Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 12d. 12:56

Mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro artistas, veteranas Juozas Meškauskas

Aktorius Juozas Meškauskas
M.Raškovskio nuotr. / Aktorius Juozas Meškauskas

Trečiadienį, po sunkios ligos mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) artistas, veteranas Juozas Meškauskas. Apie tai išplatintame pranešime informavo LNDT.

Juozas Meškauskas gimė 1926 metų rugpjūčio 1 dieną. Tai vienas iškiliausių Lietuvos vyresnės kartos aktorių. 1947 metais pradėjęs dirbti Lietuvos valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre Vilniuje, jis kartu ir mokėsi šio teatro studijoje, kuriai vadovavo Juozas Rudzinskas. Po metų suvaidinęs Tamošių Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (režisierė Kazimiera Kymantaitė), Meškauskas vėliau šiame spektaklyje atliko ir zakristijono Rūtos, ir paties Jokimo Žaldoko vaidmenis.

Aktoriaus vaidmenų sąraše – daug sceninių lietuviškos dramaturgijos paveikslų: Kudaba (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Silva (K. Sajos „Silva studentauja“), Kalvaitis (V.Krėvės „Žentas“), Jogaila (B. Sruogos „Milžino paunksmė“), Kreivakojis (K. Sajos „Ubagų sala“), Daktaras (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“) ir kt.

Ne mažiau įdomių ir ryškių vaidmenų sukurta spektakliuose pagal užsienio dramaturgų veikalus: Koleantas (K.Čapeko „Makropulo receptas“), Piteris Tizlas (R.Sheridano „Intrigų mokykla“), Firsas (A.Čechovo „Vyšnių sodas“), Kreontas (J.Anouilh‘o „Antigonė“), Mamajevas (A.Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“) ir daugelis kitų.

Ypač sėkmingas buvo Šveiko vaidmuo pagal Jaroslavo Hašeko romaną pastatytoje komedijoje „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą“. „Mano amžiuje imti viską į širdį ir kelti į sceną – jau neįmanoma, o būti Šveiku... Juk labai trūksta tikro liaudiško humoro, sveiko požiūrio į visuomenę ir visokias per televizijas rodomas nešvankybes“, – vėliau, prisimindamas šį vaidmenį, yra sakęs aktorius.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas

Meškauskas vaidino ir kine (matėme jo Anuprą muzikiniame filme „Velnio nuotaka“), taip pat televizijos spektakliuose (Kelinas – J.Drucės „Visų švenčiausia“, Miežis – V.Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“ ir kiti).

1965–1975 metais Meškauskas vadovavo Lietuvos profsąjungos kultūros rūmų liaudies teatrui ir režisavo jo spektaklius. Saviveiklos teatro režisierius – tai ne tik statytojas: jis ir pedagogas, ir organizatorius, o kai prireikia – ir scenos darbininkas, ir apšvietėjas. Ant jo pečių gulė atsakomybė už žmones, patikėjusius jam savo laisvalaikį, už tų žmonių veiklos turinį ir prasmę. Meškausko vadovaujamo liaudies teatro branduolį sudarė Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto teatrinių studijų absolventai. Kūrybiškai subrendusią trupę sudarė įvairiausių profesijų žmonės: mokslininkai, teisininkai, inžinieriai, gydytojai – tikri teatro entuziastai, per daugelį metų įvaldę teatrinio meno pagrindus. Su jais į gyvenimą išleista keturiolika spektaklių. Reikšmingiausi jų – Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ (1969), „Pijus nebuvo protingas“ (1973), o Balio Sruogos „Milžino paunksmė“ (1971) sulaukė ypatingo visuomenės susidomėjimo.

Juozui Meškauskui teatras buvo vieta, kurioje jis galėjo atvirai kalbėti su žiūrovais: „Nepriklausiau jokioms partijoms ir niekas man nenurodinėdavo, kaip elgtis. Aš bu­vau Meškis iš Kalickių ir šne­kėjau, dariau tai, kas man skaudu. Aš suvedinėjau su gy­venimu sąskaitas. Teatre daž­niausiai vaidinau neigiamus personažus. Pasinaudodamas aktoriaus profesija, iš scenos šnekėjau tai, dėl ko sopėjo man širdį“.

Jau būdamas garbaus amžiaus aktorius vis dar pasirodydavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – 1996 metais vaidino Neilo Simono „Šauniuosiuose vyrukuose“, džiugino publiką „Žaldokynėje“ bei Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje „Paskendusi vasara“, sukurtame pagal Mariaus Katiliškio literatūrinę kūrybą. Aktorius tvirtino: „Galiu sakyti, kad esu laimingas ir kad gyvenimas man davė daugiau, negu aš nusipelniau“.

Juozas Meškauskas visą gyvenimą spinduliavo pavydėtiną energiją, jo kuriamiems paveikslams buvo būdingas temperamentas, artistinė improvizacija, puikiai valdomas balsas, komiškiems vaidmenims – saviti, taiklūs humoristiniai atspalviai.

Informacija apie atsisveikinimą ir laidotuves bus patikslinta vėliau.

LNDT taip pat pateikia vienas iš paskutinių Daivos Šabasevičienės interviu su Juozu Meškausku („7 meno dienos“, 2006-07-28)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas

– Kodėl jūs, studijuodamas universitete, nusprendėte tapti aktoriumi?

– Nuspręsti, kokiu gyvenimėlio keliu pasukti, reikėjo baigus universitetą: ar rinktis Vilniaus „Pramprekybos“ direktoriaus pavaduotojo kėdę, ar teatrą su triskart mažesniu atlyginimu. Pasirinkau teatrą. Greičiausiai tai nulėmė ne racionalus išprotavimas, o intuicija, pasąmonė. Tenka pripažinti, kad intuicija mano gyvenimo vingiuose atliko svarbų vaidmenį. Kodėl ji suveikė būtent tokia linkme?

Priežasčių randu vaikystėje. Nuo neatmenamų laikų, ankstyvos vaikystės, prisimenu, su nepaprastu smalsumu ir susižavėjimu stebėdavau, kaip motina su ypatinga meile šluostydavo dulkes nuo kabančios ant sienos nuotraukos įspūdinguose rėmuose, kurioje puikavosi išsipusčiusios ponios, frakuoti, smokinguoti ponai, o tarp jų, centre, tautiniais drabužiais pasipuošusi mano mama, laikanti skydą su išgraviruotu įrašu: „Sankt Peterburgo lietuvių artistų mėgėjų kuopa. 1917/1918 m.“ O kiek dar prisiminimų apie įspūdingiausius atsitikimus, vaidinimus, suvaidintą Vaidilutę.

Net pats pasaulinio masto tenoras Kipras Petrauskas lankydavosi pas juos, nes tuo metu gyveno Peterburge. Todėl kai varganoje mūsų kaimo mokykloje pradėjo organizuoti vaidinimą, kur buvęs, kur nebuvęs atsiradau ir aš. Nors dar nebuvau matęs nei teatro, nei kino, nei, savaime suprantama, televizoriaus. Nepriėmė. Motyvacija – per mažas. Negana to, mokytojas dar įžeidė: „Berniuk, pirmiau nuo lūpų pieną nusišluostyk.“ Verkiau ne vieną dieną. Dar ir šiandien nesuprantu, kodėl tada užkimau, net balsas buvo dingęs...

– O kokį teatrą radote, kai pradėjote jame dirbti? Kokie buvo pirmieji Jūsų metai teatre?

– Teatro repertuare dominavo Boriso Dauguviečio pastatymai: Molière’o „Tartiufas“, Friedricho Shillerio „Klasta ir meilė“, Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, Maksimo Gorkio „Priešai“ ir „Jegoras Bulyčiovas“, Aleksandro Ostrovskio „Miškas“, jie nepadarytų gėdos ir šiandien. Atmosfera teatre su tokio lygio spektakliais – visada gera. Aktorių kolektyvas negausus, atsidavęs teatrui. Pagundų („chaltūrų“) iš kitur nelabai ir buvo. Aš tą laikotarpį prisimenu kaip šventę. Jaunystė. Išsisprendė problema, kuo būti, pakvietė dirbti į pagrindinį Lietuvos teatrą. Iš karto gavau vaidmenį – Damisą „Tartiufe“.

– Nueitas ilgas, įdomus, turiningas gyvenimo kelias – kokie darbai jums išliko įsimintiniausi?

– Pasitvirtino nerašyta teatrinė nuostata, kad aktoriui sunkūs tik pirmieji dvidešimt penkeri darbo metai. Man sunkumas pasireiškė dar ir tuo, kad teko nepaprastai daug dubliuoti kitų aktorių kuriamų personažų, ypač daug – vieno iš talentingiausių teatro aktorių Henriko Kurausko. Dublerio duona kartoka. Repeticijų – tik trupiniai, premjeroje – ne tu. Žiūrovai to nežino, kritika nenuolaidžiauja... Gana daug ir vaisingai dirbau televizijoje. Vienas „juokdarys“ kritikas net parašė, kad televizija atskleidė J.Meškauską kaip aktorių. Gal jis iš dalies ir teisus, nes net du kartus buvau premijuotas kaip geriausio metų vyro vaidmens televizijos spektakliuose atlikėjas.

Tai Kelinas J.Drucės „Visų švenčiausioje“ (rež. I.Bučienė) ir Miežis V.Rimkevičiaus „Girių kirtėjuose“ (rež. M.Karklelis). Kine dirbau mažiau, bet vis dėlto esu legendinio kino filmo „Velnio nuotaka“ dalyvis (rež. A.Žebriūnas). Labai svarbią vietą – ir ne tik kūrybinėje biografijoje – užėmė darbas Vilniaus universiteto teatro studijoje, vėliau Profsąjungų kultūros rūmų liaudies teatre. Susiformavo kūrybiškai subrendusi trupė, į ją įėjo įvairių profesijų, didelės erudicijos žmonės – mokslininkai, teisininkai, inžinieriai, gydytojai, kurie anksčiau buvo Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto teatrinių studijų nariai. Tokio kolektyvo vadovo – režisieriaus – pečius užgula didžiulė atsakomybė už žmones, patikėjusius jam savo laisvalaikį, už tų žmonių veiklos turinį ir prasmę. Bendromis jėgomis pastatėme 14 spektaklių. Pažymėtini J.Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ bei „Pijus nebuvo protingas“, B.Sruogos „Milžino paunksmė“.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas

– Kokios teatro asmenybės jums imponavo?

– Man ir, drįstu manyti, žiūrovui teatre daugiausia imponuoja aktoriaus asmenybė. Kartais net specialiai einame į teatrą žiūrėti vieno ar kito aktoriaus. Visi turime savo numylėtinius. Išskirti kuriuos nors dėl suprantamų priežasčių nesiimsiu. Tačiau vieną prisiminsiu. Tai – Juozas Rudzinskas. Mano mokytojas. Teatro studijoje, kuri veikė prie Vilniaus dramos teatro, jis buvo mūsų kurso vadovas, dėstė aktoriaus meistriškumą. Į Lietuvos teatro istoriją Juozas Rudzinskas įėjo kaip išskirtinio talento Aktorius.

Gaila, kad kitos pareigos – direktoriaus, režisieriaus, vyr. režisieriaus, pedagogo – per anksti atėmė iš mūsų Rudzinską, kaip aktorių. Jei jis būtų tik vaidinęs, ir garbės jam būtų pakakę, ir gyvenimas būtų buvęs ramesnis. Išskirtinai geru žodžiu, manau, jį minėtų ir kiti jo mokiniai – Aldona Janušauskaitė, Vaiva Mainelytė, Vladas Bagdonas – visus sunku net išvardyti. Ir ne tik jie, bet ir visa teatrinė visuomenė.

– Ar jūs kada nors galvojote apie „savo“ režisierių?

– Galvok negalvojęs, niekur nepabėgsi. Aktoriaus vieta teatre, o jo priklausomumas nuo kitų gimdo klaikų jausmą – bejėgiškumą, nes čia ne paskutinį vaidmenį atlieka ir subjektyvumo veiksnys. Vienam vertintojui esi talentas, kitam – nesusipratimas. Gal panašų jausmą patiria žaidėjai, pavyzdžiui, krepšininkai, nuolat sėdėdami ant atsarginių žaidėjų suolelio. Mums belieka visomis išgalėmis stengtis atkreipti į save dėmesį, įgyti jų – vertintojų – palankumą.

Dažniau teko bendrauti su režisieriais Kazimiera Kymantaite, Juozu Rudzinsku, Irena Bučiene, Algirdu Lapėnu. Kiek išskirtinį dėmesį ir palankumą iš režisierės I. Bučienės pradėjau jausti po advokato vaidmens „Makropulo recepte“, iš A.Lapėno – po Karabelnikovo „Dvylikoje kėdžių“, iš Mamerto Karklelio – po Miežio personažo televizijos pastatyme „Girių kirtėjai“. Už tai jiems iš visos širdies esu dėkingas.

– Palyginti su jaunaisiais, vyresniosios kartos aktoriai turi labai išugdytą balso tembrą. Kas lemia šį reikšmingą skirtumą?

– Mokykla. Discipliną, kuri vadinosi „balso pastatymas“, mums studijoje dėstė pats B.Dauguvietis. Tai rodo, kiek dėmesio būdavo skiriama aktoriaus kalbai. Kartais atrodo, kad šiandieniai aktoriai net nėra girdėję teatrinio termino „permesti per rampą“. Su gailesčiu tenka pripažinti, kad dabar žodis ir aktorius teatre nebėra pagrindinės vertybės. Vyrauja režisierių išmonė. Taigi dabar – ne aktoriaus, o režisieriaus teatro era. Teatralų bendruomenėje net pajuokaujama, kad šiuolaikiniai režisieriai gali surežisuoti spektaklį ir iš telefonų knygos. Ieškant atsakymo, kodėl šiandien žiūrovai vis tebeplūsta į „Žaldokynės“ spektaklį, viena iš priežasčių turbūt ir yra – žiūrovai kartais pavargsta nuo „didžiojo meno“...

– Kuo jums brangi „Žaldokynė“, kurioje jūs nuo 1948 metų vaidinote ir Tamošių, ir Rūtą, o šiandien vaidinate patį Žaldoką?

– Čia jau galima kalbėti ir apie „Guinnesso rekordų knygą“. Patekti į ją kol kas trukdo vienas žiaurus reikalavimas: spektaklis privalo nebegyvuoti. Tiesa, vieną kartą jau buvo atsiradusi proga jį numarinti, kai Jonas Vaitkus teatre vykdė „kultūrinę revoliuciją“. „Žaldokynę“ jis nurašė – išėmė iš repertuaro, nes ji neva neatitiko jo meninių principų. Įdomi detalė. Paprastai nurašyto spektaklio dekoracijos sunaikinamos, nes sandėliuose ankšta.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotr./Aktorius Juozas Meškauskas

Tačiau techninio personalo darbuotojai nepakluso – dekoracijų nesunaikino, o paslėpė. Tolesni įvykiai parodė, kad jie buvo aiškiaregiai. J.Vaitkus paliko teatrą, o „Žaldokynė“ grįžo ir gyvuoja. Tegu „Guinnessas“ dar palaukia. Dar. Yra vienas „Žaldokynės“ dalyvis, kuris vaidina nuo pirmojo spektaklio štai jau 58 metus, nors jam jau aštuoniasdešimt. Tas „herojus“ – prieš jus. Į rekordų knygą kol kas patekti negaliu, nes dar vaidinu. Ne mažiau vertas rekordo ir sudėtingas bei komplikuotas „Žaldokynės“ „gimdymas“. Kad spektaklis išvystų dienos šviesą, prireikė trylikos peržiūrų.

Po kiekvienos iš jų spektaklį tekdavo tobulinti, kad būtų pasiektas reikiamas idėjinis lygis. Paskutinėje, tryliktoje, peržiūroje dalyvavo ir jo priėmimą sprendė pirmasis valstybės asmuo – LTSR komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Nepaisant visų nemalonumų, kolektyvas neprarado humoro jausmo. Originalumu pasižyminti režisierė Kazimiera Kymantaitė darė viską, kad repeticijų metu būtų gera nuotaika. Prieš kiekvieną repeticiją vienas iš aktorių turėjo papasakoti linksmą nutikimą ar anekdotą. Vieną iš jų priminsiu. Valelis (akt. Valerijonas Derkintis) papasakojo: įeina žmogelis į trobą, kabina kepurę ant sienos, o ji nukrinta. Pasirodo, ten buvo ne vinis, o musė... Kaip dabar įprasta sakyti, tokia optimistine gaida ir baikime pokalbį.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

21:38
00:33
00:52

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas