Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 12 06

Rusų tenoras G.Vasiljevas: didžiąsias scenas jau pažinęs naujasis Vilniaus Faustas

„Vilnius City Opera“ operoje „Faustas“ gruodžio 6 ir 8 d. į sceną lips rusų tenoras Georgijus Vasiljevas, dainavęs ir Didžiajame teatre Maskvoje, ir Deutsche Oper Berlyne, ir Sidnėjaus operoje.
G.Vasiljevas
G.Vasiljevas / Organizatorių nuotr.

Beje, dėl svajonės tapti operos dainininku jis turėjo padėti į šalį dirigento batutą. „Negali turėti visko, tad svajones reikia rinktis atidžiai“, – juokiasi prisiminęs Faustą – personažą, kuriuo šiomis dienomis gyvena.

– Kaip susipažinote su muzika? Kas paskatino pasirinkti vokalą?

– Pradėjau dainuoti, kai man buvo šešeri ar septyneri – mokiausi Maskvoje, prestižinėje berniukų choro kolegijoje. Tai kažkas panašaus į garsųjį Vienos berniukų chorą. Turėjome labai daug koncertų, keliavome po visą pasaulį, kur sudainavau savo pirmąsias solo partijas. Kai baigiau kolegiją, pradėjau studijuoti Choro meno akademijoje, kas yra aukštesnė tos pačios mokymo įstaigos pakopa. Ten studijavau choro dirigavimą, vokalą. Kai baigiau mokslus, pradėjau dirbti choro vadovu–dirigentu, susipažinau su savo profesoriumi Dmitrijumi Vdovinu, kuris dabar yra Maskvos Didžiojo teatro jaunųjų operos atlikėjų programos vadovas. Netrukus po to pradėjau solisto karjerą.

– Kas iki šiol yra sunkiausia jūsų profesijoje?

– Niekada nesiskundžiu, bet, kadangi paklausėte, tai, manau, kad pats svarbiausias dalykas yra išlikti stipriam visomis įmanomomis prasmėmis. Reikia visada būti sveiku, kas yra labai sunku, ypač – kai turi daug keliauti. Tada juk labai lengva peršalti, pasigauti virusą, arba ima kankinti laiko skirtumai.

Kartais savo darbo aplinkoje patiriame itin daug streso, nuolatos galvoje turime laikyti labai daug informacijos: išmoktas įvairias roles vis kitomis kalbomis ir tekstų vertimus, skirtingus tų pačių operų pastatymus, leidimus ar kupiūras ir netgi skirtingas muzikines dirigentų interpretacijas. Kartais nutinka taip, kad tą informaciją reikia naudoti labai greitai, neturint daug laiko repeticijoms. Turime išlaikyti psichologinį stabilumą, nesvarbu, ar publika ir kritikai tave myli, ar nekenčia. Labai lengva prarasti save, pasitikėjimą. Žinau daug solistų, kurie nusprendė atsisakyti profesijos būtent dėl to. Kaip ir sportininkai, norėdami išlaikyti geriausią formą, turime be pertraukų praktikuotis.

– Kaip ruošiatės vaidmeniui? Ar kruopščiai tyrinėjate herojų, kurį ketinate vaidinti, ar labiau pasitikite režisieriaus vizija, kaip turėtų atrodyti personažai?

– Žinoma, turiu žinoti savo veikėją taip, tarsi išties būčiau jis, o jis – aš. Privalau juo tapti, jeigu galima taip sakyti. Bet scenoje, kaip ir realiame gyvenime, kiekvienas žmogus, kiekviena situacija turi labai daug niuansų, o režisierius gali tiesiog vaidmenį ir veiksmą pakreipti taip, kaip nori jis. Tada atlikėjas turi apjungti savo viziją su režisieriaus ir taip išpildyti charakterį. Tai nereiškia, kad toks bendradarbiavimas visada pavyksta ir suveikia.

– Grįžkime prie „Fausto“. Ar atiduotumėte sielą dėl didžiausio savo noro, svajonės?

– Teisingas atsakymas, žinoma, būtų „ne“. Bet kažkuria prasme mes juk svarbius sprendimus priimame kiekvieną dieną. Dėl karjeros aš pasirenku nematyti savo šeimos mėnesius. Pasirinkau dainininko kelią, nors jau buvau dirigentas. Ir tebesvajoju stoti priešais chorą ar orkestrą – galbūt kažkada nuspręsiu nebedainuoti ir išpildyti šią savo svajonę.

– Ar prieš eidamas į sceną atliekate kokius nors ritualus?

-Tai galbūt pasirodys juokinga, bet aš pradedu tvarkytis butą. Dar dažnai išeinu pasivaikščioti. Jeigu laukia pastatymas, kurį aš gerai žinau, tądien tiesiog stengiuosi apie jį per daug negalvoti, kad viskas klotųsi natūraliai, galėčiau laisvai improvizuoti. Prieš spektaklį man patinka patylėti, nelieti emocijų, nes daugybę jų ištaškau užkopęs į sceną. O jei įšokti į vaidmenį reikia staigiai, pasižiūriu spektaklio vaizdo įrašą, bandau prisimintas visas mažiausias pasirodymo detales. Tada užlipu ant scenos, apžiūriu dekoracijas, apeinu visus užkaborius, – tą padaryti įmanoma tik prieš pasirodymą. Per spektaklį nieko panašaus negalėčiau, nes tada maksimaliai susikaupiu darbui.

– Randate laiko poilsiui, sau, laisvalaikiui?

– Žinoma! Turiu tris vaikus ir stengiuosi jiems atiduoti visas laisvas akimirkas net tada, kai nesu namuose. Ačiū Dievui, kad šiais laikais galime naudotis vaizdo skambučiais visur, kur esame. Auginu du berniukus: vienam aštuoneri, kitam – šešiolika, abu mokosi muzikos toje pačioje mokykloje, kurią baigiau aš. Vyresnysis norėtų tapti dirigentu, o jaunėlis – tenoru, kaip tėtis. Beje, jis jau pradėjo žengti pirmuosius profesionalo žingsnius: praeitą savaitę dainavo pirmąją solo partiją spektaklyje „Bohema“ kartu su manimi! Turiu ir dukrytę, kuriai tik ketveri, bet ji taip pat labai muzikali. Visi vaikai talentingi, energingi, tad visada surandame, ką nuveikti ir kaip smagiai praleisti laiką drauge.

– Nemažai keliaujate, kuris miestas ar teatras šiuo metu jums atstoja namus?

– Tikrai labai daug keliauju, bet man tai labai labai patinka. Tiesą sakant, tas nuolatinis judėjimas ir yra vienas dalykų, mūsų darbą paverčiančiu dar puikesniu! O dėl teatro ar miesto – patinka sugrįžti į vietas, kuriose jau esu buvęs, kur turiu draugų, žinau jaukių vietų pasivaikščiojimams ar vakarienei. Bet tuo pačiu man nepaprastai gera atrasti naujų dalykų, įgyti patirčių, sutikti naujų draugų – kaip dabar jūsų „Fauste. Čia atvažiavę du mano geri bičiuliai, bet ir be jų nesijausčiau vienišas – vos per kelias dienas užmezgiau draugiškų artimų ryšių su kitais kolegomis! Jie – puikūs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius