„Scenos užkulisiai“ – taip vadinasi komentarų skiltis dienraštyje „La Repubblica“, kuris šiuo metu Italijos žiniasklaidoje turi stipriausią kultūros redakciją, įtakingiausius apžvalgininkus, pikčiausius visų kūrybos žanrų kritikus. Ir štai viena šios rubrikos autorė didžiai Italijos – muzikos kultūros lopšio gėdai pastebi vieną negerą dalyką: klasikinės muzikos vartotojų prietaringumą sumišusį su konservatyviu seksizmu ir gerais norais užmaskuota lyčių diskriminaciją.
O taip: šalyje, garsėjančioje tokiomis elitinėmis muzikos institucijomis kaip Milano „La Scala“ ir „Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ yra muzikos mylėtojų, kurie negali ramiai žiūrėti į moterį – orkestro dirigentę. O jeigu dirigentė užlipa ant podiumo, užsimoja batuta, bet publika užuot laukusi pirmojo akordo sužiūra į dirigentės pilvą, galiausiai norom nenorom konstatuoja, kad pirko bilietus į koncertą orkestro, kuriam diriguos ne šiaip jauna moteris, bet nėščia moteris?
„Kas bijo nėščios dirigentės ant podiumo?“ Šį klausimą dienraštis „La Repubblica“ savo skaitytojams užduoda tiesiai šviesiai komentuodamas lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos koncertą su „Santa Cecilia“ akademijos orkestru
„Kas bijo nėščios dirigentės ant podiumo?“ Šį klausimą dienraštis „La Repubblica“ savo skaitytojams užduoda tiesiai šviesiai komentuodamas lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos koncertą su „Santa Cecilia“ akademijos orkestru. Ir gana ironiškai perteikia Debussy bei Mozarto susirinkusios klausyti Romos publikos nerimą. „O ką jeigu mažoji būtybė mamos pilve patirs stiprų kratymą, kurį sukels ant podiumo šokčiojanti mama? Ar nebus taip, kad gausybės styginių ir mušamųjų garsas scenoje bus pernelyg kurtinantis?“
Tokių klausimų iš tiesų būta. Šių eilučių autorius Romos „Auditoriume“ sekmadienio koncerto pertraukos metu atsidūrė temperamentingų diskusijų epicentre: „Ar neįvyks persileidimas?“ Kelintas nėštumo mėnuo?“ „Ar suderinta su gydytojais?“
„La Repubblica“ tuo nesistebi. Moterys – orkestrų dirigentės iki šiol regimos kaip antipatiškos prieštaros senoms muzikos tradicijoms ir istorijai. Orkestro dirigentas – tai supervyriška pareigybė vien todėl, kad koncerto rituale įkūnija absoliučios valdžios emblemą.
Štai kodėl moterys dirigentės įsiunta išgirdusios žurnalistų klausimus apie mėgstamiausią drabužių dizainerį arba žemakulnių batų avėjimo specifiką. Kažin ką pasakytų italų superdirigentas Riccardo Muti paprašytas pakomentuoti jo mėgstamiausio siuvėjo kirpimo stilių?
„Ir štai mes matome kūdikio laukiančią merginą, kuri nė kiek nesigėdindama diriguoja simfoniniam orkestrui taip, kad jos pūpsantis pilvas visiškai netrukdo jos charizmatiškam meistriškumui“, – rašo įtakingas Italijos dienraštis.
„Kalbame apie lietuvių dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą. Savo demonstratyviu nėštumu ji išdrįso sulaužyti paskutinį tabu. Nes niekas iki šiol nėra matęs „maestro“ su nėštumo požymiais“. Dienraščio apžvalgininkė pabėrė ir techninių komplimentų, jos nuomone, lietuvės vadovavimas orkestrui pasižymėjo energija ir elegancija.
Štai tokia netikėta „Flux“ festivalio misija Romoje: ne tik pasakoti apie Lietuvos meną, bet ir auklėti vietinę publiką.
