Skambės abu Fryderiko Chopino koncertai fortepijonui ir orkestrui – žėrintys, jaudinantys, tyri, abu sukurti 1830 metais, kai didžiajam lenkų genijui tebuvo dvidešimt. Panašaus amžiaus yra ir šiuos koncertus interpretuosiantis scenoje pianistas – Paulius Rudokas, įžengsiantis į sceną drauge su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu profesoriaus Donato Katkaus.
Paulius Rudokas yra laimėjęs daugybę konkursų – nuo mažens juose dalyvaudavo, o įkvėptas pirmųjų sėkmių, vis labiau ir labiau įsitraukė į muzikos pasaulį. Bendravimas su muzika jam tapo būtinybe, miklūs pirštai, jautri klausa – pagrindiniu būdu išreikšti savo jausmus, o Fryderikas Chopinas – vienu iš labiausiai įkvepiančių herojų... Pasinėręs į nepralenkto fortepijono poeto gaidas, knygas apie jo gyvenimą ir kūrybą, Paulius aistringai ieško raktų į dar gilesnį, dar tikresnį jo muzikos suvokimą, tačiau geriausiomis patarėjomis vadina savo širdį ir intuiciją. Į kiekvieną kūrinį jis žengia lyg į naują nepažintą pasaulį, vedamas troškimo tobulėti, siekti nepasiekiamo, neįmanomo idealo – tokio, prie kurio taip priartėjo Fryderikas Chopinas...
Profesorius Donatas Katkus ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, sužavėti jaunojo solisto skambinimo aristokratiškumo, grynumo ir vikrumo, pasirengę išgauti visą Frederiko Šopeno partitūroje įamžintos muzikos spalvinę paletę. Kai kurie muzikos tyrinėtojai laikosi nuomonės, jog, būdamas pianistas, F. Chopinas neskyrė deramo dėmesio orkestrui ir paliko jam akompaniatoriaus funkciją. Tačiau kai kurie orkestrai, įtaigiai perskaitydami genijaus tekstą, šią keistą nuostatą paneigia ir įrodo, jog subtilūs spalvų deriniai sudaro esmingą šių koncertų žavingumo dalį. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras priklauso būtent pastarųjų kategorijai.
Jaunas talentingas lietuvių virtuozas, dėmesingas ir paslankus orkestras, patyrusio dirigento mostas ir dvi genialios, kertinės partitūros, kurios itin retai yra atliekamos iš karto abi, viena po kitos... Tai patyrimas, būsiantis vertas ilgų šiltų prisiminimų.
