Į festivalį atvykstanti estų teatro trupė „Cabaret Rhizome“ klausia: „Kas yra šokis?“, o atsakymo į jį ieško jau šešerius metus. Pasak trupės režisieriaus Johanneso Veski, prieš pradėdami darbą jie norėjo išsiaiškinti, kaip suvokia, traktuoja šokį, tada kilo klausimas „Kas yra šokis?“, nuo kurio labai nenutolo. Taip ir gimė spektaklio „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“ idėja.
„Nusprendėme kilusį klausimą charakterizuoti taikydami kiekybinį kūrybos būdą, nuodugniai apsvarstyti viską, ką galima laikyti šokiu“, – sakė spektaklio režisierius.
Ieškodama informacijos kūrybinė grupė skaitė literatūrą, analizavo vaizdo medžiagą, bendravo su antropologais ir žmonėmis, užmezgusiais su šokiu skirtingus santykius. Žinoma, bandant apibrėžti šokio sąvoką neapsieita ir be diskusijų, tačiau, pasak režisieriaus, kuo labiau gilinosi į temą, tuo daugiau joje įžvelgė logikos ir natūralumo, tuo aiškiau viską suvokė.
„Šokis, kaip ir bet kuri kita kūno ekspresija, yra evoliucionuojantis, jam būdingas vystymasis, plėtotė, logika. Kad ir paprastas atviros rankos pakėlimas sveikinantis ar nusilenkimas siekiant išreikšti pagarbą“, – paaiškino J. Veski.
Šis spektaklis dar vadinamas šokio antropologijos tyrimu. Jame pateikiami judesio elementai, atskleidžiantys šokio kaip ritualo sampratą, būdingą visų kultūrų atstovams. Režisieriaus teigimu, skirtingose kultūrose pagrindiniai šokio bruožai atsiskleidžia panašiai. Šokis visur pasireiškia kaip tam tikras parengiamasis ritualas. Jis turi savo vaidmenį seksualiniame gyvenime, atliekant darbus, keičiantis informacija, kuriant socialius santykius ir daugelyje kitų sričių.
Lyg tūkstantis judesio enciklopedijos puslapių
Estų trupės „Cabaret Rhizome“ darbas šiemet įtrauktas į festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programą lietuvių scenografės S. Biekšaitės, Taline išvydusios jo premjerą, dėka. Anot jos, spektaklyje pateikiamas išties platus šokio kultūros archetipų junginys.
„Tai lyg tūkstantis judesio enciklopedijos puslapių, verčiamų labai greitai ir nebūtinai alfabeto, istorinio ar geografinio nuoseklumo tvarka. Pasitelkiant kelis judesius kalbama apie kultūrų skirtumus, panašumus, nusakomi jų charakteriai, tam tikros aplinkybės ir demonstruojama išgryninta bei kanonizuota judesio kalba“, – apie spektaklį kalbėjo S. Biekšaitė.
Pasak jos, objektyviai žiūrint, temos skirtingos, bet priemonės juk tos pačios – puiki formalaus kultūrinio pažinimo metodika.
Paklausta, kas šiame kūrinyje ją ypač sudomino, scenografė prisipažino, kad žavėjosi Kamasutros įtraukimu į šokio kontekstą. Pasak jos, objektyviai žiūrint, temos skirtingos, bet priemonės juk tos pačios – puiki formalaus kultūrinio pažinimo metodika.
S. Biekšaitė prisipažįsta, kad spektaklis ją stipriai įkvėpė ir yra vertas dėmesio ne tik dėl savo tematikos, bet ir dėl tam tikrų meninių sprendimų, atlikimo. Jos dėmesį patraukė spektaklio estetika ir konceptualus sprendimas, išgryninta atskirtis tarp atlikėjo ir paties šokio.
„Ši aiškiai nubrėžta riba parodė, kad atlikėjai artikuliuoja ir reflektuoja pačią šokio idėją tuo pačiu metu atlikdami judesius erdvėje. Mano nuomone, tai labai vykęs meninis eksperimentas, vertas tiek profesionalų, tiek su šokiu tiesiogiai nesusijusių žiūrovų dėmesio“, – įvertino pašnekovė.
„Cabaret Rhizome“ spektaklis „Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“ bus parodytas gegužės 10 d., sekmadienį, 20 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Bilietus platina www.tiketa.lt.
