Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 29d. 11:32

„JCDecaux premijos“ dalyvis A.Umbrasas: Tai kūrinys apie atstumą, svajones ir diskomfortą

Arvydas Umbrasas
Asmeninio archyvo nuotrauka / Arvydas Umbrasas

Molėtų rajone esančiame kaime menininkas Arvydas Umbrasas šiuo metu kuria paslaptingos, 92 000 km/h greičiu palei Saulę praskriejusios ir trajektoriją pakeitusios kometos prototipą. Skulptūrinis objektas bus pristatytas Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) ketvirtąjį kartą organizuojamoje „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų parodoje. Joje dangaus kūnas bus paguldytas į lovą, o menininkas taip siekia prijaukinti lytiškumo temas, kalbėti apie progresą ir už to slypintį diskomfortą.

– Studijavai Vilniaus dizaino kolegijoje, o Vilniaus universitete įgijai dar vieną – ekonomikos bakalauro laipsnį, galiausiai magistrantūros studijoms Norvegijoje ir vėl pasirinkai menus. Kodėl būtent taip susiklostė tavo akademinis kelias? Kodėl vis dėlto sugrįžai prie kūrybos?

– Vaikystėje dešimt metų grojau smuiku. Vizualieji menai visuomet buvo šalia, tačiau mano aplinkoje trūko gilesnio suvokimo, kad tai rimta ir tikra, todėl dizainas atsirado kaip kompromisas – suprantamas ir praktiškas. O ekonomikos studijas pasirinkau, nes buvo įdomu. Nuoširdžiai galvojau, kad niekada nebūsiu ekonomistas, tad tai taip pat buvo savotiškas susitarimas su tėvais dėl tos „rimtos“ profesijos, kurią neva turi įgyti.

Po kurio laiko supratau, kad nenoriu dirbti dizaino srityje. Pradėjau vaikščioti į parodas, susitikimus su menininkais, kuriuose tuo metu jaučiausi mažai ką suprantantis, bijantis kažką pasakyti. Po ilgų ieškojimų, bandymų ir praktikų nusprendžiau stoti į menų magistrantūrą Norvegijoje. Tiesa, studijų metu užtruko išeiti iš dizaineriško mąstymo. Buvo sunku atsikratyti susiformavusio skonio ir darbo principų. Pajutau, kad dizainas nuo šiuolaikinio meno skiriasi tuo, jog pastarajame tavęs reikia viso, kai tuo tarpu dizaino sritis dažnai apsiriboja tiesiog funkcija ir paviršiumi, lengva būti ne savimi.

– Kaip šios dvi tavo profesinės tapatybės viena kitą akumuliuoja ir papildo?

– Ekonomikos studijos išugdė tam tikrą požiūrį į įvykius ir procesus. Tai įgalino į kelis dalykus pažvelgti vienu metu, kur kas lengviau susidaryti visa apimantį paveikslą. Įsisavintos specifinės sąvokos veikia kaip raktai, norint gilintis į aktualias, spaudoje šmėžuojančias, ekonomines potėmes. Tiesą pasakius, kur kas daugiau skaitau ir domiuosi politika ir ekonomika, nei menu. Pavyzdžiui, šią savaitę perklausiau daug mokslininkų podcast’ų apie dangaus kūnus, interviu su ekonomistu Thomu Sowellu. Labai įdomus Vakarų kraštutinių kairuolių ir vadinamųjų Social Justice Warriors išprotėjimas. Skaitau amerikietės teoretikės Camille Paglia tekstus. Todėl vieną dieną pagalvojau, kodėl iš šios mane supančios medžiagos nekuriu meno?

– „JCDecaux premija“ yra skirta jauniesiems Lietuvos menininkams. Nors tau tik 33-eji, šių metų konkurse esi vyriausias dalyvis pagal amžių. Ar jauti tam tikrą stilistinį arba vertybinį atotrūkį tarp dešimčia metų jaunesnių kolegų? O gal spaudimą pasivyti vis jaunesnius karjerą darančius kūrėjus? Ar amžius, tavo nuomone, svarbus kriterijus šiuolaikinio meno lauke?

– Norisi sakyti, kad amžius nėra svarbus, bet jo įtakas imi jausti galvodamas apie nusistovėjusią gyvenimišką sanklodą – kai tam tikru metu jau turi būti kažką užgyvenęs, sukūręs. Prieš studijas Norvegijoje, buvau įstojęs į mados specialybę Belgijos Karališkoje dailės akademijoje. Vis dėlto, nusprendžiau studijas mesti, net ir žinodamas, kad po jų, būdamas 28-erių tikriausiai jau būčiau dirbęs Yves’o Saint Laurent’o mados namuose ar panašiai. Bet jei eičiau tuo keliu, tikrai nebūčiau buvęs laimingas. Būdamas 22-iejų buvau toks pats jaunas, ambicingas, perspektyvus dizaineris, kuris visko norėjo daug ir greitai. To nori ir šiandieniai 20-keliamečiai. Tačiau tik nuėjus ilgą kelią nuo akiplėšiško ambicingumo iki pasimetimo – ego dingo, o amžius virto reliatyviu matu. Džiaugiuosi save atradęs ir tuo ką darau dabar. Vienu metu ir labai gera, ir labai baisu, ir labai nauja, bet tuo pat metu tai labai įkvepia.

– Kaip ruošiesi šių metų „JCDecaux premijos“ parodai? Ką joje pristatysi?

– Parodoje pristatysiu skulptūrinius objektus, kuriuos kaip tik šiuo metu intensyviai kuriu. Kūrinį įkvėpė naujiena apie pirmą tarpžvaigžinį objektą, kurį mokslininkams pavyko užfiksuoti 2017 metų lapkričio 19 d. Skriedamas pro Žemę dideliu greičiu, jis pakeitė trajektoriją ir įgavo didelį greitį. Mįslinga Havajuose užfiksuota kometa pavadinta havajietišku Omuamua vardu, reiškiančiu „skautą“, paskatino daug spekuliacijų ir ginčų. Kurdamas savo darbą remiuosi šia istorija ir NASA sukurtu numanomu tarpžvaigždinio objekto vaizdu, todėl parodoje Omuamua replika gulės ant čiužinio.

Net ir galvojant apie ankstesnius mano darbus, juose vienaip ar kitaip atsirasdavo kūnas.

Kadangi tenka dirbti su toksiškomis medžiagomis, o savo studijos neturiu, darbus perkėliau į kaimą netoli Molėtų. Kaip tik atsirado proga apsilankyti Molėtų observatorijoje, pabendrauti su specialistais.

– Ankstesni tavo darbai susiję su išdidintu ir priartintu fotografiniu vaizdu. Tai taip pat konceptualiai susiję su savotišku kūno prisijaukinimu ir pažinimu, ką ir bandai daryti naujame kūrinyje, tačiau dabar pasirenki skulptūrinę išraišką. Kas lėmė šį poslinkį nuo plokščio vaizdo trimačio objekto link?

– Nuotraukos, skaitmeninis vaizdas man įdomus, mėgstu plokštumas, bet tuo pačiu metu tai – tolima, sausa, ėmiau jausti, kad turiu įdėti pastangų. Ieškojau būdų suteikti jiems kūną organiniu stiklu, tam tikra UV spauda, tačiau šalia jų būta ir kitų eksperimentų – mažo formato modilino eskizinių skulptūrų jausmui fiksuoti. Iš tikrųjų, visada ir norėjau kurti objektus, bet neturėjau rakto, nežinojau kaip. Su labai nuoširdžiu žvilgsniu į šį interesų lauką ir atsirado pirmieji dangaus kūnų eskizai, kurių vedinas šiuo metu ir ruošiuosi parodai.

– Savo projekte kalbi apie lytinę tapybę ir ją lydinčius stereotipus, tačiau pasitelki paslaptingos kometos metaforą. Ar nori šias temas sulyginti su tolimais ir nepažiniais objektais?

– Dangaus kūnų tema labai paslanki įvairioms idėjoms plėtoti. Čia telpa ir romantika, stebint žvaigždes vasaros naktimis ir popkultūra, prisimenant, kaip stebuklingą akmenį palietę superherojai įgyja galių. Ši tema mane seka jau kurį laiką, nes dalinai apie tai rašau pasaką. Pirmasis jos eskizas anglų kalba buvo skirtas žurnalui „Dust Magazine“.

Lytiškumo ir tapatybės temos atėjo iš pasąmonės, o kartu tai taip plačiai nagrinėjama, jog sunku apie tai nemąstyti. Net ir galvojant apie ankstesnius mano darbus, juose vienaip ar kitaip atsirasdavo kūnas. Ilgainiui susidomėjęs ekstremalaus kairumo tema, geek’ų kultūra (Star Wars, Avengers) arba tai, kiek nemoksliškumo ir ideologijos atsiranda lyčių studijose, pastebėjau, kaip tai formuoja tam tikrą įvaizdžių dinamiką. Kaip būtent iš čia gimsta nuo realybės atitrūkęs moters ir vyro vaizdavimas.

– Ar lovos čiužinį paversdamas kūrinio pjedestalu, sieki šį nežemišką kūną prisijaukinti? Tvirto vyriškumo įvaizdį visuomenėje paversti kiek minkštesniu?

– Kūrinio koncepcijai pasiskolinu C.Paglia citatą apie labai intymią, pačios genitalijų formos nulemtą vyriškumo sampratą. Tai atsispindi ir kūrinyje – objektas tarsi iššovęs, bet kartu sutramdytas ir paguldytas lovoje. Ji čia veikia kaip simbolis vietos, kurioje vyksta daug vidinio ir išorinio gyvenimo. Juk galima sakyti, kad lovoje visuomet vyksta tiek tiesioginis, tiek labai metaforiškas gimimas.

Vyriškumo stereotipų griovimas šiuolaikiniame mene vyksta kur kas lėčiau. Šia tema yra daug prielaidų, mitų ir dogmatizmo.

Kaip tik šiuo metu dažau objektus automobiliniais dažais, kurie taip pat atstovauja klišiniam vyriškumui ir automatizavimui. Tuo tarpu čiužinys įveda švelnumo. Galima sakyti jog tai bus kūrinys apie atstumą, svajones, tačiau tuo pačiu svarbi ir kita kūrinio pusė, kalbanti apie diskomfortą, kuris tave lydi, kai negali ko nors pasiekti, pamatyti, viskas regis suakmenėję ir nepakeliama. Siekiu tam tikrą vyrišką diskomfortą pristatyti kaip universalesnį, būdingą daugeliui.

– Per pastaruosius metus šiuolaikinio meno projektuose aktyviai vyksta moters pozicijos ir įvaizdžio reorganizacija. Tačiau kokių pasėkmių tai turi vyriškumo problematikos nagrinėjimui šiuolaikiniame mene? Ar, tavo nuomone, vyksta lygiagretūs procesai?

– Vyriškumo stereotipų griovimas šiuolaikiniame mene vyksta kur kas lėčiau. Šia tema yra daug prielaidų, mitų ir dogmatizmo. Kita vertus, visi tolimo kairumo naratyvai mene ir popkultūroje šiandien labai gajūs ir jų labai daug. Pavyzdžiui, naujasis Džeimsas Bondas bus moteris. Vietoje to, kad būtų sukurtas naujas atitikmuo, intelektinė nuosavybė (IP) su nauju moters personažu ir kompleksine charakteristika, lytys tiesiog radikaliai sukeičiamos ir tiek. Manau, kad tai nesprendžia problemų, o tik dar labiau jas pagilina. Kai nėra nuoseklaus kalbėjimo kyla labai daug įtampų ir politinio elitizmo. Trūksta nuoširdaus ir empatiško kalbėjimo apie šiuos dalykus.

– Pagyvenęs skirtingose šalyse tikriausiai geriau matai, ko trūksta Lietuvos šiuolaikinio meno laukui?

– Kai nekūriau meno, atrodė, kad meno pasaulis labai hierarchizuotas. Tačiau net ir dabar atrodo, kad čia vis dar trūksta atvirumo, susikalbėjimo, nors taip, viskas po truputį keičiasi. Gal nuskambės banaliai, bet visada skundžiuosi, jog trūksta spalvų, nors mano paties parodoje pristatomas darbas bus juodas. Norėčiau Vilniuje pamatyti Kathariną Grosse. Simboliška, juk ji irgi pradėjo kurti savo miegamajame iš didelės frustracijos. Dažnai būtent taip ir atsiranda menas, atsiranda tavo kalba. Kalbant apie spalvas, man patinka Ugo Rondinone, o jo sintetinėmis spalvomis nudažytų akmenų kūrinys „Seven Magic Mountains“ Arizonos dykumoj tapo viena instagramiškiausių vietų. Pastebiu, jog Lietuvoje trūksta atsipalaidavimo, nebijojimo suklysti, nes viskas dažnai būna taip išmąstyta, jog parodoje net nebelieka ką veikti.

Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo rugsėjo 20 dieną.

„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Be A.Umbraso šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti dar keturi Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė, Nancie Naive bei menininkų Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kūrybinis tandemas.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera