Tai tikros dviejų moterų istorijos, paremtos pasakojimais apie jų emocinę kelionę nusivylimų ir pasitenkinimų laukais. Kelionę iš šokančių Kubos gatvių į apskritai „nešokančią“ Daniją, iš karščio į šaltį, iš šviesos į tamsą, iš mergaitės į moterį, iš vieno pasaulio į kitą šokio kalba publikai pasakos ne kas kitas, o jos pačios – spektaklių autorės, atlikėjos ir pagrindinės herojės. Daugiau apie jas ir aistrą šokiui išskirtiniame pokalbyje su pačiu P. Granhøj, kuris jas ir surado bei pakvietė šokti savo spektakliuose.
Kuo skiriasi šiuolaikinio šokio scena skirtingose Skandinavijos šalyse?
Švedijoje šiuolaikinio šokio kūrėjai ir kompanijos yra labai pažengusios. Tačiau Norvegija ir Suomija nuo jų neatsilieka. Šiame kontekste Danija yra kiek silpnesnė, nes šiuolaikinio šokio istorija čia siekia tik penkiolika metų.
Kuo mus nustebins tavo spektakliai, kuriuos pristatysi jau gegužės 2 ir 3 d. Menų spaustuvėje?
 |
| Festivalio "Naujasis Baltijos šokis" nuotr./Choreografas Palle Granhoj |
Spektakliai „Aline ne viena“ ir „Noriu, kad viskas būtų taip gerai“ – tai dviejų ypatingų ir labai skirtingų moterų šokio spektakliai-portretai. Portretą mes žinome iš literatūros, taip pat dailės, tačiau portretą galima sukurti ir šokiu. Tai, ką pamatysite Vilniuje, yra tikri dviejų moterų išgyvenimai, kuriuos jos pačios ir sušoks.
„Aline ne viena“ yra apie šokėją iš Kubos, kurią sutikau prieš dešimt metų ir pakviečiau dirbti kartu su manimi Danijoje. Prieš tai ji šoko Kubos nacionaliniame baleto teatre, vėliau persikėlė į Meksiką mokytis modernaus šokio, kol galiausiai atsidūrė Europoje. Jos gyvenimo istorija – be galo įdomi, dramatiška ir tikrai verta dėmesio.
Kokias dramas turi omeny?
Aš to dabar tikrai neatskleisiu (juokiasi). Galiu pasakyti tik tiek, kad spektaklis vadinasi „Aline ne viena“, nes ji jau nebe viena. Auditorija susitiks su nuostabia moterimi, kurios istorija yra be galo įdomi. Ji stovės prieš jus scenoje ir pasakos savo gyvenimą šokio kalba visos publikos akivaizdoje.
„Naujajame Baltijos šokyje“ pristatysi ir kitą spektaklį, taip pat portretą, taip pat apie moterį...
„Noriu, kad viskas būtų taip gerai“ – tai kitos moters portretas. Ji yra absoliuti priešingybė Aline. Viena yra šviesiaplaukė, kilusi iš Šiaurės šalies. Kita tamsiaplaukė, kilusi iš Pietų. Vienos gyvenimas yra ramus, praktiškai idiliškas. Tuo tarpu kitos – labai emocionalus, išgyvenantis nuolatinį konfliktą su aplinka. Be to, jos aplinka labai primena Lietuvos istorijos tarpsnį, kai šalyje vyravo komunistinė santvarka.
Kuo Kuba įkvėpė tave?
Šokėjais. Jie ten tokie temperamentingi ir gyvybingi! Netgi baleto šokėjai yra labai techniški, tačiau net ir tai nėra didžiausias jų privalumas. Pirmiausia į akis krenta jų aistra šokiui ir kreolinė kilmė. Juk daugumos kubiečių istorija siekia Afrikos krantus. Taigi galiu drąsiai teigti, jog niekur kitur nesutikau tokių fantastiškų šokėjų kaip Kuboje.
Žinoma, kiekvienas vakaras Kuboje yra įkvepiantis. Ten užtenka būti lauke, gurkšnoti romą, šokti bei dainuoti „Cuantanamera“, kad jaustumeis laimingas.
Tačiau šįkart jau ne pirmą kartą atvykai į Vilnių...
Taip, man labai patinka grįžti į Vilnių. Be to, šiuo metu dirbu su vienu lietuvių šokėju – Petru Lisausku.
Papasakok, kaip jis atsidūrė tavo trupėje?
Sausio pabaigoje vykdžiau tarptautinę atranką naujausiam savo šokio spektakliui „Vyrai & Maleris“. Apibendrinus atrankų rezultatus, buvo atrinkti 7 šokėjai. Tarp jų – ir Petras Lisauskas. Jau pradėjome repeticijas. Lietuvoje premjera numatoma šių metų rugsėjo pabaigoje.
Kaip manai, koks apskritai tavo didžiausias pasiekimas šiuolaikinio šokio srityje?
Labai sudėtingas klausimas. Tiesą pasakius, man itin didelė garbė, jog žmonės pasitiki manimi ir papasakoja savo pačias asmeniškiausias istorijas, pagal kurias galiu kurti. Taip yra ir su šiais dviem spektakliais, kuriuos pristatysiu Vilniuje jau gegužės 2 ir 3 dienomis.
Šokis, be abejo, užima itin svarbią vietą tavo gyvenime, tačiau aplink ką dar sukasi tavo gyvenimas?
Tik apie šokį. Man patinka gaminti, aš myliu savo žmoną, tačiau jei negalėčiau dirbti su šokiu – negyvenčiau. Be to, man nereikia kitų hobių. Tai menininko gyvenimo privalumas – nereikia jokių papildomų širdžiai malonių veiklų, nes visas darbas yra būtent toks.
