Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 7d. 14:00

Operą „Saulė ir jūra“ išvertęs Rimas Užgiris: apie vertimo iššūkius ir naują poezijos knygą

Rimas Užgiris
Paviljono organizatorių nuotr. / Rimas Užgiris

„Tiesą pasakius, pirmą kartą perskaičius lietuvišką libretą nelabai supratau, kas tame pliaže vyksta“, – prisipažįsta „Auksiniu liūtu“ Venecijos bienalėje apdovanotos operos „Saulė ir jūra (Marina)“ vertėjas Rimas Užgiris. Tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų gyvenantis poetas ir Vilniaus universiteto dėstytojas pasakoja apie tai, kaip verčiant operą reikia preciziškai skaičiuoti skiemenis ir kad visai neseniai pasirodė jo paties poezijos knyga „North of Paradise“.

Dažnai vertėjai turi „savus“ autorius, tuos, kuriuos patogu versti, su jų kūryba lengva susitapatinti. Ar turite tokių?

Žinoma, tie autoriai, kurių knygas išverčiau, yra gana „savi“. Galėjau juos perprasti gana greitai. Tai ir Marius Burokas, ir Aušra Kaziliūnaitė, Judita Vaičiūnaitė, Ilzė Butkutė, Gintaras Grajauskas, tiesa, jis buvo gal šiek tiek tolimesnis, bet jo stilius gana artimas. Šiuo metu verčiu naujus Kęstučio Navako eilėraščius. Jaučiu vidinį poreikį sužinoti, kaip jie skambės angliškai.

Jau gana seniai labai artima Tomo Venclovos kūryba. Ji įdomi ir jai įtakos padarė rusų poezija. Nors man ir Amerikai šios įtakos gana svetimos, tačiau ten didelį įspaudą paliko lenkų poezija. Kadangi T.Venclova yra kosmopolitas, pats gyveno Amerikoje ir pradėjo rašyti apie gyvenimo ten patirtis, jis visuomet man buvo suprantamas. Vis dėlto, labai sunku jį gerai išversti. Kadangi viskas taip supinta, taip tiršta ir dar surišta su rimu bei ritmu, sudėtinga viską pagauti ir sudėti į anglų kalbą. Visada kažką prarandi ir bandai surasti kaip tai kompensuoti, bet man patinka. Prisidėsiu prie jo naujos angliškos knygos.

Ar versdamas nesusiduriate su baime, kad atimsite iš teksto jo autoriaus balsą? Kokius kriterijus sau keliate?

Nenoriu perkurti autoriaus kūrybos taip, jog tai taptų mano kūryba. Labiau jaučiuosi kaip aktorius, turintis atlikti vaidmenį, surasti jam tinkančią kalbą. Kiekvienas aktorius į rolę įsikūnija kitaip, kažką į ją įneša nuo savęs, bando kuo geriau ją išpildyti ir suteikti jėgos. Galbūt vertimas yra panašus veiksmas. Nesinori, kad personažas būtų neatpažįstamas, kad poezijos kalba būtų nebeoriginali autoriaus kalba, bet reikia kažką pridėti, kad poezija būtų gyva, kad tai nebūtų sausas vertimas. Reikia laviruoti tarp savęs ir tarp atliekamo vaidmens.

Esate išvertęs ir vienos iš operos „Saulė ir jūra“ autorių Vaivos Grainytės eilėraščių. Kuo skyrėsi jos asmeninės kūrybos ir operos vertimo procesas?

Vaivos poezija man nėra svetima. Amerikos poezijos istorijoje yra tokios kūrybos, kurioje galima užčiuopti tam tikras siurrealizmo įtakas – tai dar nėra visiškas sapnas, tačiau kasdienybėje nuolatos atsiranda kažkas keisto ir netikėto. Jos kūryba kažkuo į tai panaši, tad man nėra sunku perprasti jos stilistiką.

Lyginti su opera gana sunku, nes čia yra nemažai suvaržymų. Operoje svarbų vaidmenį vaidina muzika, o pagal ją sukonstruoti žodžiai, todėl negalėjau versti visiškai laisvai ir priversti Liną Lapelytę perrašyti visos muzikos. Turėjau bandyti išlaikyti silabiką, tačiau tuomet atsiranda nenatūralumai, nes turiu priversti anglų kalbą tilpti į tokį patį skiemenų skaičių. Dažnai lietuviškos eilės turi daugiau skiemenų negu angliškos, aišku, ne visuomet, kartais lietuviški veiksmažodžiai būna labai kompaktiški.

Vis dėlto, labai gerai, kad vieną dieną susitikome tryse – aš, Lina ir Vaiva. Bandėme redaguoti vertimą taip, kad Linai tektų perrašyti kuo mažiau muzikos, ir kad tekste liktų kuo mažiau nenatūraliai angliškai skambančių vietų. Man atrodo, jog pavyko – opera apdovanota „Auksiniu liūtu“.

Galima sakyti, kad būtent jūsų dėka pasaulis supranta „Auksinį liūtą“ laimėjusios operos tekstą ir už jo slypinčias prasmes. Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad kūrinys Venecijos bienalėje buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu?

Tuo metu skaičiau BBC straipsnį. Tai buvo recenzija apie Venecijos bienalę, kur buvo minimas Lietuvos paviljonas. Straipsnio pabaigoje pamačiau atnaujinimą „Lithuanian Pavilion wins Golden Lion“ (liet. „Lietuvos paviljonas laimėjo „Auksinį liūtą“). Tikrai netikėjau, kad taip gali būti. Labai apsidžiaugiau.

Man patinka, kad kūrinys paliečia labai aktualią klimato kaitos problematiką, bet kalba apie tai labai paprastai. Per valandą užauginama stipri emocija, kad pasaulis keičiasi, jam gresia didelis pavojus, tačiau tai daroma taip lengvai, nebandant pamokyti ar kažko pakeisti. Taip pat labai patinka kūrinyje atsirandantis siurrealizmas, yra daug gražių sapniškų ir keistų elementų. Tai atitinka ir pačią formą, kai saulės kaitroje gulintys žmonės kalba beveik per miegus.

Kaip vertėte skirtingus operos personažus? Juk kiekvienas iš jų turi skirtingas charakteristikas, jų lūpomis turi atsiskleisti skirtinga pasaulėjauta, nevienodas ir jų vartojamas žodynas. Kuo vadovavotės juos versdamas?

Gyvendamas Niujorke gana dažnai eidavau į operą, kasmet aplankydavau mažiausiai penkias. Dažniausiai tai būdavo tradicinė opera su aiškiu naratyvu, aiškiais veikėjais. Kadangi operos pagrindas yra muzika ir dainavimas, turinys paprastai visuomet būna nuspėjamas. Tačiau visai kitaip buvo su šia opera. Kai „Saulė ir jūra“ buvo parodyta Nacionalinėje dailės galerijoje, į ją kur kas patogiau buvo žiūrėti kaip į labai įdomią meninę instaliaciją.

Tiesą pasakius, pasikliaujant tradicinės operos klausymo patirtimi, pirmą kartą perskaičius lietuvišką libretą nelabai supratau, kas tame pliaže vyksta. Vėliau, kai peržiūrėjau operos įrašą, supratau, kad tai labai šiuolaikiška forma ir turiu ją visai kitaip vertinti. Tuomet pasidarė aiškesnis paties kūrinio tikslas, apie ką dainuoja kiekvienas personažas. Nesusitapatinau su nė vienu iš jų, pajutau operą kaip polifonišką kūrinį. Man patiko, kaip viskas susipina, tai būdinga Claude Debussy operai, kur faktiškai nėra pagrindinių arijų, o muzika žaidžia su žodžiais.

Gyvenote Šiaurės Amerikoje, kurios krantus skalauja du vandenynai, tikriausiai operoje „Saulė ir jūra“ įkūnijama paplūdimio kultūra ten stipri?

Taip, ypač tuo garsėja Florida, o Kalifornija šia kultūra užkrėtė visą žemyną, pradedant nuo banglenčių sporto, baigiant muzika. Žinoma, aš gyvenau pakrantėse, tad man tai savaime suprantama, bet jei gyveni kur nors Misūryje, tikriausiai jauti tai silpniau. Vis dėlto, išvyka prie vandenyno yra svarbus švenčių ir atostogų atributas. Manau, kad amerikiečiams šis operos sluoksnis būtų labai labai artimas ir atpažįstamas.

Kadangi kalbamės dieną, kai minimas Baltijos kelio 30-metis, ar pamenate šį įvykį? Ar tuo metu girdėjote apie jį būdamas anapus Atlanto?

Deja, bet ne, nepamenu. Prieš 30 metų mokiausi Kalifornijos universitete, man buvo dvidešimt. Prisimenu tik kaip paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir atsivertus „Los Angeles Times“, o gal „The New York Times“ pirmame puslapyje buvo Vytautas Landsbergis. Tą rytą gerai pamenu. Tuo metu su universiteto draugais nuomavomės namą prie vandenyno.

Prieš tai į Lietuvą su mama ir močiute buvau atvažiavęs 1985 m. Vėl čia grįžau tik 1992-aisiais. Tuo metu baigiau kultūros antropologijos studijas ir galvojau tyrinėti Lietuvos kultūrą. Turėjau planą pusmetį praleisti Lietuvoje, o kitą pusmetį Prancūzijoje, kadangi prancūzų kalbą tuo metu mokėjau geriau nei lietuvių. Vis dėlto, kažkaip čia įstrigau visiems metams. Po to grįžau į Ameriką studijuoti doktorantūroje, o į Lietuvą kartas nuo karto grįžinėdavau.

Kai nusprendžiau filosofijos mokslų interesus iškeisti į kūrybinį rašymą ir poeziją, pradėjau versti lietuvių kūrybą. Vėliau laimėjau Fulbraito stipendiją dėstyti Vilniaus universitete, o „National Endowment for the Arts“ stipendiją – versti Juditos Vaičiūnaitės poeziją. Dėl šių priežasčių atsirado galimybė čia pasilikti, vykdyti kitus projektus.

Prieš tris dešimtmečius mokėti rusų kalbą buvo, ko gero, taip pat įprasta, kaip šiandien anglų. Ar pastebite, kad per tą laiką iš Rytų į Vakarus persiritome ne tik kalbiniu aspektu?

Taip, keičiasi visa kultūra. Jaučiasi lengvesnis bendravimas, atsiranda daugiau atvirumo, daugiau vakarietiško požiūrio, jaunimas nebeišgyvena vyresnės kartos patirtų traumų.

O kuria kalba galvojate pats?

Angliškai. Jei kurį laiką daug skaitau lietuviškai, mintys gali pasikeisti ir į lietuvių kalbą, bet tuomet išgyvenu egzistencinę krizę, nes jaučiu, kad galiu prarasti ryšį su savo poezijos kalba, kadangi savo eilėraščius rašau angliškai.

Nors lietuvių kalba buvo pirmoji, kai pradėjau lankyti darželį reikėjo pradėti bendrauti angliškai. Lietuvių kalba išliko, bet ji buvo primityvi. Gyvenau Šiaurės Niujorko valstijoje toli nuo Niujorko ir Bostono miestų, todėl nebuvo jokios lietuvių bendruomenės, nebuvo šeštadieninės lietuvių mokyklos, į kurią eidavo daugelis vaikų, gyvenančių šalia didmiesčių. Todėl tik kai 1993 m. gyvenau Kaune pradėjau daugiau skaityti lietuviškai, kalbėjimo įgūdžiai patobulėjo.

Ką šiuo metu kuriate?

Ką tik leidykla „Kelsay Books“ Amerikoje išleido naują mano poezijos knygą „North of Paradise“. Vėliau rudenį leidykla „Kauko laiptai“ išleis ir lietuvišką, kuriai eilėraščius išvertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. Knyga vadinsis „Tarp“ ir apims gana ilgą laikotarpį. Pavyzdžiui, vienas eilėraštis parašytas dar 2003 m. Niekada nerašau vienu stiliumi, todėl sunku pasakyti, kokie skirtumai tarp naujesnių ir senesnių eilėraščių. Atsiranda tematikos skirtumų, nes keičiasi gyvenimas. Kadangi esu Lietuvoje, pusę knygos sudaro čia išgyventų patirčių įkvėpti eilėraščiai.

Ar pavadinimas „Tarp“ atspindi jūsų gyvenimą tarp anglų ir lietuvių kalbos, tarp dviejų kultūrų ir dviejų šalių? Ar galima sakyti, kad gyvenimas tarpinėje būsenoje yra pagrindinis jūsų kūrybos leitmotyvas?

Taip, šios tematikos mano kūryboje daug. Mano poezijos dėstytojas profesorius Rigoberto Gonzalez yra čikano poetas, taip vadinami meksikiečių kilmės amerikiečiai. Jis paskatino tematikos ieškoti savo tapatybėje, kadangi ir pats apie tai yra rašęs. Man tai pasirodė svarbu, nes nuolatos blaškiausi tarp Lietuvos ir Amerikos, nesijaučiau, kad pritampu nei ten, nei čia. Visuomet jaučiausi tarp kultūrų, tarp visuomenių, todėl atrodo, kad tai aktuali tema, ypatingai šiandien, kai aplinkui vis daugiau imigrantų ir emigrantų, kurie gali su tuo susitapatinti. Galbūt todėl lengviausia man buvo Niujorke, mieste, į kurį daugelis yra suvažiavę iš kitų šalių, ten dėl savo tapatybės gali nesirūpinti. Ilgainiui tiesiog tampi niujorkiečiu.

Kas tuomet jums yra namai? Ar esate atsakęs sau į šį klausimą?

Apie tai esu parašęs anglišką esė, ji publikuota žurnale „Vilnius Review“. Ten kalbu apie tai, kad mano namai yra fragmentiški, negaliu jų suprasti kaip vientisų. Žmonės dažnai manęs klausia, kur aš gimiau. Aš gimiau Boulder mieste Kolorado valstijoje. Labai mėgstu tą vietą, bet ten gyvenau tik šešis mėnesius, tad tai iš tikrųjų nieko nereiškia. Na, gal tik tiek, kad tikrai myliu kalnus, nes kai buvau kūdikis, mano tėvas mane nešdavosi į kalnų viršukalnes. Tačiau užaugau kitur, vasaras praleisdavau dar kitur. Ten kur užaugau – Šiaurės Niujorke – mano tėvai nebegyvena, šiuo metu jie gyvena Masačusetso pakrantėje, Cape Cod iškišulyje. Tai irgi yra mano namai, bet nesu ten gyvenęs ištisus metus. Vilnius taip pat yra namai ir Niujorkas yra namai, tad turiu fragmentiškų namų jausmą. Turbūt, labiau namai yra ten, kur gyvena daugiau prisiminimų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai