Festivalio pradžia – 1.5 valandos eilėje
Kadangi didelė dalis festivalio lankytojų atvyko panašiu metu – po darbų, prie festivalio įėjimo zonos susitelkė gyva eilė laukiančiųjų. Procedūra visiems buvo vienoda: i eilę teko stoti ir tiems, kurie vyksta visoms 4-ioms festivalio dienoms (su kuprinėmis, maišais, miegmaišiais ir palapinėmis), tiek ir atvykusiems pasiklausyti tik to vakaro koncerto.
Patekusieji į renginio teritoriją, nors ir pavergę ir perkaitę nuo stovėjimo saulės atokaitoje, skubėjo kurtis stovyklaviečių, įsilieti į bendrą renginio dvasią. Dalis apklaustųjų apgailestavo, jog pirmųjų pasirodymo taip ir nepavyko išgirsti, nes gyvoje eilėje jiems teko prastovėti maždaug 1.5 valandos.
Patarimas keliaujantiems penktadienį: turėdami galimybę, „netempkite gumos“ ir važiuokite kuo ankščiau. Sargybos ir patikros bei festivalio apyrankių apiforminimas užtrunka, todėl atvykę piko metu turėsite būti nusiteikę palūkėti.
Tvarka ir draugiška publika
Renginio teritorija nėra didelė, todėl atstumai tarp scenų ir stovyklaviečių yra patogūs bei greitai įveikiami. Stovyklaviečių zona paupyje – išties labai jauki, atverianti gražų kraštovaizdį. Visa festivalio teritorija skendi medžių apsuptyje, todėl norintys karštos dienos metu pasislėpti nuo saulės, gali rinktis vėsesnį pamiškės pavėsį.
Visoje renginio teritorijoje galima pastebėti nuolat kursuojančią apsaugos komandą, kas sukuria papildomą saugumo ir tvarkos jausmą. Kita vertus, pažvelgus į draugiškai nusiteikusią publiką, galima spręsti, jog apsaugininikų budėjimas greičiau skirtas apsaugai nuo „išorės“ grėsmės, nei „vietos“ kivirčų.
Festivalio publika – stebėtinai įvairaus amžiaus: nuo vaikų (ant tėvų pečių), paauglių iki vidutinio bei solidesnio amžiaus žmonių.
Nors sudėtinga spręsti apie festivalio patogumus (kadangi tai tik pati pirmoji diena), tačiau (bent jau) ketvirtadienį eilių prie biotualetų nebuvo. Eilių (ar didesnio susigrūdimo) taip pat nebuvo matyti prie maisto ar gėrimų palapinių.
"Rytų" scenos pasirodymuose - švedų ir norvegų kolektyvai
Apgailestauti tenka, jog atvykę vėliau nesuspėjome išgirsti „Minor Modesty“ bei ankstesnių kolektyvų, tačiau likusias grupes pavyko išklausyti pilnu pajėgumu.
Dėl atidėto (ar vėluojančio) skrydžio atvykti nespėjusius „Blues Pills“ pakeitė norvegų jazz metalistai „Shining“, „Rytų“ scenoje pasirodę 21 val. Garsėjantis įspūdingais gyvais pasirodymais kolektyvas scenoje nuoširdžiai atidavė visas savo jėgas.
Saksofonu grojantis „Shining“ vokalistas prasitarė, jog augo klausydamas metalo muzikos, laikui bėgant, pradėjo groti jazz, tačiau, galų gale, sugrįžo prie savo ištakų. Avangardiniai saksofono solo, vietomis šiek tiek primenantys maištingojo amerikiečių saksofonisto Ornette Coleman frazuotes, savitai derėjo tūžmingos muzikos kontekste.
Festivalio metu pakalbintas lietuvių progressive black metal grupės „Inquisitor“ bosistas Vladimiras Chorošajev šios grupės pasirodymą įvertino puikiai: „Man jų pasirodymas labai patiko. Jis buvo chaotiškas ir triukšmingas, bet tai ir yra jų charakteringasis bruožas.
Jie savo gyvuose pasirodymuose mėgsta skambėti labai agresyviai, stengiasi, kad jų pilną pasirodymą klausytojui būtų ne taip ir lengva išklausyti.“ V.Chorošajev pastebėjimu, šis kolektyvas turi savo unikalų skambesį, ir mėgstantiems sunkiąją muziką tikrai verta juos pamatyti.
23 val. į sceną įžengęs švedų kolektyvas „Blues Pills“ padėkojo publikai bei kolegoms už supratingumą bei prasitarė, jog šis jų pasirodymas „Velnio akmenyje“ – pirmasis Lietuvoje. Nuo pat pirmųjų akordų publiką sukėlusi ant kojų grupė įnešė kokybiško blues rock skambesį.
Woodstock laikus primenantis pasirodymas išsiskyrė savo turiniu bei muzikiniu išpildymu. Geltonkasė vokalistė, daugumos pastebėjimu, dainavo puikiai ne tik technine, bet ir šio žanro muzikai būdingo įsijautimo prasme. Visų laukta daina „Devil Man“, skanduojama publikos, aidėjo visoje festivalio teritorijoje.
„Blues Pills – tai viena iš nedaugelio dabartinių grupių, kuri sugeba nenuobodžiai pagroti tris akordus. Puikiai vystė improvizacijas, valdė instrumentus ir kūrė „oldschool'inę“ psichodeliką. Nustebino, kad vokalistė įrodė mokanti dainuoti perteikdama energiją ir jėgą ne tik įrašuose, bet ir gyvai.
Tiesa, pasirodė, jog gitaros partijose pritrūko įvairovės, nes vietomis jau ėmė kartotis motyvai. Tačiau bendras rezultatas buvo puikus, ir tai yra dar vienas tikras įrodymas, kad geroms dainoms nebūtinos sudėtingos ir įmantrios harmonijos, kurios gali užtrukti net 10-15 minučių.“ – teigia solo gitaristas, buvęs blues rock grupės „Kiauras kibiras“ įkūrėjas Paulius Pilkauskas (Talonas).
Finalinis „Arch Enemy“ pasirodymas
Į sceną įžengę visų taip laukiami „Arch Enemy“, griausmingai pradėjo savo pasirodymą, atlikdami dainas tiek iš naujojo albumo „Eternal War“, tiek iš senesnės kūrybos. Grupės pasirodymas išsiskyrė vizualiniais efektais: šviesų šou, scenoje kabėjusiais piešiniais ir vėliavomis.
Nors nuomonių, tikriausiai, po šio pasirodymo buvo daug ir skirtingų, tačiau, asmeniniu pastebėjimu, naujoji „Arch Enemy“ vokalistė Alissa White-Gluz puikiai prigijo prie šio ilgamečio kolektyvo dvasios.
Kiek moteriškesnės vokalistės manieros (lyginant su Angela Gossow pasirodymais) savitai derėjo griežto bei tamsaus death growl vokalinio atlikimo kontekste. Tiek gitaristai, tiek vokalistė grėsmingai vaikščiojo po sceną, kontaktavo su auditorija, atiduodami visą deramą pagarbą susirinkusiems klaustojams
Muzikine prasme, solinė gitara šiek tiek „paskęsdavo“ bendrame garse, ją retsykiais užgoždavo būgnų bei bosinės, ritminės gitaros partijos, tad kartkartėmis trūko šiai sunkiai muzikai taip derančio melodingojo gitarų gaudesio. Tačiau pasirodymas tikrai buvo įspūdingas, nors ir susirinkusios ketvirtadienio publikos nebuvo tiek gausu, kiek, galbūt, buvo tikėtąsi.
