Būtent darbas šiame teatre sukūrė J.Jurašo legendą ir lėmė jo dramatišką likimą, apie kurį režisierius pasisakė, atsiimdamas jam įteiktą Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
„Priėjęs neperžengiamą man prisitaikymo ribą, reiškiau viešą protestą. Anuomet mano iššūkį kai kurie vadino savižudišku. Tiesa, už jį man teko sumokėti brangiai. Po dviejų ekonominės blokados ir nedarbo metų man su šeima teko prarasti tėvynę, savo teatrą ir savo publiką“, – prisipažino režisierius.
Spektaklis „Dvejonė“ bus parodytas Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje, kurią J.Jurašas, trumpam sugrįžęs į savo teatrą prieš du dešimtmečius, atvėrė su spektakliu „Smėlio klavyrai“. Ir tai bus simbolinė režisieriaus, įvertinto aukštu Lietuvos valstybės apdovanojimu, padėka gimtajam teatrui.
Spektaklis „Dvejonė“ sukurtas pagal garsaus šiuolaikinio amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley‘io pjesę, pelniusią prestižinę Pulitzerio premiją ir inspiravusią plačiai pasaulyje rodytą to paties pavadinimo filmą „Doubt“ (lietuviškas pavadinimas „Abejonė“). Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys. Taip pat vaidina jauni aktoriai Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simonas Lindešis. Spektaklio prodiuseris – „Audronio Liugos produkcija“ (ALP).
„Dvejonėje“ mokyklos direktorė vienuolė kariauja psichologinį karą su parapijos kunigu, kurį kaltina seksualiai išnaudojant juodaodį moksleivį. Ji neturi jokių įrodymų, pasikliauja tik savo intuicija ir įdėmiais stebėjimais. Pjesės autorius įtampą išlaiko iki paskutinės akimirkos, versdamas skaitytojus ar žiūrovus nuolat abejoti savo pačių vertinimais.
Nors pjesėje vaizduojama bažnytinė bendruomenė, tačiau jos tema yra platesnio pobūdžio ir apima šiuolaikinės mūsų visuomenės problemas, gvildenamas ją sukrėtusių įvykių (kaip antai pedofilijos skandalo) fone.
„Ką darai, kai nesi tikras?“ – tai pirmasis pjesės klausimas bendruomenei, atsidūrusiai kokios nors katastrofos, netekties, skausmo, dvasinės ar kitokios krizės akivaizdoje. Autorius mano, kad abejonė tokiais momentais gali visus labiau susieti nei vieninga nuomonė, padėti pasitraukti iš melo kelio, išvengti nepagrįstų kaltinimų ir pažadinti žmogiškumą.
„Ar mes žmonės, ar tik idėjų ir įsitikinimų nešėjai?“ – pagrindinio pjesės veikėjo kunigo Flino lūpomis klausia autorius, versdamas susimąstyti, kad galbūt nepalaužiamose nuostatose glūdi nepakantumas artimajam ir net ydingų ideologijų šaknys.
„Bandydamas perkelti šį veikalą į lietuvišką terpę, puoselėju gal ir nepagrįstą iliuziją, kad jis galėtų turėti šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą arba bent mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdieniu reiškiniu.
„Dvejonė“ kalba apie žmogaus lemtį egzistuoti ne patogiame tikrume, bet „niekieno žemėje“, tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiam ir įgimto nuodėmingumo. Dvejonė nepatogi, bet tai padeda apsisaugoti nuo skubotų ir dažnai neteisingų sprendimų materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime“, – teigia Jonas Jurašas, visais laikais vertinęs „moralinį komfortą gyventi be kompromisų“ net ir mokėdamas už jį brangią kainą.
