Bažnyčiose kaskart iš aukštai girdėdavusi vargonų skambesį filologė G. Kutelytė sykį užlipo bažnyčios laiptais ir pamačiusi susižavėjo šiuo paslaptingu instrumentu. 10 metų vargonais skambinanti pašnekovė pasakoja apie sunkius pirmuosius žingsnius, bandant perprasti šį instrumentą.
„Labai labai bijojau pati savarankiškai pradėti ar groti per mišias, nes įgūdžių nebuvo. Ilgą laiką buvau vargonininkės pameistrė. Stebėjau, kada įstoti, kada nebegroti, kokie žodžiai, kokios giesmės skamba. Ilgainiui pramokau tvarkos ir jau savarankiškai galėjau pati groti“, – savo kelią prisimena vargonininkė.
Kelios klaviatūros, daugybė klavišų, svirtelių ir pedalų – grojant vargonais, kaip sako pašnekovė, dirba ir galva, ir rankos, ir kojos. Kiekvieno vargonų vamzdžio tonas, kaip ir kiekvieno žmogaus balsas, yra skirtingo charakterio.
