Ljiljana Petkovic – tikrasis bosnių kraujo turinčios M. Krause vardas. Toks projekto pavadinimas signalizuoja, kad „Ljiljana Petkovic Orchestra“ – tai multikultūrinė muzika. Miesto šansonai – keliasluoksniai kūriniai, kuriuose, kaip sako pati autorė, svarbus ir skambesys, ir žodžių – tiek vokiškų, tiek bosniškų – reikšmė, ir dar gilesni dalykai, kuriuos atranda pats klausytojas.
Ljiljana Petkovic – tikrasis bosnių kraujo turinčios M. Krause vardas. Toks projekto pavadinimas signalizuoja, kad „Ljiljana Petkovic Orchestra“ – tai multikultūrinė muzika.
„Ljiljana Petkovic Orchestra“ albumą praėjusiais metais išleido pačios M. Krause ir jos kūrybos partnerio August Engkilde leidykla „Brumtone“. Tai netipiška, maža, bet drauge labai plati įrašų kompanija, siekianti, kad jos pristatomą muziką išgirstų kuo įvairesnis žmonių ratas. Albume „Hinter Dem Spiegel“ – ir rytų Europos folkloras, ir vokiški šansonai, ir džiazas, ir romų baladės. Viskas čia apipinta elektroniniais ritmais, šis modernus prisilietimas ir užbaigia apibūdinimą to, ką M. Krause vadina urbanistiniais, arba miesto šansonais.
Ketvirtadienį „Vasaros terasoje“ savo kūrybą pristatysianti atlikėja – ne tik muzikantė. Ilgą laiką ji darbavosi kaip žurnalistė, vyresnės kartos klubinėtojams yra pažįstama ir kaip didžėja. Jos setai skambėdavo viename iš istorinių Berlyno klubų „WMF“, taip pat ir Lietuvoje – M. Krause yra dalyvavusi legendiniuose Klaipėdos renginiuose „Baldai“.
Vilniuje „Ljiljana Petkovic Orchestra“ pasitiks lietuviškas projektas „Volumetears“. Tai – dvi merginos, scenoje ketvirtadienį pasirodysiančios pirmą kartą. Gitara ir balsais jos jungia įvairius stilius ir skirtingus požiūrius ir užtikrina, kad visa tai daro iš širdies.
Po koncertų „Vasaros terasoje“ vyks jau įprastas ketvirtadieninis draugų ir pokalbių vakaras su „Mondayjazz“. Visas vakaras, kaip visuomet, nemokamas.
Interviu su Manuela Krause
– Kas yra tikroji Ljiljana Petkovic? Kodėl savo projektui pasirinkai tokį pavadinimą?
– Bosniškai Ljiljana reiškia leliją, o man šios kvapnios gėlės labai patinka. Na, o Ljiljana Petkovic – tikrasis mano vardas, įrašytas gimimo liudijime. Mane vos gimusią įvaikino vokiečių šeima, savo mamos niekada nebuvau sutikusi. Pastaraisiais metais užsiėmiau jos paieškomis, man pavyko, bet ji man neatsakė. Gal kada nors... Tikrai norėčiau su ja susitikti.
Kai įkūrėme grupę, kaip tik ieškojau mamos, tad ir pagalvojau, kad pavadinimui visai tiktų tikrasis mano vardas. Man patinka, kaip jis skamba. Negi „Manuela Krause Orchestra“ būtų geriau?
– Veiki labai daug – kaip paskirstai savo laiką? Ar užsiimi projektu nuo pradžios iki pabaigos, tada imiesi kitų darbų, ar nuolat darbuojiesi ties keliais?
– Manau, laviruoti tarp projektų – labai geras būdas dirbti. Net jei tie projektai skirtingi, energetiškai visi susiję ir turi įtakos vieni kitiems. Žinoma, yra prioritetų – „Ljiljana Petkovic Orchestra“ yra pagrindinis mano užsiėmimas, kurį supa daugybė kitų... Tikiu, kad kiekvienas kūrybinis darbas reikalauja ir poilsio, kad pats rastų savo kelią. Kai trumpam jį palieki ir vėliau grįžti, įžvelgi naujų galimybių, tas atstumas padeda darbą tęsti kitu kampu.
– Kada ir kaip atsidūrei Berlyne? Ar smarkiai jis pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą čia atvažiavai?
– Esu iš mažo miestelio Vestfalijoje. Berlyne apsigyvenau 1991–aisiais, nes jis mane tiesiog kvietė. Tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Žinoma, Berlynas smarkiai pasikeitęs ir toliau keičiasi, manau, taip bus visada. Nuolatinė kaita – miesto energijos šaltinis. Ir man tai būtina, taip jaučiuosi gyva. Jaučiu rezonansą su ta kaitos energija, tai mane įkvepia kūrybai bei asmeniniam tobulėjimui.
– Esi ir žurnalistė. Ar randi tam laiko? Kaip manai, kokie didžiausi tavo pasiekimai šioje srityje?
– Šiuo metu nedažnai tuo užsiimu. Koncentruojuosi į muziką. Prieš tai didelį dėmesį skyriau karjerai radijuje, buvau vienos Berlyno stoties balsas ir veidas, esu ir apdovanojimų gavusi. Tuomet muzika ir didžėjavimas buvo tik hobiai. Dabar viskas atvirkščiai. Taip pat noriu profesionaliai garsinti dokumentinius filmus, dirbu ir kaip renginių vedėja – dažniausiai kultūrinių. Noriu išlikti laisva ir nepriklausoma nuo to, ar parduosiu savo muziką, ar ne. Taip galiu leisti sau nepataikauti masėms. Tai vienintelė prabanga, kurios trokštu – sugebėti pragyventi darydama tik tai, ką noriu.
– „Ljiljana Petkovic Orchestra“ muziką pristato leidykla „Brumtone“, kurios dalininkė esi ir tu. Kaip sugalvojote įkurti įrašų kompaniją, ar daug prakaito kainuoja norint, kad ji dirbtų sėkmingai? Kas yra tie žmonės, kurių muziką pristatote?
– „Brumtone“ įkūrėjas – mano draugas ir kūrybos partneris August Engkilde, jam leidyklos reikėjo būtent savo muzikai leisti. Prisijungiau prie jo šiek tiek vėliau. Esame išleidę porą improvizacijų albumų, Augusto darbą „Chaotic Brain“, Ljiljanos Petkovic albumą, dar sudariau kompiliaciją „Urban Heartware“. Joje – atlikėjų, grojusių mano renginiuose „Urban Peas Sessions“, muzika. Šis renginių ciklas, beje, vasarą vyksta įdomioje urbanistinėje stovuklavietėje Berlyne, pavadintoje „Tentstation“.
Na, vasarą neįsivaizduoju geresnės vietos būti, nei Lietuva. Tai bus jau ketvirtoji mano viešnagė, o penktadienį kaip tik švęsiu 40–ąjį gimtadienį, sakė Manuela Krause.
– Gal „Ljiljana Petkovic Orchestra“ jau yra tekę groti Bosnijoje ar kitose Balkanų šalyse?
–Dar ne, bet labai norėčiau.
– Kaip kūryboje, ypač tekstuose, pristatai vokišką ir bosnišką savo puses?
– Taip savęs nedalinu. Tiesiog žaidžiu žodžiais ir frazėmis, kurios klausytojų galvose tampa paveikslais. Kiekviena daina yra atskira istorija. Jose daug mano išgyvenimų, bet jie užkoduoti sluoksniuose, į kuriuos neria klausytojas. Pirmiausia yra muzika, kurianti nuotaiką ir atsmoferą, tada – mano balso skambesys, po jo – žodžių, pasakojančių istoriją, sluoksnis, ir galiausiai – metaforinė viso to reikšmė.
– Kokiame vasaros festivalyje „Ljiljana Petkovic Orchestra“ labiausiai norėtų sugroti?
– Na, vasarą neįsivaizduoju geresnės vietos būti, nei Lietuva. Tai bus jau ketvirtoji mano viešnagė, o penktadienį kaip tik švęsiu 40–ąjį gimtadienį... Džiaugiuosi, kad galėsiu jį minėti su draugais – „One Ear Stereo“ komanda ir kitais. Na, o ateityje labai norėčiau groti prie Juodosios jūros – pavyzdžiui, Odesoje, ten, atrodo, labai gražu.
– O kaip pirmą kartą atvykai į Lietuvą?
– Tai buvo labai seniai. Klaipėdoje vyko didelis renginys „Baldai“, jame didžėjavau kaip Berlyno klubo „WMF“ atstovė. Žmonės buvo laimingi, gražūs. Klaipėdoje tuomet nebuvo visų tų madingų drabužių parduotuvių, taigi visi rengėsi originaliai, ypatingai, nepakartojamai. Vienas iš globalizacijos minusų juk yra tai, kad visi ir viskas ima atrodyti taip pat. Kai po poros metų vėl grojau „Balduose“, merginos jau atrodė taip, kaip manekenės žurnaluose. Tai išvysti buvo šiek tiek liūdna – kapitalizmą atradusi kultūra visgi greit praranda individualumą. Visgi man Lietuva labai patinka. Tai graži šalis, o jūs – atviri ir labai šilti.
– Pabaigai dar truputį papasakok apie Berlyną. Ar vaikštai į garsiuosius miesto naktinius klubus, kokį rekomenduotum lietuviams?
Jei atvirai, naktiniuose klubuose nesu dažna viešnia. Ten niekada negroja tos muzikos, pagal kurią mėgstu šokti. Kaip architektūriniu sprendimu žaviuosi „Berghain“ ir futuristine jo aplinka. Bet muzika ten, ypač minimal techno – ne man skirta. Greit pabosta. Šokių aikštelėje noriu būti stebinama, o ne stovėti todėl, kad nežinau, kaip pagal vieną ar kitą garsą judėti.
