Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 11d. 11:48

M.Kvietkauskas: tapti ministru sutikau dėl privataus intereso – Lietuvos kultūros

Mindaugas Kvietkauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Mindaugas Kvietkauskas

Nors gaila kuriam laikui palikti akademinį pasaulį, priimti pasiūlymą tapti kultūros ministru pastūmėjo privatus, asmeninis interesas – sunku įsivaizduoti gyvenimą be kultūros, be to, rūpi, kokie įstatymai ir strategijos bus priimtos. Taip LRT PLIUS laidoje „Kultūros diena“ sako penktadienį prisiekęs naujasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

– Pirmiausia – sveikinimai pradėjus eiti naujas pareigas. Džiugu, kad esate iš kultūros lauko, kuriam ir ateinate vadovauti. Kokia jūsų kultūros vizija?

– Aš įsitikinęs, kad kultūra yra labai svarbi visų mūsų gerovės dalis – tai darnios savijautos, o kartu ir pasitikėjimo valstybe bei visuomene pagrindas. Kultūra suteikia mums orumo būti greta visų kitų Europos tautų. Taip pat ji svarbi visiems kaip bendra jungtis, kurią, mano manymu, labai reikėtų stiprinti – tam, kad visuomenė, patirianti įvairiausių iššūkių, išsibarsčiusi po pasaulį, labiau telktųsi.

Kultūra yra gyvenimo atnaujintoja. Būtent kultūra ir menas dažnai tiesiog atnaujina gyvenimą, suteikia naujų impulsų, išjudina visuomenės procesus. Todėl šiuos kultūros tikslus – telkimo ir atsinaujinimo – labai norėtųsi skatinti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mindaugas Kvietkauskas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mindaugas Kvietkauskas

– Strateginis kultūros vaidmuo valstybės politikoje vis dar neįtvirtintas. Ar įsivaizduojate, ką galima padaryti?

– Strateginis kultūros vaidmuo yra įtvirtintas Vyriausybės programoje kaip siekinys. Iš tiesų, Vyriausybės programoje rašoma, kad kultūros politika iki šiol yra marginalizuota. Kad būtų padaryta, ko reikia, mums trūksta pagrindinių įstatymų, teisės aktų. Daug metų kalbama apie kultūros politikos pagrindų įstatymą – vienas mano tikslų ir yra, kad toks įstatymas atsirastų, o toliau ir įvairūs kiti klausimai, strateginiai dokumentai, sprendimai ir ilgalaikiai įsipareigojimai.

Kalbama apie kultūros politikos pagrindų įstatymą – vienas mano tikslų ir yra, kad toks įstatymas atsirastų.

Man atrodo, kad įvairiems mūsų visuomenės sluoksniams, o dažnai ir valdžios žmonėms, trūksta supratimo, kas mus stiprina ir kad kultūra – vienas iš tų stiprinančių veiksnių. Atstovausiu šią nuomonę ir sakysiu, kad kultūra visuomet yra pamatas, o jos suteikiama vertė nėra išmatuojama pridėtinės vertės procentais. Tai vertė, susijusi su žmonių sąmone. Jei požiūris pradėtų keistis, prieitume ir prie kitokių pozicijų, sprendimų.

– Kiek šiems pokyčiams padės jau parengtos Kultūros politikos gairės iki 2030 m. Ar jos atitinka jūsų viziją ir lūkesčius?

– Manau, kad apie šias gaires dar reikia daug svarstyti. Yra sukurtas pagrindas, tam tikras variantas, ministrė Liana Ruokytė-Jonsson jį pristatė, prasidėjo diskusijos. Dabar tas diskusijų etapas ir turi vykti. Tad ir tikiuosi prasmingų diskusijų su kultūros bendruomene, skirtingų sričių atstovais.

Neturime tam daug laiko, nes manau, kad reikia turėti strategiją jau pavasarį, esminių pokyčių taip pat labai reikia. Pasiūlytoje strategijoje man kliūva vienas dalykas. Kai ją perskaičiau, pamaniau, kad kuriamas pernelyg didelis nepasitenkinimo dabartinėmis kultūros įstaigomis ir kultūros žmonių veikla jausmas.

Trūksta įvardijimo, ką esame pasiekę, padarę. O mūsų kultūros pasiekimai dideli, pripažinti ir Europoje, ir pasaulyje. Tikrai yra puikiai veikiančių kultūros įstaigų, bet kai sakoma, kad nepasiekėme tam tikrų rodiklių, kyla natūralus grėsmės jausmas. Ir tas jausmas trukdo dialogui.

Pirmiausia, turime pakeisti toną ir įnešti daugiau pasitikėjimo bei įvertinimo. Svarbu kalbėti apie tai, ką galima geriau padaryti su nacionalinėmis įstaigomis, regionais, kultūros paveldu. Dabartinėje strategijoje apskritai labai mažai kalbama apie kultūros paveldą, nors tai plati ir sudėtinga sritis, kuriai būtini strateginiai tikslai.

Sritis, kuriai atstovauju aš pats, yra literatūra. Ji strategijoje paminėta vos vieną ar du kartus, be jokių aiškesnių tikslų. Taigi turiu nemažai pastabų ir šiai strategijai ketinu skirti tikrai didelį dėmesį, kaip ir strategijos įgyvendinimo programai.

Prakalbote apie dialogą, tad norisi paklausti apie dialogą su politikais, su valdančiąja dauguma. Jūs pats nesate politikas, o visgi reikės derinti sprendimus su valdančiaisiais. Ar esate daug su jais kalbėjęs? Ar jūsų požiūriai į kultūrą panašūs?

– Politinę sritį išmanau, ilgai buvau valstybinės institucijos vadovas, dirbau su lituanistika, mokslo reforma, teko dalyvauti įvairiose diskusijose. Todėl negaliu sakyti, kad politinių sprendimų priėmimas man nežinomas. Esu susipažinęs ir su Vyriausybės darbu, jos posėdžiais, kuriuose esu dalyvavęs, be abejo, užimant kitą vaidmenį nei dabar.

Pažįstu ir valdančiųjų atstovus, lyderius ir matau, kad galima pasiekti požiūrio bendrumo. Pokalbis su ministru pirmininku mane taip pat nuteikė pozityviai, nes kalbėjome apie laukiančius darbus. Jaučiuosi įsipareigojęs ir pasirengęs atlikti tuos darbus profesionaliai.

Kitas prioritetas ir svarbus klausimas – kultūros srityje dirbančių žmonių užmokesčio problema.

– Šiai Vyriausybei dirbti liko ne tiek ir daug laiko. Kokie jūsų prioritetai?

– Vienas dalykas susijęs su strateginiais dokumentais, apie ką jau kalbėjome. Kitas prioritetas ir svarbus klausimas – kultūros srityje dirbančių žmonių užmokesčio problema. Tai – akivaizdi problema, kurią būtina spręsti.

Yra svarbių infrastruktūrinių projektų, kuriems neišvengiamai teks skirti daug dėmesio. Vienas tokių – nacionalinės koncertų salės statyba ant Tauro kalno, ilgai trukęs Tautos namų statybos projektas. Jau žengti žingsniai, kad atsirastų pastatai, labai svarbūs mūsų aukšto lygio muzikos kultūrai.

Daug projektų susiję su kultūros įstaigų rekonstrukcijomis. Mūsų teatrai, Filharmonija yra atnaujinami ir tam reikia skirti tikrai daug dėmesio – kad viskas vyktų sklandžiai, kad turėtume aukšta kokybe pasižyminčias pagrindines kultūros įstaigas.

Taip pat jau minėjau kultūros paveldo klausimą. Teisinis kultūros paveldo reguliavimas reikalauja didesnio racionalumo ir didesnio skaidrumo.

Dar man rūpi sąlytis tarp kultūros ir švietimo, šių dviejų sričių sinergija, bendrų veiklos būdų atradimas, vaikų ir jaunimo įtraukimas. Prasidėjo Kultūros paso programa, pirmas etapas įgyvendintas. Man tai atrodo viltinga programa, galinti suteikti daug naujų postūmių. Yra tikrai daug dalykų, daug sričių, nors laiko nedaug. Norėtųsi jo turėti daugiau, bet yra kaip yra, bandysime įgyvendinti bent svarbiausius žingsnius.

– Iš gražios ir tylios aplinkos – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Vileišių rūmuose – neriate į kupiną iššūkių sritį. Kodėl?

– Man gaila palikti akademinį pasaulį, akademinę lituanistiką, bet atsakyti galėčiau šiek tiek provokuodamas – pasirinkau įgyvendinti šį žingsnį vedamas privataus intereso. Tas privatus interesas yra labai aiškus. Dabar iš naujo pildysiu savo privačių interesų deklaraciją, todėl pagalvojau – kas yra ta didžiausia grėsmė?

Didžiausia grėsmė yra ta, kad Lietuvos kultūra yra mano privatus interesas, aš negalėčiau be jo gyventi, neįsivaizduoju savo gyvenimo be Lietuvos kultūros. Žinoma, gavus šį pasiūlymą, kilo įvairių, labai prieštaringų minčių. Tačiau tas asmeninis interesas nugalėjo – man ne tas pats, kad bus su Lietuvos kultūra, ne tas pats, kokie bus priimti įstatymai ir strategijos. Norėčiau, kad strategijos būtų priimtos kuo geresnės, todėl ir žengiu šį žingsnį. Nors apgailestavimo, kad teks kuriam laikui palikti akademinę lituanistiką, taip pat yra.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali