Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 19d. 14:43

Dizaineris Lukas Avėnas kviečia švęsti gyvenimą: „Memento vitae“

Dizaineris Lukas Avėnas
Tomo Kapočiaus nuotr. / Dizaineris Lukas Avėnas

Šiais laikais apie laiką daugelis susimąsto tik gyvenimo pabaigoje, kai valandos jau būna beveik suskaičiuotos. Viduramžiais ir kiek vėliau, kai mirtis buvo kone kasdienė grėsmė, žmonės apie laiką galvodavo daugiau...

Dabar neišvengiamai gyvename virtualiame pasaulyje ir šiuolaikinė visuomenė susiduria su tokiomis problemomis kaip vienišumas ar nuolatinis skubėjimas, o jaunoji karta dažnai kenčia nuo dėmesio sutrikimų.

Vilniaus dailės akademijos magistro studijų absolventas Lukas Avėnas nutarė savo baigiamajame dizaino tyrimų darbe išsamiai išnagrinėti laiko sąvoką, išsiaiškinti antropologines ir istorines nūdienos problemų priežastis ir net sukurti tam tikrus laikmačius, padedančius susikaupti ir valdyti savo dėmesį. Savo darbą jis pateikė VDA Dizaino inovacijų centro kasmet rengiamam „Jaunojo dizainerio prizo“ konkursui ir jame nuskynė pirmosios vietos laurus. Apie tai interviu kalbamės su dizaino tyrėju L.Avėnu.

– Baigdamas bakalauro studijas dalyvavai „Jaunojo dizainerio prizo” konkurse ir laimėjai pirmą vietą su triračiu motociklu. Kodėl magistro darbui pasirinkai šią, visiškai kitokią temą?

– Po bakalauro padariau metų pertrauką nuo studijų ir per tą laiką teko padirbti prie įvairių projektų. Buvau ir įsidarbinęs įmonėje, taip pat dirbau ir prie traiko (motociklo) ir kitų darbų kaip laisvai samdomas dizaineris. Praleidus daug metų besimokant, buvo keista vakarais neturėti namų darbų, jaučiau kažkokį nerimą, todėl visada stengiausi kurti ir kokius nors savo produktus arba skaityti. Tokie konceptualūs produktai ir tekstai buvo labai toli nuo to, ką dirbdavau kas dieną, bet vis labiau kilo noras gilintis į tas sritis. Galiausiai gavau kelis pasiūlymus sukurti gana įdomių laikrodžių ir baldų koncepcijų kelioms užsienio kompanijoms ir supratau, kad jeigu nepabandysiu į tai pilnai susitelkti dabar, dar ilgai žiūrėsiu atgal ir galvosiu, kas būtų buvę jeigu... Tad sustabdžiau daugumą kitų darbų, perėjau daugiausiai prie interjero detalių ir laikrodžių/juvelyrikos, o galiausiai pradėjau gilintis į temas, esančias daugiausiai už dizaino specialybės ribų. Visa tai galėjo baigtis tiesiog dideliu pasimetimu arba depresija, bet turėdamas visas galimybes studijuoti magistrantūrą, nusprendžiau taip ir padaryti. Dizaino antropologijos paskaitose išsivystė labai įdomios diskusijos apie darbo pertraukas, o tuo pačiu ir apie patį laiką, taigi tai ir tapo atspirties tašku ir galiausiai pavirto „Memento vitae“ projektu.

– Kokias išvadas padarei iš savo tyrimo? Ką „Memento vitae“ projektu nori pasakyti pasauliui?

– Manau, pastaruoju metu viena įdomiausių ir svarbiausių diskusijų yra apie socialinių tinklų atsakomybę visuomenei bei su tuo susijusi dėmesio ekonomikos krizė. Pats apie šias problemas pirmą kartą išgirdau iš technologijų etikos filosofo Tristan Harris kalbų, bet pasirodė įdomu, kad visi dėmesio krize ir manipuliavimu susirūpinę žmonės ateidavo iš tų pačių didelių kompanijų, iš silicio slėnio. Visi įpratę bet kokias problemas spręsti prietaisais ir programomis – tuo pačiu būdu, kuriuo šios problemos ir buvo sukurtos. Tikrai nesakau, kad tai blogai ir pats šiomis technologijomis domiuosi tikrai daug, bet turint tokius mąstymo įrankius, tampa sunkiau pagalvoti apie tų pačių problemų sprendimą kitokiais būdais. Vienas būdas, kuris, panašu, kad egzistavo tūkstančius metų praktiškai visose kultūrose, tačiau moderniame skaitmenizuotame pasaulyje buvo prarastas – tai fiziniai meditatyvūs artefaktai, padedantys sutelkti dėmesį ir sukuriantys tam tikrą judesių choreografiją. Juos ir stengiausi tirti, kurti bei pritaikyti šiam naujam pasauliui. Manau, svarbu yra jų nepamiršti. Svarbu sugebėti atpažinti ir turėti galimybes kurti naujus.

O šiaip, kiek teko stebėti studentų baigiamuosius darbus, susidarė vaizdas, kad apie 70%–80% darbų iš tiesų yra ne kažkokie labai objektyvūs teiginiai ar sprendimai, bet didžiausios pačių kūrėjų baimės ir bandymas su jomis susidoroti. Dizaino srityje kažkodėl dažniausiai nenorima pripažinti tokio subjektyvumo, nors iš tiesų nuo jo neįmanoma pabėgti. Taigi žiūrint labiau iš emocinės pusės, greičiausiai ir aš labiau stengiuosi išspręsti savo paties laiko praradimo ir iššvaistymo baimes, o ne kažką teigti visam pasauliui. Vis dėlto net ir tokios baimės nėra unikalios ir, turbūt, atsirado pakankamai žmonių, kuriuose šios idėjos rezonuoja.

– Tavo magistrinis darbas – labai įdomus, pateikti istoriniai, antropologiniai pavyzdžiai man tikrai padarė įspūdį. Pati įdomiausias istorija apie kalną Teksase, saugantį dar 10 000 metų tiksliai laiką turintį rodyti laikrodį, kurį investuotojai kartu su inžinieriais sukūrė ateitiems kartoms, kad šie susimąstytų, jog jų protėviai buvo ne „iš kelmo spirti“ (panašiai kaip šių dienų mokslininkai vis dar bando įminti piramidžių paslaptį arba Majų kalendoriaus tikslumą). Ar tau mokykloje istorija buvo vienas iš mėgstamiausių dalykų?

– Ne, nebuvo. Išvis mėgstamų dalykų mokykloje turbūt nebuvo. Mokyklos sistema yra tokia neefektyvi, sugedusi ir nebetinkanti šiems laikams ar bet kokių studijų ar darbo paruošimui, kad net ir labai geriems mokytojams labai sunku suteikti mokiniams kažką naudingo. Kiek pamenu, istorijos mokytojas dažnai įterpdavo mažai kam žinomų faktų ir citatų, dėl to būdavo visai įdomu, bet galiausiai nepalyginamai daugiau išmokau iš interneto. Tas pats ir su fizika, chemija, matematika... Pavyzdžiui, „Youtube“ platformoje yra visas fizikos paskaitų ciklas iš Jeilio universiteto ir juokinga, kad tingisi daryti namų darbus, nes norisi pažiūrėti paskaitas internete. Atrodo, visi buvo įkalinti sistemoje, kuri vertė be galo kartoti beprasmiškus veiksmus, kol ateina laikas egzaminams ir visi įtikinėja, kad tai nulems visą likusį gyvenimą, nors tokios kompanijos kaip „Apple“ ir „Google“ jau kuris laikas nebeturi jokių reikalavimų naujų darbuotojų išsilavinimui.

VIDEO: How School Makes Kids Dumb

Kitas, galbūt įdomus, aspektas yra tai, kad mane visada labai traukė ateitis, mokslinė fantastika ir nuo to neatsiejami tikslieji mokslai bei filosofija. Praeitimi domėtis noro neturėjau, bet, vis dėlto, tai yra įrankis, per kurį suvokiame kontekstą, taigi galiausiai pradėjau skaityti ir istorinius šaltinius. Ateitį pamatyti išeina tik žiūrint iš praeities pro dabartį į ateitį.

– Kokias dar savo darbo įdomybes galėtumei paminėti skaitytojams, tavo dizaino tyrimo neskaičiusiems? Pavyzdžiui, mane nustebino ir dėl prisitaikymo sumažėjusios koalos smegenys, ir tas jūsų organizmasSea Squirt“, „mąstymas rankomis“, vadovų žaislų, darbuotojų savo darbo vietos prisitaikymas, kai palendama po stalu, istorijos.

Tai, ką savo darbe paminiu apie smegenų reikšmę ir fizinių judesių svarbą, yra inspiruota Daniel Wolpert TED kalbos „The real reason for brains“ ir jeigu jau šis interviu skaitomas internete, manau, visiems būtų maloniau šias idėjas išgirsti iš jo paties.

VIDEO: Daniel Wolpert: The real reason for brains

Įdomi platesnė mintis yra apie tai, kad, reklamuojant sporto naudą, žmonės kalba apie tai, kaip jis padeda pagerinti širdies darbą, kraujotaką arba numesti svorio, nors iš tiesų sportas nepalyginamai daugiau naudos suteikia ne raumenims, o smegenims bei jų efektyvumui. Žiūrint į kitų gyvūnų pavyzdžius, pamatome, kad didesnės smegenys universaliai reikalingos vieninteliam tikslui – sudėtingesniems adaptyviems judesiams.

– Savo darbe apžvelgei virtualaus pasaulio, socialinių tinklų poveikį žmonių psichologijai. Kaip manai, dėl žmonijos daromos pažangos daug kas tobulėja, bet dažnai į iš to kilusias problemas, tokias kaip dėmesio sutrikimai, vienišumas, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, mes tarsi žiūrime pro pirštus, kol tai nepradeda virsti beveik mirtinomis grėsmėmis? Ar nereikėtų sutelkti visų įmanomų psichologų, kunigų ir kitų specialistų jėgų šių problemų prevencijai, ar visgi tai neišvengiama?

– Viešai kalbant apie bet kokią problemą ir bet kokį tyrimą, visada iš šono ateina argumentas, kad „yra ir didesnių problemų“... Kai klausime minimas vienišumas ir dėmesio sutrikimai, lengva naiviai pagalvoti, kad branduolinio karo grėsmė arba klimato kaitos problema turėtų gauti didesnį prioritetą. Žinoma, turėtų, bet jei žmonės rinkimuose balsuotų už idėjas, o ne prieš kitus kandidatus ar nutarimus iš pykčio, dirbtinai sukurto jų socialiniuose burbuluose, tai ir didžiausias problemas turėtume daugiau šansų išspręsti.

VIDEO: This Video Will Make You Angry

Nemanau, kad į klausime išvardintas problemas žiūrime pro pirštus. Daug pastangų yra dedama jas išspręsti ir padėti kenčiantiems. Kiek žinau, Jungtinė karalystė ir Japonija yra paskelbę vienišumą kaip vieną svarbiausių sveikatos problemų šalyje. Deja, vienišumas nėra taip lengvai atpažįstamas, suprantamas ar išreiškiamas kaip, pavyzdžiui, sulaužyta koja. Nors iš tiesų, dažniausiai gyvenimo kokybei pakenkia daug labiau, gali pakeisti asmenybę ir nuvesti į daug tamsesnes mintis. Tokia visuomenė darys ir tamsesnius sprendimus.

– Kas paskatino kurti „Memento vitae“ laikmačius? Gal vaikystėje mėgai stebėti, ardyti laikrodžius?

– Vaikystėje neturėjau nieko bendro su laikrodžiais, bet tikrai visada buvo įdomu, kaip viskas veikia ir daug ką buvau išardęs. Žiūrint atgal, aišku, galima atsekti, kaip visi pasirinkimai, atsitiktinumai, dizaino objektai ir meno darbai galiausiai atvedė į tai, kur esu dabar. Galima sakyti, kad visada domino technika ir mechanizmai. Stevas Jobsas vienoje savo kalboje Stanfordo universitete pasakojo, kad kai pažiūri atgal, matai savo gyvenimo liniją aiškiai vedančią nuo vieno taško iki kito. Atrodo, kad viskas taip paprasta aišku ir tiesu, bet žiūrėdamas į ateitį taip taškų niekada nesujungtum... Manau, ir aš, galvodamas apie savo pomėgį laikrodžiams, lengvai rasčiau pasikartojančių, į pomėgį vedančių elementų iš vaikystės, bet tą patį galėčiau padaryti ir su kompiuteriais arba motociklais.

Kurti nepaskatino niekas, tiesiog negalėjau nekurti. Galbūt atsitiktinai aplinkoje atsirado žmonės, knygos ir politiniai įvykiai, kurie neišvengiamai nuvedė prie šių idėjų. Vis dėlto esu labai dėkingas žmonėms, kuriems šios mintys pasirodė įdomios ir skatino domėtis toliau bei padėjo su techniniais iššūkiais.

Kodėl pasirinkai būtent tokias fizines laikmačių formas, tokias detales (kaip plunksna, prisukamas vilkelis, mėgintuvėlis, kreida ir t.t.?)

Atsakyti į šį klausimą padėtų aleatorikos kūrybos apibūdinimas.

Pradėjęs tyrimą, supratau, kaip svarbu yra įjungti fizinius pojūčius ir judesius į kognityvinę veiklą, ir kaip stipriai tai gali padėti rasti unikalius sprendimus. Norėdamas tai išnaudoti, daugeliu atvejų nepiešdavau eskizų ir nerašydavau tekstų, o iškart imdavau medžiagas ir bandydavau sukurti greitus fizinius maketus. Procesas buvo malonus ir tikrai skatino unikalesnę kūrybą, bet nežinant, ką sukursiu rytoj, tekdavo tiesiog bandyti intuityviai atspėti, kokių medžiagų prireiks. Taigi, daugeliu atvejų apsupdavau save formomis ir medžiagomis, kurios kažkuo patraukė dėmesį ir, tik sukūręs maketą, galėdavau logiškai paaiškinti, kodėl tokias detales pasirinkau. Kartais „Senukuose“ nusipirkdavau kokį nors aliuminio profilį ar baldo rankenėlę, nes jie patraukdavo akį. Daug kas buvo pasirinkta tiesiog intuityviai, dažnai atsitiktinai. Pradėjus kurti vieną objektą, idėjos nesustoja ir kryptingai vystosi, taigi apie kiekvieną objektą ir kiekvieną detalę būtų galima kalbėti nemažai, bet vis dėlto dauguma idėjų ateina iš atsitiktinumų ir nemanau, kad verta tai slėpti.

Kita dalis yra apie simboliškumą ir fizinių prisilietimų svarbą. Objektų ir bandymų buvo daug. Kai kuriais atvejais buvo kuriama naudojimo choreografija, o ne vizualus dizainas, kai kuriais – ieškoma didesnio intuityvaus emocinio poveikio, kiti yra tiesiog techniniai sprendimai galvojant apie funkcionalumą ir medžiagų prieinamumą. Plunksnos pasirodė įdomios, nes simboliškai yra susijusios su oro arba vėjo elementu, kurį, taip pat kaip ir laiką, yra sunku reprezentuoti vizualiai. Ugnies arba žemės simboliai daugumoje kultūrų yra labai panašūs, bet vėjo simboliai labai įvairūs. Laiką dažnai vaizduojame kaip laikrodį, nors laikrodis yra tik matavimo priemonė ir tai būtų tas pats kaip naudoti termometrą vietoj ugnies simbolio. Pasirodė įdomu, kad šie du realybės elementai – laikas ir vėjas – neturi vizualių atitikmenų, bet gali nesunkiai simbolizuoti vienas kitą.

Dažnai, susitikus su naujais žmonėmis, sunkiai sekasi paaiškinti ir ką dabar veikiu, o dėl ateities planų yra įvairių.

– Ar pats savo kasdienybėje naudojiesi kokiais nors meditatyviais ar susikaupimą skatinančiais artefaktais, atributais? Kiek „spinerių“ išbandei berašant magistrinį?

– Iš tiesų visus šiuos bandymus pradžioje ir kūriau sau. Iš dalies dėl savo nerimo, iš dalies ir dėl to, kad neradau jokių patrauklių produktų rinkoje. Naudoju įvairius fizinius laikmačius arba bent jau užsistatau žadintuvą kas valandą, nes kad ir kaip paprastai skambėtų, tai tikrai labai padeda susikaupti. Taip pat visada turiu nuotraukų, inspiracijų ir tekstų pakabintų ant sienos prie darbo vietos, o tai, manau, atlieka visai artimą funkciją. Kadangi vis dar dirbu su šia tema, labai dažnai susikuriu kažką naujo ir, dirbdamas kitus darbus, išbandau.

Kokie tavo ateities, karjeros planai?

– Dažnai, susitikus su naujais žmonėmis, sunkiai sekasi paaiškinti ir ką dabar veikiu, o dėl ateities planų yra įvairių. Nenorėčiau jų susiaurinti ar „uždaryti kelią galimybėms“, bandydamas juos viešai įvardinti. Pastebėjau, kad dauguma mano mėgstamų ir daug išmokusių žmonių galiausiai „išrasdavo“ savo darbą, kuris dar neegzistavo, kol jie mokėsi universitete.

– Ar toliau vystysi laikmačius? Gal netrukus galėsime juos įsigyti?

– Tikėtina, kad bus galima, bet kažin ar greitai. Stengiuosi prie to dirbti, bet, kaip sakė vieni potencialūs partneriai, „už dviejų savaičių turime išleisti naują produktą, bet, deja, jau 6 mėnesiai kaip už dviejų savaičių turime išleisti naują produktą“.

– Kam ketini panaudoti gautą premiją?

– 2/3 pakankamai galingo kompiuterio, 1 telefonas, 500 puodelių kavos kavinėje arba neilga kelionė. Nežinau, bet jeigu tokios mintys pirmos atėjo į galvą, tai turbūt jos ir yra arčiausiai tiesos.

– Ačiū už atsakymus, sėkmės tau darbuose!

Video pokalbis su pagrindinio Dizaino tyrimų „Jaunojo Dizainerio Prizo“ laureatu Lukas Avėnas – apie jo laikmačius ir apskritai laiką.

Jau tradiciniu tapusį VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) rengiamą konkursą vainikuoja „Jaunojo dizainerio prizo 2019” ekspozicija (VDA parodų salėse „Titanikas“), kurioje galima apsilankyti iki 2019 m. liepos 27 d.

Šį šeštadienį, liepos 20 dieną, 12:00 val., vyks nemokama dizaino tyrimų edukacija, kurią ves „Vilnius Art Walk“ gidė ir pristatysi visus įdomiausius jaunųjų dizainerių darbų niuansais.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Konkurso rėmėjas – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:08
01:11
02:10

Esports namai

Maistas