Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 liepos 25d. 13:45

Nauja ta pati Alina Orlova: albumo „Daybreak“ pristatymo koncertas Valdovų rūmuose

Alina Orlova Recenzija
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Alina Orlova
Frankenšteiniškai sutvertiems Valdovų rūmams dvasios gali įpūsti tik menas. Tuo ir užsiima festivalis „Midsummer Vilnius“, liepos 16–27 d. siūlantis teatro, šokio, klasikinės ir alternatyvios muzikos pasirodymus. Antradienį Alina Orlova čia pristatė savo ketvirtąjį albumą „Daybreak“.

Būtent liepos 24-ąją, koncerto dieną, albumas ir įgijo fizinį pavidalą. Kaip sakė pati A. Orlova, „jei dar kam nors rūpi albumai“. Atrodo, kad rūpi. Valdovų rūmų kiemas buvo pilnas. Dar net neįpusėjus koncertui žiūrovai pradėjo nešti gėles ir gyvai reagavo į kiekvieną atlikėjos šypseną ir frazę.

Netikėta buvo Aliną – trapumo, jaukumo, natūralumo muzikoje simbolį – matyti Valdovų rūmų erdvėje. Ar laikysime juos didingais ir karališkais, ar skandalingais ir surogatiniais – Alinos muzikai jie suteikė visiškai naują kontekstą.

Žinoma, Alina jau senokai nebėra ta mergaitė iš Visagino, kurią pirmą kartą išvydau Nacionalinio dramos teatro prieangyje, nemokamai grojančią per Sostinės dienas. Lietuvoje ji pateko į šiandienį alternatyvios muzikos institucionalizavimo sūkurį. Elektronikos duetas „Golden Parazyth“ dabar koncertuoja Kongresų rūmuose, roko grupė „Colours of Bubbles“ – Šv. Kotrynos bažnyčioje, jų kolegos „Freaks on Floor“ šou drąsiai pavadina „Roko mišiomis“ ir groja tame pačiame Valdovų rūmų kieme. Per dešimtį metų visų jų gerbėjai užaugo ir išgali daugiau sumokėti už bilietus – bilietai į A. Orlovos koncertą kainavo apie 30 eurų.

Toks „jaunimo muzikos“ virsmas solidžia „suaugusiųjų pramoga“ neretai laikomas vertybine išdavyste ar paprasčiausiai – nuobodžiu pasirinkimu. Vis dėlto daugeliu atvejų tai beveik neišvengiama karjeros ciklo dalis.

A.Orlova toje milžiniškoje scenoje atrodė ir jautėsi lyg visad čia buvusi. Senosios, jau gerokai nuzulintos dainos jaukiame Užupio hostelyje „Downtown Forest“ pernai skambėjo ne itin įdomiai, rodos, net jai pačiai. O čia įgavo visiškai naują kvėpavimą. Net specifinis Alinos vokalas įgavo naujo sodrumo ir tvirtumo.

Padėjo, žinoma, ir pavyzdingas įgarsinimas, ir prašmatnus fortepijonas, ir net Alinos pasirinkta juoda ilga suknelė. Iš tolo galėjai ją palaikyti kad ir pianiste Mūza Rūbackyte. Sustiprinti šį klasikinio rečitalio įspūdį buvo pakviestas net styginių kvintetas. Tiesa, jo vaidmuo taip ir liko daugiau „dėl grožio“ – darbo jiems buvo mažai. Senieji gerbėjai galėjo vietoj jų įsivaizduoti anksčiau su Alina grodavusį smuikininką Simą Butavičių.

Šiai didelei scenai visiškai užteko pačios Alinos. Išlaikyti dėmesį, valdyti publiką grojant tokias dviejų minučių miniatiūras reikia stiprios charizmos. Viena didžiausių šios atlikėjos stiprybių – gebėjimas nepastebimai įtraukti į trikalbę poeziją. Ji vienodai natūraliai dainuoja rusų, lietuvių ir anglų kalbomis, be to, nepastebimai „pasisavina“ kitų autorių (Anos Achmatovos, Antano Miškinio, Vytauto V. Landsbergio ir net Davido Bowie) žodžius. Kaip pati sakė, „apie meilę ir kažką“.

Toks atvirumas skirtingoms kultūroms lietuviškoje scenoje tikrai išskirtinis. Be to, retai pasitaiko, kad jaunos atlikėjos klausytųsi bene dvigubai vyresnė publika. Ne paslaptis, kad vyresnioji klausytojų karta stipriai prisirišusi prie dramatiškų rusiškų ir prancūziškų šansonų, kuriems Alinos kūryba dabar artima net labiau nei anksčiau.

Ketvirtojo studijinio albumo „Daybreak“ dainų pristatymas, mano manymu, liko paraštėje. Didžioji koncerto dalis visgi atiteko pažįstamiems kūriniams. Naujieji, nors ir pažymėti kvinteto pasirodymo, naujo etapo nepradėjo (o ir pati atlikėja sakė juose grįžusi prie pirmojo albumo atmosferos). „Šita irgi apie išsiskyrimą“, – toks pagrindinis tekstų leitmotyvas. Pradinį Alinos dainų vaikiškumą papildė melodramiškesnės, patetiškesnės gaidos. Taip lyg ir artėjama prie rusiškosios baladžių tradicijos. Vis dėlto emocija ne taip ir nutolo nuo dainų apie mėnulį ir traukinio bėgius, – tik tarytum sutvirtėjo, išsigrynino, pati su savimi susitaikė.

Koncerto metu virš galvos žydrame Vilniaus danguje ratus suko čirškiančios kregždės. Geresnio simbolio nė nesugalvosi. Juk paukštelis – vienas svarbiausių Alinos dainų personažų. Ir ji pati kiek primena tokį paukštelį, kurį daug kas norėtų uždaryti tarp paauksuotų virbų. Pasakysiu trumpai: negresia. Keičiantis jos statusui kultūroje, Alina Orlova sugeba apsaugoti savo tapatybę ir vadovautis savo pačios susikurtomis kūrybinėmis taisyklėmis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

01:02
46:06
01:10

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Interviu 15MAX