Išskriejanti žąsie laukine!
Sakyk man, nuo kiek metų
Tu keliaut pradėjai?
Japonų poetas Kobajasis Isa (1763–1827), vertė Donaldas Kajokas
Japonų kultūros mėgėjai visame pasaulyje skaito kartu su gamta alsuojančius trieilius. Labiausiai atsidavę – japonų kalba, prijaučiantys – vertimus. Vieniems rūpi kasmet vis turiningiau atsiskleidžiančios minimalistinės haiku ir tankos eilėdaros subtilybės, kiti tiesiog mėgaujasi vaizdingu ir elegantišku poetiniu gestu perteikta nuotaika.
Japonų kultūros mėgėjai visame pasaulyje skaito kartu su gamta alsuojančius trieilius. Labiausiai atsidavę – japonų kalba, prijaučiantys – vertimus.
Rugsėjo 2–4 dienomis Alytaus teatre įvyko tarptautinė bonsų medelių paroda ir 5-asis Japonų kultūros festivalis. Ši ypatinga medžių rūšis pradėta auginti dar prieš mūsų erą Kinijoje. Kamakuros epochos laikotarpiu (XII a. pab.–XIV a.) dzenbudizmo vienuolynų kultūros dėka bonsai atkeliavo į Japoniją, su kuria yra labiausiai asocijuojami iki šiol.
Vakaruose jie tapo plačiau žinomi tik XX a. pradžioje po pirmųjų tarptautinių parodų didžiųjų Europos valstybių sostinėse. Parodos iki šiol išlieka viena pagrindinių supažindinimo su šia turtinga augalininkystės tradicija formų. Šiemet Alytuje buvo pristatyta gausi medelių įvairovė. Jie čia atkeliavo iš įvairių pasaulio šalių, taip žiūrovams suteikiant galimybę įvertinti pasaulinės šio meno meistrų bendruomenės patirtį, įdirbį, grožio pajautą, įvairialypį augalo ir jį formuojančio menininko santykį.
Bonsai medeliai atspindi unikalų japonų kultūros estetinį atidumą gamtai. Ilgametėje tradicijoje jie pasižymi ypatinga simboline prasme ir yra vertinami su didžiule pagarba. Neretai netgi įgyja ir šeimos relikvijos statusą. Tai liudija ir šiuolaikinės japonų kultūros aktualijos bei jų atgarsiai Lietuvoje. Alytaus bonsų parodos iniciatorius Kęstutis Ptakauskas 2011 m. dalyvavo Japonijos imperatoriaus Akihito gimtadienio minėjime Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir pristatė didelę savo auginamų medelių kolekciją. Galerijos kalvos šlaitą puošia ne tik paminklas japonų diplomatui Čiunei Sugiharai, bet ir vilniečių itin pamėgtos kvapnios, kiekvieną pavasarį ryškiai pražįstančios sakuros.
Kaip ir sakuras, bonsus medelius reikėtų sieti su turtinga sodininkystės tradicija. Nedalomas, harmoningas, į metų laikų tėkmę įsiklausantis, įpročiais ir kasdieniais ritualais palaikomas namų ir juos supančios erdvės suvokimas lemia išplėtotą tokią jauseną puoselėjančią kultūrą.
Kaip ir sakuras, bonsus reikėtų sieti su turtinga sodininkystės tradicija. Nedalomas, harmoningas, į metų laikų tėkmę įsiklausantis, įpročiais ir kasdieniais ritualais palaikomas namų ir juos supančios erdvės suvokimas lemia išplėtotą tokią jauseną puoselėjančią kultūrą. Renginio metu buvo galima susipažinti su Japonijos sodus pristatančiais albumais, praktine literatūra sodininkams ar netgi išsamiais veikalais, pristatančiais sodų kultūrines ištakas, filosofinę bei estetinę reikšmę.
Japoniškus sodus įvairiose pasaulio šalyse planuojančios, formuojančios ir prižiūrinčios firmos Kosugi Zohen prezidentas Saki Kosugi savo paskaitoje jaunąją publiką glaustai, bet itin turiningai supažindino su pagrindiniais japoniško sodo elementais, istorija, tipais, kultūrine reikšme. Greta keleto jau įgyvendintų projektų gana egzotiškuose kontekstuose – japoniški sodai Azerbaidžane, Bahreine ir Pietų Korėjoje – nuskambėjo užuominos ir apie sodo viziją Alytuje.
Publika taip pat turėjo progos susipažinti ir su tokio verslo modelio ypatybėmis: Saki Kosugi papasakojo apie japoniškų sodų specialistų mokyklą Tokijuje ir užsiminė apie du į ją pakviestus studijuoti studentus iš Lietuvos. Pačias geriausias verslininko intencijas, besisiejančias su giliomis landšafto architektūros tradicijomis bei rūpesčiu ekologija, patvirtino ir jo išreikštas susižavėjimas švariu, neužterštu Lietuvos oru, kurio šiuolaikinės Japonijos didmiesčiuose kartais ima stigti.
Knygoje Japonijos spalvos ir skoniai skaitytojus su šia Tolimųjų Rytų šalimi pristatantis Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas kartu su gausia padėjėjų komanda šįkart papasakojo apie elektroninį japonų kalbos žodyną NIHONGO. Žodynas yra laisvai prieinamas internetu. Jame galima rasti net 70 tūkst. žodžių. Be abejo, jums prireiks elementarių japonų kalbos žinių. Turėtumėte žinoti, kad hieroglifų, reiškiančių žodžius ir vadinamų kandži, nėra tiek jau daug – vidutinis japonas išsiverčia maždaug su 2 000.
Įdomu, kad šie hieroglifai yra kilę iš Kinijos – abiem kalbomis jie tariami skirtingai, tačiau turi prasminį ryšį. Be kandži, japoniškus rašmenis taip pat sudaro dviejų tipų kana rašmenys: užsienietiškiems žodžiams skiemenimis užrašyti naudojami katakanos hieroglifai ir visiems likusiems japoniškiems žodžiams rašyti skirti hiraganos hieroglifai. Japonų kalbos rašto sistema labai paprasta, žodžiai trumpi, tad kalbą mokytis nėra sunku. Tuo paskaitos klausytojai galėjo tuoj pat įsitikinti išgirdę elementariausius gramatinius principus iliustruojančių pavyzdžių.
Hieroglifų, reiškiančių žodžius ir vadinamų kandži, nėra tiek jau daug – vidutinis japonas išsiverčia maždaug su 2000.
Kalbos žavesį galėjo pajusti ir pradinių klasių moksleiviai, kuriems kaligrafijos meistras Kono Takumi vieną po kito tapybišku dailyraščiu užrašė keletą japoniškų žodžių. Tarp jų – žmogus, meilė ir... Lietuva. Ne mažiau žaismingi, vaikų klegesio kupini buvo origami – popieriaus lankstymo meno – užsiėmimai, kuriuos vedė Saito Kumiko ir Toyoda Miyoko.
Nors lankstyta buvo iš paprasto laikraštinio popieriaus, ir čia būta tam tikro iškilmingumo: origami meistrai vilkėjo ypatingus tautinius kostiumus. Viltį simbolizuojančios origami gervės yra turbūt žinomiausias šio popieriaus meno simbolis. Kaip ir kaligrafijoje, popierius čia yra svarbiausia materija. Ryžių popierius yra itin svarbus ir interjeruose. Dar nuo žymiojo šilko kelio laikų japoniška popieriaus gamybos technika ir su juo susijusi kultūra buvo ypatingai vertinama.
Besidominčius Tolimaisiais Rytais žavi senąsias autentiškas tradicijas išlaikančių menų įvairovė. Japonija garsėja ikebana (gėlių menas); kabuki, no, lėlių ir šešėlių teatru; kimono kostiumais; aikido, kendo ir kiudo (šaudymas iš lanko) kovos menais; arbatos gėrimo ceremonija; fleitos muzika, taiko būgnais, charakteringu dainavimu; minimalistine grafika ir literatūra; suiseki akmenimis.
Galima pasidžiaugti, kad nemenka dalis šio neįkainojamo aktualaus kultūrinio paveldo buvo viena ar kita forma pristatyta ir Japonų kultūros festivalyje. Nors šiuolaikinė profesionalioji kultūra liko dėmesio periferijoje, buvo atkreiptas dėmesys į įvairias ekstravagantiškas populiariosios kultūros apraiškas, kuriomis Japonija taip pat garsėja.
Nors šiuolaikinė profesionalioji kultūra liko dėmesio periferijoje, buvo atkreiptas dėmesys į įvairias ekstravagantiškas populiariosios kultūros apraiškas, kuriomis Japonija taip pat garsėja.
Dėl aštraus kontrasto atsivėrusią spragą užpildė santūraus akademiško tono Japonistikos centro įkūrėjo Arvydo Ališausko paskaita 10 faktų apie Japoniją – proga sužinoti apie Japonijos aukštojo mokslo sistemą, nacionalinio charakterio ypatybes, verslo etiką.
Bene didžiausio žiūrovų susidomėjimo sulaukė hipnotiškai šiuolaikiškas komiškojo Kyogen teatro pristatymas dalyvaujant amerikiečių kilmės Japonijoje gyvenančiam teatralui Craigui Kinsley bei aktoriams Jošinobu Šigejama ir Kento Niidžima. Publika išmoko draminio juoko ir verksmo pagrindų, sužinojo apie Kyogen teatro žanro specifiką, simboliką ir struktūrą. Charizmatiškas Craigo Kinsley pristatymas puikiai papildė jį sekusį vaidinimą. Po reginio susidomėjusios auditorijos laukė diskusija su aktoriais. Programai festivališko žaismingumo teikė ir džiazo koncertai bei šventinės apdovanojimų ceremonijos.
Atkreipsiu dėmesį ir į vieną, mano nuomone, nuostabų sutapimą. Alytuje rugsėjo 2-ąją prasidėjus Japonų kultūros festivaliui, tos pačios dienos vakarą Vilniuje, neformalioje meno erdvėje Kvartalas įvyko japonų psichodelinio roko grupės Kikagaku Moyo koncertas.
Regis, geografinės ribos trumpam išnyko ir ėmė skleistis įvairialypėmis tapatumo trajektorijomis. Taip su šiuolaikiniu Tokijumi flirtuojanti kultūrinė sala Vilniuje buvo tarytum ištikta mažojo Niujorko. O Alytuje ir toliau tęsėsi autentišką toną besistengiantis išlaikyti ir dėl to kiek neįprastas, valiūkiškai mišrūniškas, kartais truputėlį sutrikęs ir nedrąsus viena kitą dar tik besijaukinančių kultūrų dialogas. Tačiau abiem atvejais išties būta progų pasimėgauti tvyrojusia žingeidumo, atvirumo ir atradimo džiaugsmo atmosfera.
Viešbučio kambarys Tokijuje, kuriame Billo Murray'aus personažas filme „Pasiklydę vertime“ marina savo nuobodulį, liko aklinai užsivėręs nuo pašalinių akių. Bet galbūt jo ir nebūtina tokioms akims atidengti. Galbūt iš tiesų užtenka to, ką 1930 m. spalio 30 d. savo dienoraštyje įrašė dzenbudistų vienuolis, poetas Taneda Santōka: „Šiandien visą dieną – nesupykti. Šiandien visą dieną – nemeluoti. Šiandien visą dieną – nieko neiššvaistyti. Tai manieji Trys įžadai“. O kitąkart pakanka ir štai tokio eilėraščio:
sėdžiu
savo tarmės
vidury
Japonų poetas Taneda Santōka (1882–1940), vertė Alfonsas Andriuškevičius
