Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 26d. 18:50

„Cirkuliacijos“ pasaulyje kiekvienas yra savas

„Be Flat“ 15min recenzija
D.Ališausko nuotr. / „Be Flat“

Prodiuserė Gintarė Masteikaitė, kūrusi pastarųjų ketverių metų „Naujojo cirko savaitgalio“ programą teigė, kad dalį draugų kone už rankos turėjo atitempti pirmą kartą pažiūrėti šiuolaikinio cirko. Vėliau dauguma užkibo ilgam, tačiau įkalbėti žengti pirmą žingsnį kartais reikėdavo neįtikėtinai daug pastangų.

Antrasis profesionalus šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ eina savo keliu. Ne taip garsiai skelbdami vis dar nepakankamai Lietuvoje vystomo žanro privalumus, organizatoriai tiesiog atneša spektaklius prie Kauno miegamųjų rajonų namų, į kiemus, o kai kuriems – tiesiog į namus.

Tiesa, lyginant su praėjusiais metais, kuomet tuščioje Šilainių erdvėje tarp gatvės, namų komplekso ir vietinio baro keletui dienų įsikūrė didžiulė ryškiaspalvė palapinė, šįmet „Cirkuliacijos“ erdvė buvo kiek mažiau matoma. Gauti palapinę Lietuvoje pasirodė sunkiau įgyvendinama užduotis nei atvežti ją kartu su gastroliuojančia trupe, tad šįmet Dainavos rajone įsikūręs festivalis apsigyveno buvusiame vaikų namų „Atžalynas“ pastate, tapusiame maloniai vėsia priebėga birželio vidurio karščiuose. Užėję į ilgą laiką nenaudotas patalpas žmonės galėjo atrasti cirko spektakliams paruoštą (tinkamo aukščio ir su visa reikalinga technine įranga) salę, kurią festivalio metu teko transformuoti kelis kartus, taip pat poilsio erdvę, kurioje buvo galima prisėdus atsigerti kavos, pažaisti stalo tenisą, pavartyti knygas apie cirką ar sužinoti apie Kauno menininkų namų bei KEKS 2022 veiklas. Apleistose erdvėse atsirado festivalio biuras-bilietų kasa ir kompiuterinių žaidimų kambarys, o vienoje pirmo aukšto nišų – baras. Trumpai tariant, per trumpą laiką apleistas pastatas tapo puikiai veikiančia kultūros ir laisvalaikio erdve.

„Cirkuliacija“ – tai nuo 2015-ųjų vykstantis šiuolaikinio cirko festivalis, organizuojamas Kaune veikiančios teatro trupės „Teatronas“ su vadovu Gildu Aleksa, šįmet nominuotu „Auksiniam scenos kryžiui“ jaunojo menininko kategorijoje. Pirmieji festivaliai skirti edukacijai – kviesti užsienio cirko artistai, vedę kūrybines dirbtuves Lietuvoje žanrą vystantiems menininkams. Nuo 2017-ųjų festivalis pakeitė formatą: pradėjo vežti į Kauną užsienio trupių cirko spektaklius, pristatinėti darbus, kurių kūrime dalyvauja užsienyje šiuolaikinį cirką studijuojantys lietuviai bei burti bendruomenes, atnešdami meninius ir visuomeninius reiškinius nuo kultūros centrų nutolusiems žmonėms. Taip 2018-aisiais festivalis išsikėlė iš Kauno centro į miegamuosius rajonus, kuriuose laikinai įkūrė erdves cirko pasirodymams, žmonių poilsiui ir susibūrimams.

Lietuvoje rengiamų profesionalių scenos menų festivalių programos dažnai pasižymi mugių principais – organizatoriai keliauja po festivalius, pamato keletą jiems asmeniškai patinkančių darbų ir pakviečia tuos, kuriuos leidžia kuklus festivalio finansavimas ir trupių galimybės. Žiūrovai kviečiami pažiūrėti, ką vadovai išrinko šįmet, ir praplėsti savo akiratį (arba ne, jei spektaklis buvo atvežtas dėl kokias nors perspektyvas žadančio susitarimo). Negalėčiau teigti, kad „Cirkuliacijos“ programa renkama kaip nors kitaip nei pagal jos vadovo asmeninį skonį, tačiau nuosekliai sekant festivalio veiklas tampa akivaizdu, kad spektakliai čia yra ne festivalio esmė, bet pirmiausiai priemonė siekti pokyčių visuomenėje, pradedant bendruomenių būrimu.

Todėl svarstant apie šių metų programą pirmiausia norisi kalbėti ne apie pasaulinio lygio akrobatikos trupę „Barely Methodical Troupe“, ne apie palapinę-kosminį laivą kieme pasistačiusį italą Giorgio Bertolotti, ne apie biurokratinio darbo beprasmybę svarsčiusią ir iliustravusią danų komandą „Glimt“ ir net ne apie Lietuvos cirko daigelius klounados spektaklyje „Skrydis GR20190614“ ar Suomijos cirko mokyklos „Sasak“ studentų būrį „Nonine“, kuriam priklauso ir lietuvis Kęstas Matusevičius. Spektaklis, tiksliausiai įkūnijęs festivalio idėjas ir geriausiai atskleidęs pasirinktą formatą – belgų dueto „Be Flat“ darbas „Sek mane“.

D.Ališausko nuotr./„Be Flat“
D.Ališausko nuotr./„Be Flat“

Wardas Mortieras ir Thomas Decaessteckeris – Gento mieste kuriantys cirko menininkai, kurių pagrindinė disciplina – parkūras. Lietuvoje ši sritis dažniausiai pristatoma kaip nuolatinis, nesustabdomas judėjimas, įveikiant visas kliūtis, o ne jas apeinant. Jei gatvėje teko matyti ant sienų, turėklų ir bet kokios kitos virš žemės pakilusios materijos šokinėjančius jaunuolius, kartas nuo karto apsiverčiančius priekiniu ar atbuliniu salto, vadinasi, su parkūru susidūrėte. Šis judėjimas turi kiek gilesnę esmę nei laipiojimas po mieste sustatytus „kliuvinius“. Parkūro pradininku laikomas prancūzų karininkas Georges’as Hébertas, išvystęs šį judėjimą XX amžiaus pradžioje – jo pagrindu tapo mokymai kariuomenėje, kaip greičiausiu ir efektyviausiu būdu, be jokių pagalbinių priemonių iš vieno taško persikelti į kitą. Parkūrininkų (taip sakome mes – prancūzai juos vadina traceur) judėjimo filosofija beveik prilygsta kovos menams – tuo užsiimantys žmonės privalo ugdyti ir tobulinti savo energiją (valią, drąsą), moralę (geranoriškumą, garbę, nuoširdumą) ir fizinį kūną (raumenis, kvėpavimą). Galbūt todėl „Be Flat“ tapo kur kas svarbesne „Cirkuliacijos“ dalimi nei tiesiog spektaklio atlikėjais.

„Sek mane“ – įvietintas spektaklis, kurio metu atlikėjai keliauja miesto erdvės stogais ir sienomis, o publika, nešina kėdutėmis, seka paskui, išlikdama aktyviau ar pasyviau veikiančia spektaklio dalimi – kartoja kūrėjų judesius, susikabina rankomis, ploja sulankstomomis kėdutėmis ir taip toliau. Įdomu, kad net ir baikštūs lietuviai nedrįsta priešintis atlikėjų siūlomiems iššūkiams – ilgainiui netgi pradeda jų imtis su didžiausiu malonumu ir su entuziazmu pasineria į kiekvieną raginimą veikti. Tikėtina, tam įtakos turi savo pavyzdžiu užkrečiantys vedliai, kurie patys su iššūkiais susiduria kiekviename žingsnyje: improvizuoja naudodami sulankstomas kėdes, šokinėja ant ir nuo aplink esančių statinių, peršokinėja poros metrų pločio tarpus tarp stogų, laipioja gatvėse stovinčiais kelio ženklais ir daugiaaukščių namų balkonais.

Galbūt „Sek mane“ autoriai ir siekė generuoti filosofines prasmes bei metaforas, tačiau Kaune – galbūt dėl spektaklio, o gal dėl festivalio konteksto – tai neatrodė svarbiausia. „Be Flat“ atliko sunkiai Lietuvoje įvykdomą užduotį: žiūrovus trumpam pavertė komanda, nuo spektaklio vidurio drąsiai, greitai, noriai, netgi aistringai reaguojančia į kiekvieną dueto pasiūlymą, kvietimą judėti toliau ar padėti sukurti kompoziciją.

D.Ališausko nuotr./„Be Flat“
D.Ališausko nuotr./„Be Flat“

Ne mažiau svarbu, kad „Be Flat“ tiesiogine žodžio prasme atgabeno šiuolaikinį cirką į Dainavos gyventojų kiemus. Daugybė žmonių sužinojo apie kūrėjus, festivalį, parkūrą ir visą šiuolaikinio cirko reiškinį tiesiog eidami namo, išlindę pro balkonus išsiaiškinti, iš kur sklinda neįprasti garsai, ar negalėdami išvažiuoti iš kiemo, nes tuo metu kelią kirto laimingų žmonių būrys. Pora dienų prieš pasirodymą W. Mortieras ir T. Decaessteckeris beldėsi į Dainavos gyventojų balkonus, prašydami leisti jais pasinaudoti pasirodymo metu ir kviesdami į festivalį. Taip net ir spektakliuose neapsilankę žmonės buvo priversti sudalyvauti festivalio procesuose ir bent trumpai susipažinti bei pabendrauti su jo svečiais ir organizatoriais. „Be Flat“ veikla Dainavoje stipriai prisidėjo prie „Cirkuliacijos“ idėjų sklaidos – kvietė išlįsti iš namų, susidurti su nepažįstamais reiškiniais, rodė, kad laukia kiekvieno, nepriklausomai nuo amžiaus, pomėgių, pažiūrų.

Viena svarbiausių sėkmingos „Be Flat“ komunikacijos priežasčių turbūt yra retas menininkų gebėjimas nebūti pranašesniais už susirinkusią publiką. Kalbama ne apie fizinius gebėjimus, nes čia pranašumas akivaizdus. Tačiau vietoj to, kad rodytų triukus ir mėgautųsi žmonių dėmesiu, duetas pirmiausia stengėsi pažinti vietinius žmones, atkreipdami dėmesį būtent į juos – kiekvieną atskirai ar kurią nors grupę. Ir jei pačiam festivaliui teko keltis į uždaresnę erdvę, kurioje organizatoriai natūraliai jautėsi saugesni nei pirmą kartą čia užklydę svečiai, „Be Flat“ patys rinkosi sau nesaugias aplinkybes, užeidami į žmonių namus, ir tapdami pašaliniais, kurie gali likti nesuprasti ir pasijausti svetimi. Taip atrodo kvietimas asmeniniu pavyzdžiu, o ne reklaminiais žodžiais.

Daugumai kitų „Cirkuliacijoje“ parodytų spektaklių galima priskirti reprezentacines funkcijas. Didžiojoje Britanijoje įkurta trupė „Barely Methodical Troupe“ pasaulyje žinoma kaip puikių akrobatų ir vieno stipriausių Cyro rato artisto komanda, kurios pasirodymas kilsteli bet kurio festivalio prestižą. Jos sukurtas spektaklis „Shift“ puikiai tinka pirmajai pažinčiai su šiuolaikiniu cirku: puikiai treniruoti kūnai, sudėtinga akrobatika, gera artistų nuotaika, apgalvota ir skoninga estetika nepaprastai žavi ir kuria cirko kaip neribotų galimybių meno įvaizdį.

D.Ališausko nuotr./„Barely Methodical Troupe“
D.Ališausko nuotr./„Barely Methodical Troupe“

Kitokią cirko kryptį reprezentuoja danų trupės „Glimt“ monospektaklis „Sizifas kyla“, atliekamas Larso Lindegaardo Gregerseno. Dramos teatro principais sustatytame darbe prie metaforinio teatro pratę lietuviai galėjo jaustis kaip namie ir pakankamai saugiai šifruoti biurokratinio darbo beprasmybę rodančius ženklus, paraleliai stebėdami, kaip cirko raiška gali integruotis ir išreikšti filosofines temas ne prasčiau nei mūsų šalyje įprastesnės meno formos.

Į metaforas apeliavo ir cirko mokyklos „Lahti“ studentų spektaklis „Nutikimai“, kurio sąsajos su žymiojo oberiuto Daniilo Charmso humoru slėpėsi pernelyg giliai, kad būtų atrastos. Jaukus pasirodymas įrodė, kad studentai bet kurioje šalyje ir bet kokio mokykloje lieka studentais, stokojančiais patirties visuose spektaklio statymo etapuose – kuriant režisūrą, dramaturgiją, personažų reakcijas, cirko kompozicijas. Tačiau spektaklis leido lietuviams sužinoti apie profesionalaus cirko keliu žengiantį tautietį, drauge parodydamas, kad mūsų šalyje į žanrą taip pat pradėta žiūrėti rimtai.

Klounados žanrui „Cirkuliacija“ visuomet skirdavo daug dėmesio ir šie metai ne išimtis – pristatyti du spektakliai. Festivalis suteikė platformą „Raudonose nosyse“ patirtį rinkusių kūrėjų Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės ir Justės Liaugaudės spektaklio „Skrydis GR20190614“ pristatymui. Jo metu stiuardesių vaidmenis atlikę ir „į lėktuvą“ žmones sodinę, saugos instrukcijas davę ir krentant lėktuvui keleiviams išgyventi padėjusios klounės taip aktyviai ragino publiką dalyvauti, kad galiausiai išvargino – tarsi neturėtų jokio kito tikslo, kaip tik įveiksminti žmones. Čia darkart norisi prisiminti „Be Flat“ duetą, kuris žmones veikti skatino palaipsniui, savo pavyzdžiu, nieko neversdami, tik sukurdami aplinkybes, kuriose kildavo natūralus noras, poreikis prisijungti prie veikiančios komandos. Tiesa, W. Mortieras ir T. Decaessteckeris publikai kalbėjo savo kūnais, o I. Mickevičiūtė-Petrauskienė ir J. Liaugaudė pasiekti savo tikslus bandė žodiniais raginimais.

Ne tokią interaktyvią klounadą pristatė italas Giorgio Bertolotti, „Atžalyno“ kieme pasistatęs savo paties sukonstruotą 45-ių vietų palapinę-kosminį laivą, į kurį žiūrovus įsileido daugiau nei dešimt kartų. Būtent „Kosmonautas Jurijus“ leido festivaliui vykti nuolat ir būti prieinamesniam įvairaus užimtumo bei įpročių žmonėms – visą savaitę spektaklis rodytas kasdien 14 ir 18 valandomis (su retomis išimtimis). Jis paliko nevienareikšmšką įspūdį – palapinės konstrukcija ir kosminio laivo vidaus įspūdį kuriančios projekcijos, leidusios stebėti kosmosą Jurijaus akimis, puikiai apgalvotos, todėl atviresnės vaizduotės žmonėms gali tapti puikia kelione. Tačiau G. Bertolotti pasirinktas humoras kartais pradėdavo atrodyti nuvalkiotas, atremtas į jau daugybę kartų išjuoktus žmogaus prigimties dėsnius.

D.Ališausko nuotr./„Kosmonautas Jurijus“
D.Ališausko nuotr./„Kosmonautas Jurijus“

„Cirkuliacija“ siunčia savo dalyvius į Dainavos gyventojų kiemus, kviečia juos į spektaklius, o pajutusiems šiuolaikinio cirko malonumą ir bendruomeniškumą, organizatoriai siūlo festivalio erdvėje praleisti daugiau laiko – senjorai gali praleisti popietę žaisdami bingo, tėvai su vaikais papramogauti kieme įrengtoje žaidimų erdvėje, šunų šeimininkai atvesti savo augintinius ir juos dresuoti ar tiesiog pabūti bendraminčių būryje, visi kiti – tiesiog pailsėti po atviru dangumi ar vėsiame pastate valgydami mėsainį, gerdami kavą ar diskutuodami apie matytus spektaklius bei cirko reprezentaciją literatūroje. Ir tai dar ne visos veiklos, kurias šįmet pasiūlė festivalis. Keista tai, kad stebint beveik visą festivalio programą, nesunku pajusti kiekvienos veiklos prasmę, o palyginti naujo reiškinio įspūdis kol kas užgožia poreikį ieškoti klaidų ir netikslumų.

„Cirkuliacija“ – žmonėms skirtas festivalis ir be žiūrovų, be renginių dalyvių viskas gali nueiti perniek. Kol kas Dainavos gyventojai „Cirkuliacijos“ veiklas atradinėja labai atsargiai ir lėtai, o kituose Kauno kraštuose gyvenantys žmonės į uždarus Dainavos kiemus užklysta tik sąmoningai nusprendę aplankyti spektaklius. Gali būti, kad festivalio organizatoriams dar daug metų teks dirbti, kol krūvos lankytojų festivalio savaitės metu sukurs nepaprastai gyvą erdvę, kurioje apsilankyti nebijos niekas, nes žinos, kad net atėję po vieną bus šiltai priimti ir ras, ką veikti. Galima sakyti, kad šiuo metu pagrindinė festivalio problema yra komunikacijos stoka, nes į papildomas veiklas įdedama daug darbo, tačiau stingant žmonių daug kas nesuveikia ir nepaveikia bendruomenių. Žinoma, naujų įpročių ir interesų formavimo procesai užtrunka ir reikia tikėtis, kad tai suvoks visi, nuo kurių priklauso idėjinė ir finansinė „Cirkuliacijos“ ateitis.

Temos: 2 Cirkas Recenzija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas