Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 15d. 11:40

Sekmadienio Evangelija: kur galėtume pasisemti gyvojo vandens?

Vanduo
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vanduo

Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: 'Vienas pasėja, kitas nupjauna'. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4, 5–42)

Adolfas Grušas: Naujas kelias

Dievo meilė visuomet ieško naujų kelių…

„Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“, – antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje sako apaštalas Paulius.

Jėzus ateina pas mus, kol mes dar neišgyvenome atsivertimo. Kol susijaudinę vis dar mėginame išsipainioti iš piktojo pinklių, Dievas siūlo mums begalinę meilę.

Šiandien Evangelijoje girdimas Jėzaus susitikimo su samariete atpasakojimas taip pat yra kantrių ir nuoširdžių meilės pastangų įrodymas. Jėzus trokšta, kad moteris, atėjusi pasisemti vandens iš Jokūbo šulinio, įtikėtų. Jis nori joje pamatyti atgijusią Dievo meilę, kuri buvo „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“.

Viešpats nebijo pasirodyti vargšu.

Jėzaus susitikimas prasideda prašymu, daugiau panašiu į įsakymą: „Duok!“ Visuomet pirmasis žingsnis į tikėjimą yra Jėzaus reikalavimas: „Duok!“ Tai reikštų: atiduoti, parodyti savo tikėjimą. Viešpats nebijo pasirodyti vargšu, stokojančiu, atstumtu elgeta, tačiau tas vargingumas nuo pat pirmos akimirkos praturtina besiklausantį Jo žodžių žmogų.

Jėzus kalbasi su moterimi, būtybe, kuri tuo metu visuomenėje buvo nuvertinta ir nereikšminga. Moterimi, kuri, savo ruožtu, tiki į Dievą ir drauge gyvena netvarkingą gyvenimą.

Vis dėlto Jėzaus dėmesys krypsta ne į tos bevardės samarietės moralę. Jis pirmiausia prabyla apie tikėjimo kelią, nes mato, kaip toji moteris yra ištroškusi Dievo. Tam, kad ji suvoktų, ką reiškia susitikimas su dangiškuoju Tėvu, Jėzus pirmiausia laukia, kad moteris atpažintų Gelbėtoją Jo asmenyje. Tik šitoks tikėjimas gali numalšinti samarietės troškulį.

Tiesą sakant mūsų krikščioniškos bendruomenės irgi savotiškai panašios į tą samarietę. Jos taip pat žengia tikėjimo keliu ir ieško, kur galėtų pasisemti gyvojo vandens – Jėzaus. Jėzus yra gyvas mūsų bendruomenėse, jei tik tos bendruomenės pačios yra „šaltiniai, trykštantys į amžinąjį gyvenimą“. Išgyvendami savo tikėjimo pradmenis ir stengdamiesi geriau pažinti Jėzų mes iš tiesų tampame krikščioniškomis bendruomenėmis.

Visuomet tikėjimas prasideda nuo gilaus troškimo.

Jėzus drauge su samariete pereina tikėjimo kelionę. Joje nėra apylankų ir galimybių sutrumpinti kelią. Visuomet tikėjimas prasideda nuo gilaus troškimo, vidinio geismo pažinti Mokytoją. Toliau ateina lėtas atsivertimo išgyvenimas. Moteris jaučia savo žmogišką naštą, tačiau atidžiai ir džiugiai klausosi jai kalbančio Viešpaties, ir gyvasis vanduo suminkština užkietėjusią širdį. Tik tada siela pradeda jai įprastoje tamsoje atpažinti tikėjimo šviesą.

Mūsų bendruomenės nuolat patiria riziką apsiprasti su tikėjimu. Esame įpratę tikėjimą laikyti gauta ir visiems laikams mums priklausančia nuosavybe. Jėzus gi siūlo naują, gaivinantį, bet drauge ir sudėtingą būdą išgyventi tikėjimą. Tai tikėjimas, kurio reikia ieškoti, priimti, kaip dovaną, kiekvieną dieną atskleisti sau naujai, kaip atsakymą į mus kankinančius klausimus.

Jėzui reikalingas mūsų, kaip pradedančiųjų, o ne ekspertų, tikėjimas.

Jėzui reikalingas mūsų, kaip pradedančiųjų, o ne ekspertų, tikėjimas. Tikėjimas, kuris nuolat prasideda nuo ištakų ir nuolat grįžta prie gyvojo vandens šaltinio. Viešpats Jėzus ieško mūsų bendruomenėse tokio tikėjimo, kuris galėtų visiems paliudyti apie savo susitikimą su Viešpačiu ir drauge rastų atsakymą į mums rūpimus klausimus sutiktų žmonių liudijime.

Kaip tik tada mes galime išgirsti ir patį svarbiausią atsakymą: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą