduodama iš kartos į kartą.
– Jūsų kūrybiniame kelyje yra ir operų, ir baletų. Kas Jums širdžiai mieliau, kuris žanras?
– Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo neturiu. Prie kurios muzikos prisilieti, tą tuo metu ir myli. Jeigu rankose laikai vienos rūšies molį ir iš jo ką nors lipdai, negali mylėti kito molio, nes iš jo neišeis kūrinys.
– J. Aleksa yra minėjęs, kad dirigentas turi būti reiklus ir griežtas ne tik orkestro artistams, bet ir sau. Sutinkate su šia nuomone?
– Jeigu pamilstu kūrinį, turiu daug savęs atiduoti, save pažinti, būti reiklus sau, kad ir kolektyvas sau būtų reiklus. Dirigentas turi muzikantus įkvėpti, o kaip įkvėpsi be įkvėpimo? Kiek reikia rasti savyje jėgų, kad viskas neatsibostų. Aš, pavyzdžiui, einu diriguoti 167-ojo Spragtuko, o klausytojui tai galbūt pirmasis Spragtukas gyvenime. Ir kaip man diriguoti, o muzikantui groti, kad spektaklis skambėtų kaip pirmą kartą? Reikia rasti kūrybinių minčių, kad atliktum spektaklio muziką.
– Kiek dirigento darbe yra kūrybos?
– Visas mano darbas paremtas kūryba. Koncertų programų sudarymas, partitūrų studijos, spektaklio metu atlikimas taip pat nėra paprastas. Pats procesas labai kūrybiškas. Ir repeticijos, ir spektaklis.
– Kuo dažniau remiatės – intuicija, pojūčiais ar tuo, kas parašyta partitūroje?
– Visų pirma – partitūra. Intuicija ir spontaniškumu vadovautis negalima. Kiekvienas dirigentas prieš paliesdamas partitūrą turi sužinoti jos gimimo ir atsiradimo istoriją. Kiekvieno kūrinio atsiradimas man yra kaip gimimas, tai labai unikalus dalykas. Svarbu žinoti, kokiomis aplinkybėmis kūrinys atsirado, kokia buvo jo premjera, kaip į tą gyvastį reagavo aplinkiniai? Atlikėjai turi tai žinoti. Be abejo, ne viskas išanalizuota ar aprašyta vadovėliuose, tad atlikėjai atlieka tam tikrą misiją. Koks tas kūrinys yra šiandien, praėjus šimtui ar daugiau metų? Visa tai reikia žinoti.
– Ar yra toks spektaklis, kurį mylite ir norėtumėte, kad jis gyvuotų kuo ilgiau?
– Negaliu išskirti nė vieno spektaklio, su kuriuo galėčiau atsisveikinti tuojau pat. Juk spektakliai statomi tikintis, kad jie gyvens ilgai. Reikia rasti kuo daugiau būdų, kad spektaklis gyvuotų. O tą gyvavimą nulemia keli veiksniai. Vienas jų – klausytojai. Jeigu jiems patinka, vadinasi kūrinys reikalingas, tada jis ir gyvena. Be abejo, kūrėjai spektaklį turi puoselėti, negalima jo palikti likimo valiai. Esu laimingas, kad beveik visi mano darbo metais kurti spektakliai yra ilgaamžiai.
– Yra taip buvę, kad norėjosi viską mesti?
– Jeigu tokia būsena ir ateina, aš negaliu jos viešinti. Pats sau viduje neleidžiu taip galvoti. Būna, kad muzikantai sako, jog nemėgsta spektaklio, nebenori jo groti, laukia, kad jį kuo greičiau išbrauktų iš repertuaro. Mano darbas tada yra padaryti viską, kad muzikantas taip negalvotų, įkvėpti jį. Jeigu jau atlikėjai taip mano, vadinasi, toks spektaklis nieko gero nežada. Mano uždavinys – suburti ir nuteikti kolektyvą, kad muzikantams tokių minčių nekiltų.
– Kokių kuriozų yra nutikę per darbo teatre metus?
– Per Wolfgango A. Mozarto operos Figaro vedybos premjerą sulūžo lova. Visas spektaklio veiksmas vyksta šalia jos, ant jos arba po ja. Ir staiga, vos prasidėjus veiksmui, Asmik Grigorian taip įsismarkavusi įsibėgėjo, kad šokdama tą lovą sulaužė. Ką daryti? Visas veiksmas dar prieš akis. Neįsivaizduoju, kas tuo metu dėjosi užkulisiuose, bet po trumpos pauzės Asmik grįždama į sceną atsinešė naują plokštę ir ja uždengė lovą. Iš kur ji ją gavo, nežinau.
– Kaip minėsite savo jubiliejų?
– Esu laimingas, kad teatro repertuare atsirado diena, skirta man. Buvo pasiūlyta su teatro kolektyvu atlikti tai, ką noriu, skirtas vakaras mano kūrybai. Žinoma, labai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau – svarbi užduotis atlikti tai, ką nori. Kad ir kokią programą kurčiau, tai nelengvas darbas. Bet niekada nemaniau, kad reikės kurti programą sau. Diriguoti 48 skirtingi spektakliai, per 1000 pasirodymų, daugybė solistų, gastrolių – kaip iš visko išsirinkti?
Norėjau pasižiūrėti retrospektyviai. Šiemet yra ir J. Aleksos jubiliejus, o jis svajojo diriguoti Gustavo Mahlerio Ketvirtąją simfoniją. O juk jo dėka atsidūriau teatre, tad kodėl aš negaliu nusilenkti savo mokytojui ir išreikšti jam pagarbos? Taip ir gimė idėja atlikti G. Mahlerį. Tai labai teatrališka simfonija, su gilia mintimi ir prasme. Tikiuosi, klausytojai tą mintį perpras ir suvoks, kokia ateitis laukia žmonių, ką norėjo pasakyti kompozitorius. Taip pat koncerte skambės Giacomo Puccini opera Džanis Skikis, atliekama lietuvių kalba. Sukviečiau beveik visus solistus, su kuriais teko dirbti mūsų teatre. Tai tarsi duoklė jiems.
– Ar jaudinatės prieš eidamas į sceną?
– Žinoma, bet tai ne tas jaudulys, kuris mane tiesiog kratydavo, kai buvau septyniolikos. Tas jaunuoliškas jaudulys metams bėgant įgavo kitą prasmę. Prieš pirmąsias premjeras teatre jaudindavausi smarkiau. Dabar fiziologinis jaudulys dingo, labiau yra įtampa, rankos jau nebedreba.
– Gal atliekate kokius ritualus prieš spektaklį?
– Ne, bet prieš atverdamas orkestro ložės duris aš visuomet stabteliu ir iki tų durų dažniausiai einu, bėgu ar lėtai pėdinu tuo tempu arba nuotaika, kokia bus diriguojamas spektaklis. Ta nuotaika trunka sekundę ar kelias, bet taip sukaupiu emociją, kurią turiu atnešti iki dirigento pulto.
– Kas Jums yra teatras?
– Tai mano gyvenimas.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Užveriu teatro duris – tai ir yra mano laisvalaikis. O jeigu rimtai, tai, be abejo, kiekvienas turime laisvalaikį. Bet mintimis esu su muzika. Darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje – ne taip paprasta atsiriboti. Pamenu, po Broniaus Kutavičiaus operos Lokys premjeros kitą dieną išvažiavau į kaimą, penktą ryto sėdėjau valtyje, žvejojau ir pajutau, kaip visas ežeras skamba vien Lokiu. Tai buvo neapsakomas jausmas, nekibo žuvys, bet skambėjo Lokio muzika...
– Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?
– Nenustoti kurti. Save laikau kūrėju. Norint kurti, reikia įkvėpiau, o įkvėpėjams reikia kolektyvo. Norisi, kad kolektyvas būtų sveikas ir organiškas. Mane įkvepia mano kolektyvas, jo nariai taip pat yra kūrėjai. Tad kūrybos, kūrybos ir dar kartą kūrybos.
