„Prieš porą metų atvykusi į Vilnių pamačiau šią ypatingą vietą. Mane sudomino istorijos ir Mane sudomino istorijos ir aplinkos kontrastai: iš išorės bažnyčia paperka savo grožiu, o viduje senosios architektūros beveik nelikę – iki 2007-ųjų metų čia veikė kalėjimas.aplinkos kontrastai: iš išorės bažnyčia paperka savo grožiu, o viduje jos senosios architektūros beveik nelikę – sovietiniais laikais joje įrengtos kelios perdangos, keli skirtingos paskirties aukštai, kur iki 2007-ųjų metų veikė kalėjimas, – neįprastą vietą pristato menininkė iš Linco. – Savo projektu bandau parodyti tą skirtumą tarp dviejų skirtingų erdvių.“
A. Westerfrolke prie šio projekto dirbo du metus – ji iškuopė gerokai apleistą bažnyčią-kalėjimą, palikdama charakteringus tos vietos reliktus, išvedžiojo elektrą instaliacijoms apšviesti, kurios kaip ir vandens bažnyčioje nėra, bei sukūrė daug buvusios bažnyčios iškarpų dalių, norėdama sukurti bažnyčiai-kalėjimui vidinį rūbą.
„Rūbas mums reikalingas, kad apsaugotume savo kūną iš vidaus ir būtume atpažinti iš išorės. Vidinę bažnyčios erdvę aš suvokiau kaip rūbą, todėl sukūriau bažnyčios architektūros elementų iškarpas. Konceptualiai mąstant, šios dalys turėtų susijungti į visumą, – aiškino menininkė. – Kaip į drabužį įsigeria žmogaus kvapas, taip ir į šias bažnyčios architektūros iškarpas įsigėrė čia gyvenusių žmonių – vienuolių ir kalinių – baimės, troškimai, viltys.“
Menininkė atskleidė, kad bažnyčia-kalėjimas energetiškai labai stipri vieta, todėl ji negalėjo joje dirbti ilgiau nei 5-6 valandas.
Kaip į drabužį įsigeria žmogaus kvapas, taip ir į mano sukurtas bažnyčios architektūros iškarpas įsigėrė čia gyvenusių žmonių – vienuolių ir kalinių – baimės, troškimai, viltys.Pirmuose bažnyčios-kalėjimo aukštuose stipriau jaučiama kalėjimo dvasia – čia dar kabo skelbimo lentos su buvusių kalinių laisvalaikio, švenčių nuotraukomis, mėtosi sovietinių laikų knygos, kur ne kur stovi nudžiuvusių gėlių vazonai. Sustatyti suolai ir scena mena nesenus laikus, kai čia vykdavo kalinių susirinkimai, taip pat likę kalėjusių asmenų kūriniai ir kiti daiktai. Pačiame paskutiniame aukšte vis dar yra sakrali vieta, kadaise buvusi koplyčia, kur dar ir dabar galima laikyti mišias.
A.Westerfrolke čia specialiai paliko stovėti senus rašomuosius stalus ir suolus, ant kurių prisėdus galima pro apdužusius langus gėrėtis atsiveriančia sostinės senamiesčio ir šalia stūksančio kalėjimo panorama.
Menininkei, atkreipiančiai dėmesį į šią unikalią vietą, įdomus miesto bendruomenės spendimas, ką toliau galima daryti su šia bažnyčia. Anot jos, šiam pastatui vėl atlikti bažnyčios funkcijas būtų sudėtinga, todėl A.Westerfrolke tikisi, kad ši bažnyčia-kalėjimas galėtų tapti tiesiog įvairių susitikimų vieta. Tokią mintį ji siūlo ir šio projektu pavadinimu.
Jau po Velykų visi, norintys pamatyti šią unikalią Vilniaus vietą ir austrų menininkės instaliaciją, gali registruotis projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ internetinėje svetainėje. Dėl saugumo ekskursijoje galės dalyvauti ribotas lankytojų skaičius.
