Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2018 08 06, 16:27

Menininkas D.Linkus: po #MeToo pirmiausia turėjo atsistatydinti VDA vadovybė

Tokių skandalų kaip #metoo neturėtų būti, o tai, kaip į juos reagavo Vilniaus dailės akademija, daug pasako apie jos valdymo struktūrą, portalui LRT.lt sako skulptorius Donatas Linkus. Kaip teigia jis, pasiaiškinimai, kad administracija apie priekabiavimą nieko nežinojo, yra apgailėtini: „Tam ir yra vadovaujantys asmenys – kad užkirstų kelią tokiems įvykiams arba apgintų nekaltus asmenis.“
Donatas Linkus
Donatas Linkus / Deniso Kolomyckio / Lrt.lt nuotr.

– Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijuojate skulptūros magistrą. Metų pradžioje pristatėte savo instaliaciją, kurioje buvo matyti bangos, dabar galerijoje „SHSC/ŠČ“ kviečiate į pirmąją personalinę parodą, kurioje – per visą galerijos erdvę išsidriekusi jūra. Kodėl būtent vandens, judesio ir jūros motyvas figūruoja jūsų darbe?

Abu darbus pradėjau nuo tam tikros jausminės būsenos ir jos interpretavimo. Vanduo man yra mistiška terpė, o mistiką aš sieju su kažkuo pasąmoningu. Vandens motyvas kūrinyje tampa atspirties tašku ir priemone pasakoti man rūpimą temą ar perteikti norimą įspūdį žiūrovui.

Judesys yra tam tikras aktyvuojantis veiksnys. Dažnai kūriniuose naudoju butaforiją ar imitaciją, kuriai suteikiu judesį. Tada butaforija tampa visiškai kitaip suprantama. Jos netikrumo supratimas tampa sunkiau apibrėžiamas, be to, judanti butaforija tampa lengvai asocijuojama su realybe. Kitaip tariant, manau, kad judesys paverčia butaforiją dalinai „tikra“.

Savo darbu aš sieku žiūrovui suteikti tam tikrą patyrimo scenarijų – pirmiausia turėtų įvykti instinktyvus įspūdis, kurį sektų sąmoningas pamąstymas. Sugretinus pirmąjį, labiau sensorinį, ir antrąjį, labiau mentalinį, patyrimo procesus įvyksta tam tikra „magija“.

Mano kūrybos koncepcija įtraukia psichologijos aspektus.

Paskutinėje mano instaliacijoje „Už jūrų marių/Far far away“ kalbama apie globalumą iš lokalios, gal net asmeninės pozicijos. Globalumas jau seniai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Tačiau jo suvokimas vis tiek lieka labai paviršutinis, abstraktus, kažkoks lyg ir visų suvokiamas, visada esantis reiškinys, bet taip pat lengva nuo šio reiškinio atsiriboti ir neįsileisti jo į savo asmeninį pasaulį. Mano manymu, čia glūdi tam tikra socialumo ir individualumo konfrontacija. Ši konfrontacija ir yra kūrinio ašis: butaforija, judesys ir kūrinio mastelis užgožia ir į antrą planą nustumia ironišką ir labai banalų gestą jūrą padaryti iš plastiko. Todėl ši globali problema, mano naudojama kaip „trigeris“, tarsi atsiranda už jūrų marių.

– Studijavote architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), ten taip pat baigėte bakalauro studijas. Kaip sugalvojote persikvalifikuoti ir pradėti naujas studijas VDA? Kaip šios dvi disciplinos koreliuoja tarpusavyje?

Po bakalauro studijų, turbūt kaip ir dauguma žmonių, aš pradėjau ieškoti, ką veikti šiame pasaulyje, taip po šešerių metų atsidūriau VDA. Sunku studijas VDA skulptūros katedroje pavadinti persikvalifikavimu, greičiau tai tiesiog studijų pratęsimas. Manau, kad tai puikiai vienas kitą papildančios disciplinos, kartais net be reikalo skiriamos į dvi atskiras.

Tačiau VGTU ir VDA yra dvi gana skirtingos institucijos. Galbūt taip ir neturėtų būti, gal galima pasimokyti vieniems iš kitų, aš tai stengiuosi padaryti asmeniškai. Architekto patirtis praverčia dirbant su masteliu, erdve, tam tikrais konstrukciniais elementais, o studijos skulptūros katedroje suteikia tam tikrų kūrybinio proceso „įrankių“ ir metodų, kurių trūko studijuojant architektūrą.

– Dauguma skulptūrą vis dar supranta labai konvencionaliai – akmuo, medis, metalas ir pan. Kaip skulptūrą suprantate jūs ir koks požiūris į skulptūrą yra atspindimas VDA? Kuo vadovaujatės arba prie kurių filosofijų linkstate kurdamas naujus darbus?

Nemanau, kad reikėtų kalbėti apie skulptūrą ar architektūrą kaip apie apibrėžimą, bendrinantį šiuolaikinį meną. Galbūt kur kas svarbiau ir aktualiau yra šių menų tarpdalykiškumas. Jei kas nors mano kūrinius pavadintų teatro dekoracijomis, būtų visiškai teisūs. O kodėl VDA skulptūros katedra vadinama skulptūros katedra, aš nežinau. Gal už šito glūdi kokia lokaliai globali problema.

Kaip jau pradėjau pasakoti, man svarbu tam tikra intuityvi patirtis ir po jos sekantis sąmoningas pamąstymas, tai natūraliai kyla iš mano asmeninio juslinio pasaulio suvokimo ir bandymo tuos jutimus analizuoti logiškai arba net mano asmeninių bandymų kontroliuoti natūralų gyvenimo chaosą. Mano kūrybos koncepcija įtraukia psichologijos aspektus.

– Ką išmokote pasirinkęs studijuoti skulptūros katedroje ir ką patartumėte jaunam žmogui, galvojančiam apie šias studijas?

Gal ne pamokos šiuo atveju svarbiausios, o būdas mokytis ar studijuoti. Studijuodamas VDA jaučiausi tikrai laisvas, nors laisvės visada galėtų būti ir daugiau, juk gero niekada nėra per daug. Laisva studijų kryptis ir studijavimo būdas priverčia priimti sprendimus pačiam. Jaunam žmogui rekomenduočiau nedvejoti ir nebijoti sprendimų, kurie tam tikru metu atrodo labai rimti, juk beveik visada juos galima pataisyti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus dailės akademija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus dailės akademija

– Kas, jūsų nuomone, yra įkvėpimas? Kas yra menininkas?

Menas jau seniai tapęs abstrakčia ir sunkiai apibrėžiama sąvoka. Save apibūdinčiau kaip esantį tam tikroje limbo būsenoje, kuri, manau, yra gera, leidžianti neapibrėžti ir nuolat kelti klausimą „o kas tas menas?“, beveik kaip „o ar yra Dievas?“. Galbūt tiesiog jaučiuosi patogiai neatsakydamas į šį klausimą, be to, kartais verta kurti meną negalvojant apie meną.

Įkvėpimas man kyla gan intuityviai, o tai – modernistinis bruožas. Bet nemanau, kad modernizmo, kaip kokio raupsuotojo, reikėtų vengti. Kita vertus, modernistinis mąstymas visuomenėje, ne tik mene, vis dar gyvuoja mažai kisdamas labai ilgą laiką, net per ilgai. Taip pat nemanau, kad reikia būti ir tuo postmodernistu, kuris neigia viską, kas buvo modernizmas kaip užsispyręs maištaujantis paauglys, tokia pozicija irgi pasenusi.

– VDA per pastaruosius metus buvo po padidinamuoju stiklu dėl priekabiavimo skandalo, keli dėstytojai buvo atleisti. Kokia jūsų pozicija dėl akademijos bendruomenėje vykstančių reiškinių?

Manau, kad tokių skandalų neturėtų būti. Tai, kaip į juos buvo reaguojama akademijoje, daug pasako apie jos valdymo struktūrą. Pasiaiškinimai, kad administracija nieko nežinojo, yra apgailėtini. Tam ir yra vadovaujantys asmenys – kad užkirstų kelią tokiems įvykiams arba apgintų nekaltus asmenis. Manau, kad po šio skandalo pirmiausia turėjo atsistatydinti VDA vadovybė. Nenorėčiau į tai reaguoti jokia menine forma, bet kaip pilietis ir vis dar esantis VDA studentas reiškiau ir reikšiu savo nepritarimą.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai? Kokios aspiracijos kyla galvojant apie savo tolimesnį kūrybinį kelią?

Šiuo metu Zarasuose veikia mano antroji personalinė paroda, kuruojama Andriaus Ivanovo „Vieną kart miške“, kurioje butaforija naudojama kaip tam tikra juokavimo forma. Juokas tampa raktu į asmenines patirtis ir jų analizę. Turiu galvoje dar keletą projektų, bet gal dar per anksti apie juos kalbėti, juk truputis nustebimo yra mano darbų dalis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą