„Praėjo beveik 15 metų nuo tada, kai vienas kanauninkas iš Kadiso kreipėsi į mane su prašymu parašyti instrumentinę muziką septyniems Jėzaus žodžiams ant kryžiaus“, – prisipažino J. Haidnas partitūros leidinio pratarmėje. – Tais laikais pagrindinėje Kadiso bažnyčioje Didįjį penktadienį atlikdavo oratoriją, kurios atlikimo metu sienos, langai ir kolonos buvo aptraukiami juodu audiniu ir tik vienas šviestuvas, kabėjęs centre, apšviesdavo šią šventą tamsą.
Pusiaudienį visas duris užrakindavo ir tada suskambėdavo muzika. Pakilęs į sakyklą, vyskupas paskaitydavo vieną iš septynių žodžių ir jį pakomentuodavo. Baigęs jis nusileisdavo žemyn ir klaupdavosi prieš altorių. Pauzę užpildydavo muzika. Po to vyskupas vėl lipdavo į sakyklą, skaitydavo ir komentuodavo kitą žodį, vėl nusileisdavo ir klaupdavosi prieš altorių – ir visada po jo kalbos užgrodavo orkestras. Šiam veiksmui ir turėjo būti skirta mano kompozicija.
Uždavinys – sukurti vienas po kito atliekamus 7 Adagio, kurių kiekvienas turėjo trukti 10 minučių ir nenuvarginti klausytojų, – pasirodė ne iš lengvųjų, ir aš suvokiau, kad negaliu savęs įsprausti į nurodytus rėmus.“
Kompozitoriaus nesugebėjimas įsisprausti į rėmus buvo akivaizdus: pavyzdžiui, Feliksas Mendelsonas tvirtino, jog „Septynių paskutinių mūsų išganytojo žodžių ant kryžiaus“ muzika yra „įžūliai linksma“.
Jozefo Haidno spalvų paletėje neatsirado juodos spalvos, kad įbaugintų kraupios kančios vaizdiniais, neatsirado aštrių akordų, kuriais jis durtų taip, kaip smeigėsi į Kristaus galvą vainiko dygliai, bet už tai jam pavyko perteikti atpirkimo idėją, kas iki jo gal vienam tik vieninteliam J. S. Bachui buvo pasiekiama – per šviesą, per aukos prasmingumo teigimą... Tačiau, jeigu Bacho pasijos kviečia žmogaus sielą į religinių idėjų dausas, Haidnas bent viena pėda nuolatos pasilieka žemėje ir perteikia dvasines vertybes apgaubtas žmogiškojo jausmo šiluma.
Septynios meditacijos, komentuojančios septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius, įrėmintos įžangos ir greito finalo-žemės drebėjimo. Tokia priemonė Haidno laikais turėjo atrodyti tam tikras akibrokštas, visiškai nederantis su liturgijos, kokiai buvo užsakytas kūrinys, tradicija.
Tačiau nepaisant drąsus išpildymo „Septyni paskutiniai mūsų išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ greitai išpopuliarėjo (kaip ir visa, ką tuomet Haidnas pateikdavo pasauliui), ėmė gyvuoti aranžuočių pavidalu ir tapo tradicine Didžiojo penktadienio muzika.
