Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 23d. 22:47

Vytautas V.Landsbergis. Pokalbiai su Jonu Meku

Jonas Mekas
Vida Press nuotr. / Jonas Mekas

1999-2004 metais, vis paviešėdamas Niujorke Antologinių Filmų Archyve, su jos steigėju Jonu Meku diskutavome apie galimybę Lietuvoje įkurti kino struktūrą (muziejų, cinemateką), kuri vienytų jaunus ir vyresnius, eksperimentuoti linkusius Lietuvos kino režisierius.

Šiam naujai kuriamam kino centrui savo globą bei paramą suteikti maloniai sutiko pats Jonas Mekas – mažne labiausiai pasaulyje žinomas lietuvis kino režisierius. (Drįstu priminti, kad Niujorke pas Joną Meką 1990 metais turėjo garbės studijuoti 11 būsimųjų kino režisierių iš Lietuvos, tarp jų ir šio pokalbio iniciatorius.)

Per tuos penkerius metus, vis nuvažiuodamas pas Joną Meką derinti kino centro steigimo reikalų, veždavausi kamerą ir filmuodavau mūsų pokalbius.

Po to tą filmuotą medžiagą peržiūrėjau ir išsišifravau, iš įdomiausių pokalbių susidėliojo du filmi "Jono Meko antologija" ir "Niujorkas mano šuo".

Čia svarbiausi tų pokalbių tekstai:

ANTOLOGIJOJE

Su Jonu vaikščiojam po „Anthology Film Archives“ pastatą.

V.V.L:. Nuo ko prasidėjo „Anthology Film Archives“?

J.M.: Tai labai didelis klausimas, bet bandysiu kaip nors atsakyti. Mes daugiausiai kalbėsim apie Amerikos avangardą, kiną. Tarp 1957 ir 1968 metų labai daug buvo padaryta šioj kino šakoj. 1960 metais Amerikoje buvo maždaug tik 10 universitetų, kur buvo dėstomas kino menas. O 1970-ais – dešimt metų vėliau – jų buvo jau net 1200. Visur pirmoje vietoje buvo Holivudas, tačiau studentai vis tiek reikalavo, kad jiems būtų rodomi ir avangardinio kino pavyzdžiai. O kadangi universitetų buvo ir nedideliuose tolimuose universitetuose, ne Niujorke ir ne San Franciske, kur avangardiniai judėjimai buvo daugiausiai susispietę, tai iš tų universitetų studentai skambindavo man, sakydavo: „Mes nežinom, nesam matę, patarkit ką rodyt, turim tris šimtus dolerių, galim kokias tris programas paruošti“.

Aš padėjau vieną kartą, dešimt kartų, trisdešimt kartų, o po to, sakau – jau gana, aš negaliu gaišt laiko su visais tais universitetais, nes jie nieko nemoka, nes čia už dyką vis tiek gaišinu laiką, sakau, kodėl mums nesukurti kokio komiteto, kad nebūtų vieno žmogaus, bet būtų kokie penki? Tada mes sudarytumėm kokių 70 metų avangardo darbų sąrašą, ir, jei kas nors skambintų, mes tiesiog jiems jį nusiųstumėm.

Tą sąrašą mes kūrėm ketverius metus, daug ginčijomės, daug ir peržiūrėjom viską iš naujo ir baigėm maždaug 1975 metais, kai buvo mūsų paskutinis susirinkimas. Mūsų mecenatas, kuris rėmė tuos mūsų susitikimus ir skirdavo pinigų gauti naujiems filmams, tais metais mirė, ir tas mūsų projektas niekados nebuvo tikrai užbaigtas, jis taip sustingo tam laike. 1975-tais metais, kai jau užbaigėm darbą, turėjom surašę maždaug 330 filmų. Tai buvo ne tik Amerikos avangardiniai filmai, bet ir filmai, savo turiniu labai panašūs į avangardą, kurie, galima sakyti, buvo prisidėję prie avangardo. Ir tą sąrašą pavadinom „Esminių filmų repertuaras“, paskui atidarėm ir savo kino salę, kur mes kas mėnesį rodėm visą šitą repertuarą. Filmai buvo rodomi pagal autorių pavardės pirmąją raidę – nuo a iki z, alfabetine tvarka ir nė vienas iš jų nebuvo stumiamas aukščiau už kitą. Maždaug taip ir prasidėjo.

Projektas labai kontroversiškas, buvo daug ,,filmininkų“, kurie neįėjo į tą sąrašą, ir jie buvo labai nepatenkinti, kol nesuprato, kad jie būtų buvę įtraukti, jei tas projektas būtų tęsęsis ilgiau, bet 1975-tais metais mūsų mecenatas mirė ir mes nebegalėjom toliau tęsti darbo. Bet, iš kitos pusės, tas repertuaras pristatė avangardą ne tik čia, bet ir visam pasauliui – kaip kino šaką, į kurią turėtų būti žiūrima rimtai. Visuose universitetuose šis sąrašas buvo kaip vadovėlis į kino nekomercinę pusę. Mes nesigailim, nors, žinoma, kai kurie mus apšaukė ,,žulikais“, kad mes savivaliaujam, kad norim kino istoriją pakeist.

Dabar, kai jau ir kiti rašo apie tai, mes matom, kad nepadarėm didelių klaidų, beveik visiškai nepadarėm klaidų, nes visi tie filmai iš to sąrašo dabar yra klasika. Bet kartais, dabar, paskutiniais metais, mėnesiais, mes pradedam galvot, kad mes galbūt sukursim naują komitetą peržiūrėt paskutinius 25-erius metus, kad būtų arčiau prie šios dienos, kad viskas nepasibaigtų 1974-ais metais.

V.V.L.: Kaip susirinko filmai? Nuo ko prasidėjo filmų rinkimas?

J.M.: O, filmai… Padarėm sąrašą, sukūrėm tą repertuarą, pradėjom rodyt. O jeigu jau rodai, tai turi gaut geriausią kopiją. Tačiau kai pradėjom jų ieškot pagal geriausių kopijų sąrašą, tai pasirodė, kad niekas nežino, kur yra originalai. O tie originalai visiškai nyksta, blunka ir taip toliau... Tai mes tuojau turėjom pradėt kino apsaugojimo skyrių.

Antologija atsidarė 1970-siais metais, o 1971-siais jau pradėjom dirbt kino apsaugojimo darbą. Kartais mirusių ,,filmininkų“ tėvus reikėdavo įtikinėt, kad filmai nyksta, kad reikia juos išsaugot. Tada visa medžiaga atėjo į Antologiją. Filmininkai, kaip ir visi kiti žmonės miršta – tad labai daug avangardo menininkų paliko savo medžiagą Antologijoje. O paskui, jau prieš 15 metų, pradėjo atsidaryt video laboratorijos, tada tie filmai buvo perkelti į video ir tokiu pavidalu ėjo į visas mokyklas, universitetus. O kino išryškinimo laboratorijos turėjo mažiau pelno, ėmė bankrutuoti ir atiduodavo visą medžiagą mums, kurią turėjo surinkę. Taip šitas pastatas – kambarys po kambario – tiek prisikrovė, kad dabar turim apie 30000 juostų. Šitam pastate yra kokie 25000 juostų, o kitos juostos yra New Jersey valstijoje. Mes nebeturim vietos. Labai daug turim dokumentinių filmų.

Antologija priklauso tarptautinei kino saugojimo federacijai. Mes esam archyvas, o archyvo principas yra tai, kad yra daug filmų ir tarp jų jokio skirtumo nėra, ir jeigu laboratorija duoda, tai mes neklausiam, kokie tie filmai. Nes visi filmai yra filmai ir mes negalim nuspręst kurie yra svarbūs, kurie – ne. Yra daug dokumentinės medžiagos, kuri iš pradžių atrodo šlamštas, bet laikui bėgant pasirodo, kad ne…

Visi filmai yra filmai ir mes negalim nuspręst kurie yra svarbūs, kurie – ne. Yra daug dokumentinės medžiagos, kuri iš pradžių atrodo šlamštas, bet laikui bėgant pasirodo, kad ne.

Ypatingai dabar, kai atsirado kompiuterinės technologijos, vaizdiniai žodynai. Šią medžiagą mes surinkom ne tik iš laboratorijų, bet kartais iš gatvės – jie išmesdavo, nes kai bankrutuoja tos kompanijos, tai tada jiems jau niekas nebesvarbu. Ta medžiaga ateityje bus labai svarbi. Ir dabar kai kurie – sakykim – Julius Žižliauskas yra kokius penkis šešis montažinius filmus padaręs naudodamas tą medžiagą. Paskutinis filmas, kuris buvo rodomas Roterdamo kino festivaly, yra sudarytas iš kokių 200 filmų gabaliukų, kurie net nebuvo užbaigti, išryškinti, tiktai gulėjo laboratorijoje. Tai medžiaga, kurią ,,filmininkai“ užmiršo ar jiems nebuvo svarbu – o Julius iš tų neužbaigtų filmų padarė maždaug dvidešimto šimtmečio portretą. Galimybių yra daug ir tiktai ateitis atskleis tas visas galimybes.

V.V.L.: Kaip vyksta Antologijos gyvenimas?

J.M.: Gyvenimas eina toliau. Amerikoje yra šeši oficialūs kino muziejai, mes esam vienas iš tų šešių. Kiti penki yra tokie labai oficialūs, labai remiami, ir jeigu, sakykim, užeisi į tokį muziejų, o paskui užeisi pas mus, pamatysi didelį skirtumą. Bet pas mus atvažiuoja iš įvairių kraštų studentai, kurie kartais čia praleidžia dvi savaites, kartais du mėnesius, kartais net dvejus metus – iš Japonijos, iš Airijos, iš Prancūzijos, Italijos, net iš Rusijos... Per paskutinius penkerius metus išsivystė visa jaunų žmonių mokykla aplink Antologiją – tarp septyniolikos ir dvidešimt penkių metų amžiaus maždaug. Taigi mes turim tokią reputaciją, kad esam tokia jaunų žmonių mokykla, kurie gali eksperimentuoti ir gaut kvietimą čia – to jie negali gaut kituose archyvuose.

V.V.L.: Gal galėtum paminėti režisierius ar šiaip garsius žmones, kurie susiję su Antologija?

J.M.: Na, pavyzdžiui, Philipas Glassas – jo pirmasis koncertas kokiais 1967 metais įvyko mano kino studijoje, kur ir Jurgis Mačiūnas dirbo. Bet ir dabar – jau treji ar ketveri metai – Philipas Glassas kas šešis mėnesius koncertuoja čia, jis turi visą seriją kūrinių, kurie dedikuoti jauniems kompozitoriams. Dar kokius du kartus per metus čia groja roko muzikantai, kurie čia dažnai ateina pasižiūrėt filmų. Turim galeriją, bet rodom darbus tik tų, kurie yra mūsų rate, kurie patys daro filmus, arba vienaip ar kitaip padeda Antologijai. Neseniai Hagoje buvo Antologijos draugų paroda – tarp jų ir Džonas Lenonas, ir Yoko Ono, ir Andy Warhollas ir daugybė kitų… Ir visada turim bent tris keturis lietuvius aplinkui. Jų daugiausia iš jaunosios kartos.

V.V.L.: Tai Antologija gyvena iš draugų – rėmėjų?

J.M.: Na taip, bet dabar jau kartais ir tokios korporacijos kaip ,,SONY“ atsiunčia mums pinigų... Bet šitas pastatas mums priklauso, mes jį nusipirkom, suremontavom ir niekas negali jo iš mūsų atimt. Mes buvom čia, esam ir būsim.

V.V.L.: Ar galėtumėm pavaikščiot po Antologiją, gal papasakotum kur čia kas?

J.M.: O, aišku. Čia buvo teismo namai. Kadangi čia buvo tik celės, kalėjimai, tai čia viską reikėjo išgriaut. Čia viskas yra nauja, viskas perdirbta. (Užeina į kino salę.) Čia daugiausiai rodomi avangardiniai filmai, nes yra 70 vietų. Turim čia penkių, aštuonių ir šešiolikos milimetrų bei video aparatus. (Kyla laiptais.) Čia maždaug yra galbūt ketvirtadalis ar penktadalis visko, ką mes turim. Čia daugiausiai yra avangardinio kino originalai… Einam į biblioteką. Knygos, žurnalai... Ten yra keturi šimtai komplektų kino žurnalų iš viso pasaulio. (Rūsy) Va, pilna filmų (rodo į krūvą kartoninių dėžių). Mes net nežinom kokie čia filmai. Žinom galbūt kokį penktadalį, o visa kita – mes nematėm ir nežinom. O čia kita dalis – viską sutempėm iš bankrutavusių laboratorijų. O čia – įdomi kolekcija. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, maždaug po dviejų savaičių, atėjo žmogus ir sako: ,,Mes turim daug filmų, ar jūs norit jų?“ ,,O, žinoma,“ – sakom.

Pasirodo, ten buvo Ukrainos komunistų centro komiteto medžiaga – maždaug per savaitę po Sovietų Sąjungos sugriuvimo jie visi išbėgiojo ir paliko viską... Tai čia visa komunistų partijos istorija. 300 juostų. Čia yra vienas Paradžianovo filmas, yra Dovženkos dokumentinis filmas. Jeigu kas nors nori studijuotų Sovietų Sąjungos istoriją žiūrėdamas filmus – tai čia yra viskas. (Vėl leidžiasi į rūsį.) Na va, čia kaip pavyzdys – šičia yra 1200 filmų, padarytų tarp 1950 ir 1995, kuriuos vienas Holivudo kolekcionierius dirbdamas paliko Antologijoje. Čia yra to laikotarpio komercinė klasika. O čia – šitose dėžėse – yra viena geriausių paskutinių trisdešimties metų Amerikoje pornografinių filmų kolekcija. Bet mes, kaip muziejus, turim viską rinkt ir apsaugot.

Mes nežinom, nematėm dar jų, bet mes juos apsaugosim. Čia įvairių labai svarbių kolekcijų yra, bet jos nelabai prieinamos. O, čia tas mūsų kino žurnalas, kurio pirmas numeris išėjo 1954-ųjų sausį. Buvo taip, kad Anglija turėjo du rimtus žurnalus – ,,Sight and Sound“ir ,,Sequences“. Prancūzai irgi jau turėjo rimtą žurnalą. O Amerikoje nieko nebuvo, Amerika buvo pilna šlamšto. Tai mes nutarėm su broliu, kad reikia pradėt leisti rimtą kino žurnalą. Taip ir prasidėjo – žurnalas beveik pakeitė Amerikos istoriją. Susispietė geriausios ,,galvos“ apie ,,Film Culture“ žurnalą.

MANHATANAS. ITALŲ RAJONAS

Su Jonu vaikštom po Niujorką, Jonas vedasi mus į savo mėgstamiausias kavines.

V.V.L. Kuo tau patinka Niujorkas?

J.M.: Kodėl man patinka Niujorkas? Todėl, kad aš čia viską pažįstu. Čia mano namai. Aš įaugau į Niujorką, o Niujorkas įaugo į mane. Aš įleidau šaknis į Niujorką, o Niujorkas įleido į mane. Neturėjau jokio kito pasirinkimo. Mes draugai….

V.V.L. Judu su Niujorku – draugai „Iš reikalo“, ar iš meilės?

J.M.: Neturėjau jokio kito pasirinkimo. Tačiau laikui bėgant atsiranda ir meilė. Nes yra įvairių meilių. Kaip šuo prisiriša prie savininko. Tai aš esu tas šuo. O gal Niujorkas yra mano šuo. Vienas kitą pažįstam ir padėjom vienas kitam per tiek daug metų! Niujorkas mane išgelbėjo iš beprotybės. Jeigu aš esu dar sveikam prote, tai ačiū Dievui. Nors kai kam tikriausiai atrodo, kad aš gal nevisiškai… O Niujorkas – tai visada yra beprotis…

Aš įaugau į Niujorką, o Niujorkas įaugo į mane. Aš įleidau šaknis į Niujorką, o Niujorkas įleido į mane.

Mes esame italų rajone, pačiam vidury. Kiniečiai atakuoja visada juos. Ir, manau, už dešimties metų jie išstums italus. Niujorkas susideda iš kokio šimto miestelių. O aš pasirinkau tik vieną miestelį – apatinę rytinę Manhatano dalį. Tai nedidelė Niujorko dalis.

Kai kas nors manęs klausia apie Ameriką, tai sakau: ,,Aš esu ne amerikietis, nepažįstu Amerikos, pažįstu tiktai Niujorką, nedidelę Niujorko dalį. Amerikos nepažįstu ir ji man neįdomi. Aš labai ,,regionalus“, labai vietinis. Man patinka, kai pažįstu kiekvieną krautuvėlę, žmones, kavinę, aludes – tada jautiesi lyg namie.

V.V.L.: O kai nuvažiuoji į kitą pasaulio miestą – į Vilnių, Paryžių, tai kaip jautiesi?

J.M.: Kaip svečias… O Vilnius… Aš jo nepažįstu, niekad negyvenau ten. Aš praleidau išvažiuodamas iš Lietuvos Vilniuj tik dvi dienas, dvi naktis... Bombardavo Vilnių ir aš bėgau iš ten. O Biržų dabar jau irgi nebepažįstu, nes Biržai sudegė, dabar tai jau visai kitas miestas. Ten nieko nepažįstu, tik Biržų ežerą pažįstu. Semeniškių irgi nebėra.

V.V.L.: O gal kokia dvasia liko?

J.M.: Turi atsisėst pievoj ir praleist daug laiko, kad pradėtum su dvasia bendraut. Bet aš ten galvoju tik apie praeitį, ne apie dabartį. Aš nematau dabarties, matau tik praeitį – tai komplikuota. O čia aš viską pažįstu…

Einam per Niujorką. Aš viską čia pažįstu, kiekvieną pastatą, matau, kaip jie keičiasi. Va, einam dabar per Bower’į – per ,,bomų“ (bomžų) kvartalą. Jų jau čia nebėra. Seniau prie kiekvienos sienos, prie kiekvienų durų jie gulėdavo. Buvo šimtai jų prieš dvidešimt metų. O dabar jau viską išvalė. Viskas keičiasi.

Daug ir lietuvių pranyko šitoj gatvėj. Visi jie nusigerdavo… Neprisimenu pavardės, bet kokiais 1954-1955-ais metais buvo čia toks operos solistas iš Lietuvos. Aš visados sutikdavau jį girtą einantį. Paskui jis pranyko. Nusigėrė, tikriausiai, ir numirė. Bet jis buvo labai žinomas, visi sakė: ,, va, operos solistas iš Lietuvos“. Čia jis nusigėrė, šitoj gatvėj.

Gyvenimas eina kiekvieną dieną, minimaliai, bet ir sekmadieniais.

V.V.L.: Kokie artimiausi Tavo planai, kokie norai? Kaip jie siejasi su Niujorku?

J.M.: Nesuprantu to, aš nesuprantu ir negaliu atsakyt. Aš gyvenu minutė po minutės ir neturiu jokių reikalavimų. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie turi didelius planus, reikalavimus. Aplink mane gyvenimas turi eit pats, vystytis nežinomai, slaptai, paslaptingai. Tas pats su miestais – jie turi savo gyvenimą, nežinai kaip jie išsivystys. Gali kurt kokius nori planus, ir tie planai nueis vėjais, nes miestas, gyvenimas turi savo natūralius, galbūt ,,darviniško“ principo planus, kurie nieko bendro neturi su mūsų planais. Aš einu per miestą, žiūriu, esu patenkintas, kartais liūdna, kartais linksma. Aš einu per gyvenimą visiškai atviras ir be planų, be fantazijos. Jūs netikit, kad taip yra?

POKALBIAI BARUOSE ir pas JULIŲ

Sėdim italų bare, pusbalsiu dainuojam lietuvių liaudies dainas.

J.M.: Dabar maždaug pusė vienuoliktos. Temperatūra – labai maloni, priimtina. Mes sėdim prie šito apvalaus stalo, mieli seni draugai. Ir pora naujų draugų. Ir gurkšnojam vyną, ir dainuojam lietuviškai toli nuo Lietuvos – Niujorke. Tokia nebeabsurdiška situacija?

O tie menai ir ta kultūra... Kultūra: man nepatinka pirmosios žodžio ,,kultūra“ raidės. Pirmos trys–keturios raidės kalba apie kultą. Kai žmonės kalba apie kultūrą, tai kalba dažniausiai tik apie madas. Apie meno madas, muzikos madas, vyno madas. Augis galbūt yra kitokios nuomonės. Mes jau išgėrėm viską.

Augis: Nebėr kultūros. Tik kultas…

J.M.: Tai kultūros padarinys. Vėliausias kultūros reiškinys, padarinys. Draugai, bičiuliai, kiek vyno dar turim?

Pereinam į MARS’o barą.

V.V.L.: Jonai, pasakyk kokį palinkėjimą ,,Užupio centrui“.

J.M.: Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. Ar yra kino muziejus Lietuvoj?

V.V.L.: Taip, yra.

J.M.: O mūsų cinemateka turi būti opozicijoje to kino muziejaus. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. (patyli) Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia…

V.V.L.: Gal Tu valdžiai pavydi valdžios?

J.M.: Ne, aš nepavydžiu. Tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.

V.V.L.: O ar gali būti opozicija opozicijai?

J.M.: O, valdžia yra avangardo, t.y. – opozicijos opozicijoj. Jie yra pozicijose su šautuvais, bet mes ne kariai – mes neturim pozicijos. Mes visada esam opozicijoje. Mes ne kariai, mes visados esam opozicijoj.

V.V.L.: O valdžia gali būti avangardinė?

J.M.: Tai bus bloga valdžia. Maždaug kaip Mao – buvo avangardinė valdžia, ir kas iš to išėjo?

V.V.L.: O jeigu Lietuvoj būtų išrinktas karalius, ar būtų gerai? Jeigu Tave išrinktų karalium?

J.M.: Būtų gerai, jeigu aš būčiau tas karalius. Aš palikčiau viską taip, kaip yra. Ne… (juokiasi) Aš tuoj susiriščiau su mafija, jie žino ką daro... Pakviesčiau juos tvarkyti Lietuvos finansus. Bet ne – geriau išbrauk, ką čia pasakiau. Nesupras juokų…

Pas Julių Žižliauską.

Kristijonas: O ką, Jonai, galvoji apie mirtį?

J.M. Žinau labai mažai… Tik tiek, kad visi ir viskas miršta. Ir taip pat žinau, kad niekas nemiršta, nes pasauly vėl viskas pasikartoja. Tai nieko naujo. Prisiminiau neseniai perskaitytas kažkokio labai gudraus žmogaus mintis, kad niekas nekinta – visada yra tas pats Žemės svoris, visada tas pats sielų skaičius, ir viskas… Visados tas pats. Niekas niekados nesikeičia. Pereiname iš vienos dimensijos į kitą, klajojame, labai įdomu… Nėra galo.

Tik tiek, kad visi ir viskas miršta. Ir taip pat žinau, kad niekas nemiršta, nes pasauly vėl viskas pasikartoja.

JONO MEKO BUTE. BROADWAY

Sėdim kartu su dailininku, fotografu Audrium Naujokaičiu…

V.V.L.: O ką manai apie situaciją Lietuvoj?

J.M.: Kadangi esu pusiau lietuvis, gimęs Lietuvoj, tai mano draugai dažnai klausia: ,,O kaip ten situacija Lietuvoj?‘‘. Visada atsakau labai optimistiškai – ,,Viskas eina geriau ir geriau“. Kartais abejoju, nes matau, girdžiu iš atvykstančių lietuvių draugų, kad situacija komplikuota…

Tačiau kur ji nekomplikuota? Yra Amerikoj komplikacijų, yra Kinijoj, Japonijoj, visur… Išmatuot, pasakyt, kur tų komplikacijų mažiau, yra labai sunku. Kiekvienas kraštas turi kažkokių komplikacijų. Aš tikiu, kad Lietuva pamažu ropoja į priekį. Nesvarbu laikinos problemos ir laikini ,,pletkai“. Viskas yra laikina… Kas yra ne laikina? Viskas priklauso nuo mūsų pačių…

V.V.L.: Ar kitose valstybėse irgi daug kas priklauso nuo ,,pletkų“?

J.M.: O, ,,pletkas“ – labai įdomus dalykas. Galima būtų visą knygą parašyt apie „pletkų“ savybes, jų istoriją… Kaip „pletkai“ auga, kaip išsivysto, kaip jie veikia, ką jie paveikia. Su gerais „pletkais“ gali pats augti juos skleisdamas, gali kitą nuverst, nuvertint. Kai kurie „pletkai“ auga kaip grybai – labai greitai, o kiti lėčiau. Pletkų, kaip ir grybų, yra daug rūšių… Kai kurie rečiau auga, bet galbūt gilesnes šaknis turi, daugiau nuverčia. „Pletkas“ yra labai realus dalykas – jis kaip „klecklas“ turi savo savybes. Filosofai galėtų visą semestrą paskirti nagrinėjimui „Kas yra pletkas?“ Ir aš patarčiau kad kas nors Vilniaus ar Kauno Universitete visą semestrą paskirtų „pletko“ savybių nagrinėjimui.

Įvairūs priešrinkiminiai ,,pletkai“, porinkiminiai. Ar ruduo, ar pavasaris, ar rinkimai… Laikas svarbu. Yra labai daug įvairių kampų, iš kurių gali nagrinėt ,,pletkus“… Pavyzdžiui – bandykim kokį nors ,,pletką“ paskleist ir mes. Na, poetas Sigitas Geda… Jis vis apie tuos jotvingius rašo… (rodo pirštu į kamerą) Sigitai, ar nenori nuverst Lietuvos Vyriausybės? Nepasidaryk išdaviku! Netarnauk jotvingiams! Įtartinas asmuo tas Sigitas. Poezija… Cha. Poezija galima prisidengt. Gali būti didelis šnipas ir rašyt poeziją. Ir niekas neįtars. Aha – jotvingių šnipas Sigitas Geda… Įdomu, labai įdomu…

Šmeižtas – tai yra dar viena ,,pletkų“ rūšis. Taigi, pirmas semestras – ,,pletkai“, antras – šmeižtas. Melas yra trečias laipsnis, trečias semestras. Va taip. Galima dar toliau eit, bet kol kas nereikia…

V.V.L.: Jonai, o Tau Lietuvos situacija lyginant su kitomis valstybėmis – ar yra kuo nors baisesnė, blogesnė?

J.M.: Ne, aš neturiu teisės kažką sakyt, nes aš nežinau užtektinai, kad galėčiau palyginti. Ką mes žinom, kas dedasi kituose kraštuose? Žinome tik iš radijo, laikraščių, televizijos, turistų, kurie viską ten matę tik paviršutiniškai. Iš to aš galiu pasakyt, kad ten nėra geriau nei Lietuvoj. Yra daug vietų, kur yra blogiau, Pietų Amerikoj, Azijoj, žinote gi...

ANTOLOGIJOJE apie FLUXUS

Sėdime antrajame Antologijos aukšte prie lango.

V.V.L.: Gal galėtum trumpai prisimint, kaip šitam jūsų FLUXUS judėjime atsirado ir mano tėvo pavardė?

J.M.: Per Jurgį Mačiūną… Aš pirmą kartą Jurgį sutikau kokiais 1951-1952. Aš pažinojau jo seserį. Jis tada studijavo. Jau pati FLUXUS idėja išaugo palengva, apie 1960-uosius. Ir visą tą laiką aš jo neklausiau apie jo praeitį. Tik kokiais 1965-aisiais metais sužinojau, kad jis užaugo Kaune, ėjo į pradinę mokyklą ten. Tada tik sužinojau, kad jis, atvažiavęs į Ameriką, bandė susirašinėt su mokyklos draugais, ir vienas jo suolo draugas buvo Vytautas Landsbergis. Prieš mirdamas jis davė man krūvelę laiškų. Tik tada aš sužinojau daug smulkmenų. Daug ko apie Jurgį nežinojau iki jo mirties.

Jurgis susirašinėjo su tiek daug žmonių visam pasauly – nes negalėdavo naktimis miegoti. Manau, jis nuo savo vaikystės naktį miegodavo tik porą valandų. Dirbdavo ir dieną, ir naktį, net ir artimiausi draugai turėjo jo laiškų. Krūvos ir krūvos ir krūvos. Pats susitikau su Landsbergiu, jei neklystu, 1971-aisiais vasarą. Tikrai susitikom 1990-aisiais metais. Visi FLUXUS draugai tokį priėmimą padarė 1990-ųjų žiemą. Turiu dar filmuotos medžiagos iš ten. Buvo šalta naktis, mes ėjom visi kailiniuoti. Ten buvo visi artimiausi Jurgio draugai.

V.V.L.: Kiek aš pamenu, viena pagrindinių temų Jurgio ir tėvo laiškuose buvo apie Čiurlionį?

J.M.: Matai, Jurgis visados visur norėjo įterpti savo judėjimą. Jis studijavo meno istoriją. Sibiro meną. Aišku, jis norėjo daugiau sužinoti apie Čiurlionį, bet, aš manau, jis pirmoj vietoj norėjo įtraukti Landsbergį į savo judėjimą, kad jis atsiųstų kokį FLUXUS kūrinį, kad būtų galima išpildyti FLUXUS festivaliuose. Landsbergis pasiuntė tokių minimalistinių kompozicijų, kurios buvo užrašytos kaip muzikinės idėjos FLUXUS stiliumi. Jurgis visados bandė visus įtraukti į FLUXUS idėjas. Bet su vienu dalyku Landsbergis nesutiko, viename laiške buvo parašyta: ,,Aš tikrai nedaužysiu pianino, nesutinku su tuo dalyku“.

V.V.L.: Kažkur minėjai, kad ir kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės aktas yra vienas iš FLUXUS kūrinių?

J.M.: Turbūt, kalbėjau apie Parlamento apgulimą sausio 13-ąją. Bent mano akimis, FLUXUS – tai vienintelis paaiškinimas, kaip Landsbergis galėjo išsilaikyt ir atsilaikyt toj visoj neįmanomoje situacijoj – nedidelis būrelis lietuvių prieš didelę Rusiją. Jam padėjo vien tik tai, kad jis iš Jurgio perėmė ,,dzen“. Kai pradedi nagrinėt, supranti, kad FLUXUS ir ,,dzen“ yra labai susiję dalykai.

Reikia humoro ir visiško atsipalaidavimo, nes tą naktį padėtis buvo visiškai absurdiška. Tai ,,dzen“ ir humoras ir FLUXUS padėjo Landsbergiui išsilaikyt – ta prasme FLUXUS prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo. Visai ne juokais tai sakau, visai rimtai. Žmogaus dvasinis stovis tokiose įtemptose situacijose, priklauso labai daug nuo ramaus žiūrėjimo – jei priešinsiesi, eisi peilis prieš peilį, tai tave sutriuškins. Bet ,,dzen“, atsipalaidavimo niekas negali sutriuškint. Nežinai iš kurios pusės prie “dzen” prieit. Jeigu žiūrim rimtai, tai ta FLUXUS filosofija Landsbergiui tikrai padėjo.

V.V.L.: Ar į Lietuvos padėtį žiūri optimistiškai, ar manai, kad po tos nepriklausomybės gyvenimas tik blogėja?

J.M.: Gyvendamas Niujorke, aš galiu spręsti tik iš tų, kurie apsilanko, papasakoja gabaliukus informacijos, bandau juos surūšiuot. Daugiausia žmonės skundžiasi. Bet jie lygina gyvenimą dabar ir anksčiau, prieš dešimt – penkiolika metų.. Sako – dabar daugiau nusikaltimų, o ką – anksčiau nebuvo? Atrodo, lyg mūsų atmintis yra labai trumpa, mes užmiršom, kas mus valdė tuos penkiasdešimt metų. Ir kodėl vieni turėjo duonos, o kiti ne tik neturėjo duonos, bet buvo milijonai žmonių Sibire…

Atrodo, lyg mūsų atmintis yra labai trumpa, mes užmiršom, kas mus valdė tuos penkiasdešimt metų. Ir kodėl vieni turėjo duonos, o kiti ne tik neturėjo duonos, bet buvo milijonai žmonių Sibire…

Tai kaip galima visa tai lyginti? Kaip galima palyginti visuomenę dabar ir prieš penkiolika metų? Užmirškim tada laisvę, užmirškim kalbą, užmirškim, kad yra pavergtų tautų, galvokim tik apie duoną, tik apie pinigus, ,,man gerai, o kaip kiti gyvena – man nerūpi“. Aš nesuprantu tų visų skundų, tų žmonių, kurie skundžiasi. Tie, kurie skundžiasi, priima viską, lyg nieko negalima pakeist. O viskas priklauso nuo mūsų – visi pakeitimai, visi pagerinimai. Jeigu pažiūrėsim, kas atsitiko per paskutinius penkiolika metų – tai yra problemų, kurių mes negalime kontroliuoti, bet šiaip – gyvenimas gerėja, po trupučiuką. Ir Amerikoj, ir Azijoj, ir Lietuvoj. Visi ,,ligoti prasiveržimai“ yra laikini, bet gi – viskas yra laikina. Tai lyg paskutiniai virpuliai, pasipriešinimai. Aš tikiu, kad per ateinančius dešimt metų viskas išsilygins. Tai nėra aklas tikėjimas demokratija – galbūt “į karalius” aš tikiu daugiau, bet nieko nenusimanau politikoje. Aš kalbu tik apie žmonių laisvės ilgesį. Aš nežinau, ar viską, kas dedasi pasaulyje, galima pavadinti demokratija. Demokratija palengva keičiasi į ką nors kitą. Į kitokią politinę sistemą, politines filosofijas, situacijas.

POKALBIS VIRTUVĖJE

Atėjome pas Joną į svečius su dviem jaunais klierikais iš Lietuvos, studijuojančiais JAV, vienas jų Kęstutis Kėvalas.

V.V.L.: Jonai, papasakok prašau, kaip Tu atsidūrei Amerikoje?

J.M.: Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš noriu ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.

Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.

O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom išlipom iš laivo čia, dvidešimt trečioj gatvėj, Manhattan’e su trim tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė:

„Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą”. Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vistiek pasiliekame Niujorke. Aišku Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.

Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953 pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953 – ųjų metų pavasarį.

Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: ,, Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau”. Taigi mes perėjome į kitą upės pusę – į Manhattan’ą.

V.V.L.: O kada ir kaip pradėjai filmuoti?

J.M.: Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomavom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką “Bolex” kino aparatą. Apie 1959 – uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.

V.V.L.: Kuo skiriasi komercinis Holivudas ir avangardas? Kaip jūs sutariate?

J.M Mano paaiškinimas, kadangi esu ūkininkas, toks – Holivudas yra kaip arklys, tinka vienam reikalui, sakykim plūgui arti, o mes esam kaip avys ar karvės ar avys, karvės – pienui, avys – vilnai. Šie gyvūnai nekonkuruoja, visai nėra jokios konkurencijos. Nėra jokios konkurencijos tarp avies ir karvės. Mes irgi nekonkuruosim. Jie turi savo, o mes turim savo. Tačiau labai dažnai mes einam į kiną ir žiūrim Holivudo filmą, o ne savo…

Mes išvystėm visai naują savo filmų platinimo sistemą – pradėjom atakuot universitetus, kolegijas, meno galerijas, muziejus. Mūsų kooperatyvas atsidarė 1961-ųjų pradžioj. Jau dešimt metų vėliau, 1971-aisiais, mes turėjom sąrašą įvairių organizacijų, kurios nuomojosi mūsų filmus, jų buvo beveik trys tūkstančiai. Kai kurie tik vieną ar du kartus pasižiūrėjo, pasakė ,,Oi, kokie jūs keisti, nežiūrėsim daugiau“, o kiti visados nuolatos nuomojo ir nuomojo ir dar nuomoja. Tad mums tie tūkstantiniai Holivudo kino teatrai visai nereikalingi.

V.V.L.: Tai gal jums Europos kinas yra artimesnis kažkuria prasme?

J.M.: Europoj viskas vystėsi lėčiau. Londono kooperatyvas atsidarė tik kokiais 1966-aisiais–1967-aisiais metais, paskui Milane – Italijoj, Prancūzijoj, Vokietijoj – Hamburge, bet jiems nepavyko, nes jie neatakavo universitetų, įvairių kitų įstaigų. Dėl to jie visi užsidarė po dviejų – trijų metų, išskyrus Paryžiaus ir Londono. Juos kažkaip ignoravo, nebuvo užtektinai pastangų, jie nebuvo remiami, niekas jų filmų nenuomojo, ir kooperatyvai užsidarė. Vokietijoj, Italijoj, ir laikinai užsidarė Londone, paskui vėl atsidarė.

Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Jie buvo labai pamišę dėl kino – buvo toks jausminis pamišęs kinas. Nebuvo jokio rimtumo, tik paskui, kai jie pasidarė rimti, viskas nuėjo velniop. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Amerikoj režisieriai irgi kartais nori būti labai rimti… Ir kai jie suka tuos rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai, labai... Blogiausias kinas ir blogiausiai viskas išeina, kai nori būt labai rimtas, o neorealistai nenorėjo būt labai rimti, jiems buvo gyvybinis reikalas pristatyt gyvenimą taip, kaip jie jį matė.

Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas. Su rimtumu labai toli nenueisi, nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Jeigu sakai – ,,aš čia dabar kursiu filmą labai rimtą, parodysiu žmonėms kas bloga, kas gera, išspręsiu visokias socialines problemas“ – labai blogai tada išeina.

V.V.L.: O Tu pats – kokio kino atstovas?

J.M.: Aš nesu jokio kino atstovas. Aš žiūriu ir pažįstu, man patinka seni, labai seni, patys pirmieji kino darbai. Mano skalė yra labai plati. Aš sakau, kad kinas yra didelis medis su labai daug šakų, šakelių, ir paprastai žmonės pasirenka tik vieną šaką, prisiglaudžia prie jos – ir mano, kad ten jau lyg ir jų kinas. O man visos šakos patinka – tik neturiu laiko viską pamatyt… Bet man įdomios yra visos šakos ir šakelės kino meno – ten yra ir epiniai filmai, paskui eina rimtos dramos, dokumentiniai, žurnalistiniai, poetiniai ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką, abstraktūs. Filmų yra visa skalė, kaip literatūroje yra romanas, novelė, žurnalistika. Juk kai kuriam poeziją – poezija irgi dar skirstosi į daug žanrų ir dalių. Galbūt čia mano silpnybė – visos kino šakos ir šakelės man patinka. Visur, kiekvienoj šakoj yra silpnų, prastų darbų, kurios pažiūri tris minutes ir turi bėgt. Ir kitų, nuo kurių niekaip negali atitraukt, nori dar ir dar kartą pažiūrėt. Tas pats yra ir literatūroj, ir muzikoj, ir visur kitur. Kaip ir su žmonėm – yra žmonių, su kuriais susitikus po penkių minučių norisi nuo jų pabėgt, o su kitais susitikus, norisi dar kartą susitikti.

V.V.L.: Tai kas Tave sužavėjo filmavimo mene? Kodėl pasirinkai šį kelią?

J.M.: To negali niekada atsakyt. Niekada negali atsakyt kodėl, nes negali žinot to momento, kada nusprendei eit ta linkme… Žinai, kad buvo kažkoks noras – bet kur ir kaip, kodėl, to niekada nežinai. Aš negaliu pasakyt, kodėl įėjau į kiną. Ne aš įėjau į kiną, bet kinas įėjo į mane.Bet kokioj srity – kažkas įtraukia tave, kažkodėl įtraukia tave į tai. Neturi pasirinkimo. Gali spirtis, bet vis tiek eisi į tą pačią pusę.

V.V.L.: O Lietuvoj kokius filmus turėjai galimybių žiūrėti?

J.M.: Pirmą kartą žiūrėjau filmą, kai baigiau ketvirtą skyrių – man tada buvo kokia penkiolika metų. Pabaigėm Laužakiškio mokyklos skyrių ir mokytoja ta proga mus nuvežė į Biržus, į kiną. Tai buvo kažkokia melodrama, bet kas pasiliko mano atmintyj – ,,mikimauzas‘‘, kažkoks ,,mikimauzas“... O paskui nieko nemačiau, kol sovietai neįžygiavo, su visokiom palapinėm ir mes turėjom eiti žiūrėti karžygiškų filmų. Čiapajevo ir taip toliau…

V.V.L. Žinau,kad labai rūpiniesi dėl Orvido sodybos Salantuose, esi kreipęsis į Lietuvos valdžias atviru laišku. Gal galėtum kiek plačiau pakalbėti apie Orvido sodybos problemą?

J.M.: Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. Aš manau, kad Lietuva yra kaip Orvido motina: Orvido motina netiki, juokais leidžia – tai ir Lietuva juokais trupučiuką leidžia. Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva... O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis... Čiurlionius yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas ir dar kitų yra.

Orvido sodyba, yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius 50 metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių yra Smithson, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek mažesnė, yra lygi su Smithson ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras visą Orvido sodybos svarbą? Dar vis yra vagiama ir pardavinėjama. Nesuprantu, visai nesuprantu, kad turim vieną didžiausių šių laikų skulptorių, ir kodėl valdžia, kultūros ministerija neapsaugo, palieka viską motinai, nesuprantu, aš nesuprantu. Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.

V.V.L. Gal galėtum pakomentuot pačią sodybą, kaip supranti, kas ten padaryta, koks tai žanras?

J.M.: Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvydo? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodenas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening‘s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smitson yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.

Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t.t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių-dalelių. Atrodo primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!

VĖL ANTOLOGIJOJE

Netrukus išskrendame Lietuvon – Jono kabinete geriame baltą atsisveikinimo vyną. Eugenijus Varkulis pasakoja apie savo kulinarinius pomėgius.

Eugenijus: China town’e vis nusiperku šviežią lašišą – tokią raudoną… Palaikau druskoj su citrinos sultimis, paskui palaikau šaldytuve – kitą dieną exelent… Jeigu dar geras vynas. O jei vyno nėra, ir degtinė tada gerai. Ir jei dar geras pokalbis – tada net trieiliais kalbėti pradedi.

Jonas pastebi, kad ant jo taurės yra nutūpusi muselė.

J.M.: Žiūrėk, muselė? O, aš kaip tik turiu eilėraštį. (Ieško aplanke, pilname prirašytų lapų) Dabar aš paskaitysiu, ką parašiau Prancūzijoje. (Suranda, išsitraukia vieną eilėraštį, skaito garsiai)

Aš dabar kaip tik ir turiu kažką tai muselei…

Birželio dvidešimt devinta

Dabar, suvalgęs dvyliką austrių,

Aš visai patenkintas pasauliu šitame sename popiežių mieste. (Avinjone – paaiškina mums)

Valgiau užgerdamas ,,Grinbergen“ linksmų vienuolių alum. (Airių vienuolynas – paaiškina mums)

Diena vis dar labai karšta, laikas apmokėt ir išeit…

O iš kur štai šita maža juoda muselė ant stiklo kraštelio?

Ach, ko ji tokia jau maža maža?

Norėčiau jai padėt, bet negaliu įsijaust į jos psichologiją.

Mes taip toli toli vienas nuo kito,

Kaip mes toli vienas nuo kito nuėjom,

Atleisk, juoda maža musele.

Tai va. Nufilmavai ją? Nutarė iliustruot. Pakartot savo istoriją…. Ar tu vis dar filmuoji, Vytai? Dabar aš turiu pasakyti, koks yra skirtumas tarp manęs ir šventojo Pranciškaus. Maždaug kas metai, kas šeši mėnesiai aš vis pasitikrinu, ar esu padaręs kokią nors pažangą gyvenimo progrese į šventuosius. Tai einu gatve į parką, ištiesiu ranką ir sakau: ,,Ei, paukščiuk, nutūpk ant mano rankos“. Ne, velniukai, netupia ir tiek. Taigi, jokio progreso dar nepadariau. Bet štai, pagaliau – va, jau musė eina prie manęs. Aišku, dar didelis skirtumas tarp musės ir paukščiuko, bet… Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp švento Pranciškaus ir manęs. Jam paukščiukai tupia ant rankos, o aš geriu vyną su musele. Geriau negu nieko. Matyt, aš jau pakeliui: arba į beprotnamį, arba į šventuosius.

Eugenijus: Betgi, Jonai, juk tai vienas ir tas pats... Kur jūs čia matote kokį skirtumą?

(pokalbiai nufilmuoti 1998 – 2001 metais)

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas