Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 23d. 20:05

Thomo Manno festivalio diskusijoje: kaip inteligentija reagavo į pasibaigusį Pirmąjį pasaulinį karą

Heinrich Braun, Julie Vogelstein ir Thomas Mannas
Thomo Manno muziejaus nuotr. / Heinrich Braun, Julie Vogelstein ir Thomas Mannas

Šiais metais tradiciniame Thomo Manno festivalyje daug dėmesio sulaukė profesorės Dorothee Wierling pasakojimas – ji analizavo skirtingus būdus, kaip žmonės reaguoja į karo pabaigą. Vieni jų žiūri į tai pragmatiškai, kiti panyra į depresiją, o dar kiti gyvena savo susikurtoje realybėje. Siūlome čia perskaityti visą profesorės pranešimą.

Mokslininkė, kalbėdama apie Pirmąjį pasaulinį karą, nagrinėjo inteligentijos situaciją, imdama tris konkrečius pavyzdžius: žydų kilmės publicisto Heinricho Brauno, iš išsilavinusių turtingų žydų šeimos kilusios meno istorikės Julie Vogelstein ir žinomo rašytojo Thomo Manno istorijas.

Kaip teigia autorė, ji norėjo iškelti klausimą, „kaip tie žmonės, kurie 1914 metų rugpjūtį įsivaizdavo matą taurių žmonijos patirčių pradžią, 1918 metų lapkritį bandė susidoroti su saviapgaulės suvokimu, netektimis ir pralaimėjimu“.

Depresija, patosas ir pragmatizmas – tokios skirtingos buvo žmonių reakcijos į pasibaigusį karą.

Depresija, patosas ir pragmatizmas – tokios skirtingos buvo žmonių reakcijos į pasibaigusį karą. Kaip diskusijoje po šio pranešimo kalbėjo profesorė, nei vienas iš šių trijų žmonių nepripažino savo klaidų dėl anktesnio manymo apie karą. H.Braunas puolė į depresiją, iš kurios neišlipo iki pat mirties, J.Vogelstein liko nepavaldi laikui, nesugebėjo įmatyti blogio žmoguje, ir tai buvo dalis jos pačios tragedijos. Th.Mannas iš visų jų trijų istorinę eigą priėmė pragmatiškiausiai ir niekuomet nekalbėjo apie knygą, kurią rašė trejus metus, nuo savo ankstesnių pažiūrų nutolo ir savo kūriniuose.

Audriaus Ožalo nuotr./Dorothee Wierling (centre)
Audriaus Ožalo nuotr./Dorothee Wierling (centre)

Beje, profesorė diskusijoje kalbėjo ir apie mirties šlovinimą, kuris buvo labai akivaizdus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje – tai buvo tikras tų laikų fenomenas. Savanoriai drąsiai ėjo į mirtį, buvo galima netgi jausti mirties ilgesį. Tam pasidavusi buvo ir nemaža dalis inteligentijos.

Literatūroje kitokį požiūrį į Pirmąjį pasaulinį karą užfiksavo Ericho Maria Remarque 1928 metais išleista knyga „Vakarų fronte nieko naujo“, kur mirtis galiausiai nebebuvo šlovinama, tokioms jo mintims pritarė nemaža dalis to laiko kairiosios Vokietijos inteligentijos.

Beje, profesorė pabrėžė, kad ir po Antrojo pasaulinio karo turėjo praeiti nemažai laiko, kol buvo imta svarstyti apie karą kitu požiūriu. „Pokario karta ėmė reikalauti suvokimo, kad Antrasis pasaulinis karas nebuvo toks koks Pirmasis pasaulinis karas, kad jis buvo nusikalstamas. Kad nebegalima kalbėti apie save kaip apie aukas“, – sakė istorikė.

„Kartais iš istorijos ir pasimokome“, – sakė D.Wierling.


Siūlome perskaityti visą pranešimą:

Dorothee Wierling

1918 m.: pabaiga ir pradžia. Depresija, patosas ir pragmatizmas Vokietijos inteligentijoje

(Nida, Thomo Manno namelis, 2018 m. liepa)

1

Jubiliejiniais 2014 metais Europos, ypač vakarinės žemyno dalies, visuomenė ir vėl leidosi įtraukiama į susidomėjimo karu sūkurį. Tik šįsyk tai buvo svarstymai apie atminimą, tiek susijusį su kaltės klausimu, tiek ir su prievarta ir aukomis, bet labiausiai – su mums šiandien tokiu svetimu laimės jausmu, kuris tuomet buvo apėmęs Vakarų Europos buržuaziją. 1914 m. visi pasidavė staiga kilusiam visuotiniam svaiguliui, leidusiam pagaliau užmiršti modernios visuomenės susiskaldymą, paviršutiniškus technikos ir vartojimo pasiekimus, subtilų buržuazinio švietimo intelektualizmąir visa esybe – net sava gyvybe – atsiduoti nacionalinio bendrumo jausmui, neapykantai priešui ir pasiaukojimui kovos lauke. Tai buvo priešprieša tarp prigimtinės natūros ir nervinio persitempimo, jausmo ir intelekto, organiškos bendruomenės ir bendruomenės, paremtos derybomis, tautos ir individo, atviros neapykantos priešui ir dirbtinės tautų draugystės – ir šiame priešpriešų žaisme visa, kas gera, gilu ir tikra buvo matoma tik savyje, o to priešingybė – „prieše“.

Šį svaigulį labiausiai jautė inteligentija. Po „rugpjūčio potyrio“ (vok. „Augusterlebnis“) – kolektyvinės karo euforijos protrūkio 1914 m. rugpjūtį – siekta karą pagrįsti filosofiškai ir taip suteikti „1914 m. dvasia“ persmelktam karui intelektinį filosofinį pagrindą ir taurumo atspalvį. Nors ši banga apėmė visas Europos valstybes, Vokietijos imperijoje ji buvo ypatingai stipri, tad šiandienos pranešime daugiausia ir kalbėsiu apie šią šalį.

Jubiliejiniais 2018 metais svarbios kitos temos: didžiulis patirtos prievartos mastas pradėjus naudoti žudymo mašinas, asmeninės išgyvenusiųjų ir artimųjų netekusiųjų kančios ir netektys, prieštaringai vertinama Versalio sutartis, nacijų susikūrimas ir revoliucijos bei ilgalaikės pasekmės, jaustos dar daugelį metų, kurie vėliau pavadinti „tarpukariu“. Apie „rugpjūčio potyrį“ 1918 m. jau niekas nebekalbėjo, trumpalaikis svaigulys buvo jau seniai praėjęs, o po jo sekė ilgai trukęs prablaivėjimas. Bet šiandien aš norėčiau iškelti klausimą, kaip tie žmonės, kurie 1914 m. rugpjūtį įsivaizdavo matą taurių žmonijos patirčių pradžią, 1918 m. lapkritį bandė susidoroti su saviapgaulės suvokimu, netektimis ir pralaimėjimu. Tai atskelisti norėčiau pasitelkdama trijų inteligentijos atstovų, skirtingai išgyvenusių karo pabaigą, pavyzdį. Mane domina asmeniniai jų bandymai susidoroti su ankstesnėmis savo nuostatomis karo atžvilgiu ir su patirtimi per karą.Priešingai nei 1914 m. rugpjūtį, 1918 m. lapkritį emocinio bendrumo, kuris būtų leidęs kartu išgyventi tragediją, jau nebuvo. Regis, kiekvienas atskirai bandė susidoroti su patirta netektimi, tuo pačiu ieškodamas naujos pradžios. Bet ne visi ją rado. Norėčiau pakalbėti apie tris asmenybes, kurias artimiau pažinau per savo tyrinėjimus. Pirmiausia trumpai jas pristatysiu. Pirmasis mano protagonistas – dr. Heinrichas Braunas, žydų kilmės publicistas iš Austrijos. Jis gimė 1854 m., tad prasidėjus karui jau buvo sulaukęs 60-ies. Jo devyneriais metais jaunesnė žmona, socialdemokratinių pažiūrų feministė Lily Braun, priešingai nei jis entuziastingai remia karą. 1916 m. ji miršta nuo insulto. Jų sūnus Otto 1914 m., būdamas septyniolikos, tapo kariu savanoriu, o 1918 m. žuvo prie Somos.

Antroji asmenybė – Julie Vogelstein, iš išsilavinusių turtingų žydų šeimos kilusi meno istorikė, 1914 m. susipažinusi su Braunais, greitai tapusi artima šeimos drauge ir netgi atsikrausčiusi pas juos gyventi. Jos santykis su karu apibrėžiamas išskirtinai tik meile Braunų šeimai, kuriai ji linki laimės ir kiek galėdama remia ją. Mirus Lily Braun, Julie Vogelstein lieka su Heinrichu Braunu ir po karo išteka už jo.

Trečiasis protagonistas – tai Thomas Mannas, Braunų amžininkas, nors ir jaunesnis už juos. Braunai jo taip ir nepažino ir laiškuose neminėjo. Prasidėjus karui jis jau buvo tapęs sėkmingu, garsiu ir turtingu rašytoju, su žmona ir vaikais gyvenančiu viloje Miunchene. Karas išoriškai jo nepalietė, visgi jis, kaip viešasis asmuo, įsilieja į elitinės inteligentijos, kuri ne tik aistringai remia, bet ir filosofiškai grindžia bei teisina karą, gretas.

2

Heinrichui Braunui kariuomenė ir karas buvo svetimas pasaulis. Priešingai nei jo žmona, kurios tėvas buvo Prūsijos generolas, jis bandė atkalbėti savo sūnų nuo minties eiti į karą. Nepavykus to pasiekti, jis karą ėmė interpretuoti kaip išbandymą savo sūnui – patirtį, kuri po pergalės padėtų jaunuoliui padaryti politinę karjerą, kuri jam pačiam likusi užginta.Prieš pat karą jis prisipažino savo nuoširdžiai mylimam 17‑mečiui: „Vienintelę viltį, kurią dar tvirtai puoselėju... aš sieju su Tavimi. Tau gyvenimas turi suteikti tai, ko man pagailėjo. Nenuvilk manęs! Pripildyk save tokį, koks dabar esi, didžiais jausmais ir aukštais siekiais.Išlik ištikimas sau ir neleisk žūti didvyriui, glūdinčiam Tavo krūtinėje...“ Šiuos lūkesčius sūnus turėjo išpildyti per karą, kurį socialdemokratinių pažiūrų tėvas vertino kaip socialinės valstybės veikimo išbandymą. Nes valstybės kontroliuojama karo ekonomika buvo panaši į socialistų viziją, kokia turėtų būti į visuomenės gerovę orientuota politika.Heinrichas Braunas karo metais ne tik nuolat nuogąstavo dėl sūnaus gyvybės, bet ir daug mąstė apie teorinius valstybinio socializmo, kurio būsimuoju vadu regėjo savo sūnų Otto, pagrindus.

Otto, metus pagyvenęs Berlyne, 1918 m. pradžioje prieš tėvo valią vėl užsiregistravo savo pulke, išsiruošusiame į Vakarų frontą. Ten jis balandžio 29 d., vos sulaukęs 21–erių, žuvo sprogus granatai. Telegramą apie Otto mirtį Heinrichas gavo dar tą patį vakarą. Julie Vogelstein, perdavusi jam telegramą, apie tai rašė: „Jis neklausia nė vienu žodžiu, nė vienu žvilgsniu, nerauda ir nedejuoja nė vienu garsu, lieka sustingęs ir nebylus. Jo pirštai sugniaužia telegramą, jo nieko nematančios akys perveria raides.“ Pirmasis jo noras – žuvusį sūnų pargabenti namo. Gegužės pradžioje Heinrichas užpildė atitinkamą prašymą, gavo kelionės leidimus sau ir Julie Vogelstein, bet kelionė buvo nesėkminga. Keliaudamas per Prancūziją jis susirgo ir turėjo sustoti Kambrijoje. Kai jie vėliau nei planuota pasiekė Valensjeno kapų tvarkymo administraciją, kad gautų vadinamąjį palaikų pasą, jų pačių kelionės leidimų galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs, tad jie, taip ir nesutvarkę reikalų, turėjo grįžti į Berlyną. Heinrichas planavo rugsėjį darkart išsiruošti į kelionę. Visgi atrodo, kad tai neįvyko. Gedintis tėvas paniro į gilią depresiją ir išvyko į sanatoriją Bavarijoje, kurioje prieš dvejus metus sulaukė žinios apie žmonos Lily insultą. Jis nuo visų atsiskyrė, tylėjo, nepriėmė pagalbos iš savo draugės, kuri niekaip negalėjo prisibelsti iki jo vidaus. Netgi ir tada, kai lapkričio mėnesį baigėsi karas ir Berlyne įvyko revoliucija, kurioje aktyviai dalyvavo Vokietijos socialdemokratų partija (Heinrchas Braunas vis dar buvo gerbiamas partijos narys). Nors Julie Vogelstein ir pavyko jį įkalbinti pasiūlyti partijai savo pagalbą, visgi jos buvo atsisakyta. Braunas pernelyg dažnai su visais konfliktavo – ne tik dėl savo daugybės bandymų bendradarbiauti su liberaliąja buržuazija, bet ir dėl savo polinkio dalykinius konfliktus priimti asmeniškai ir „spręsti“ juos teisme. Bet dabar Heinrichas Braunas jau nebuvo kovotojas. Juk jau keletą metų svarbiausius savo gyvenimo sprendimus jis priimdavo tik dėl sūnaus, bandydamas nutiesti jam kelią į laimę ir sėkmę. Sūnui žuvus, jis prarado ne tik mylimą žmogų, bet ir savo gyvenimo prasmę – gyventi sūnumi ir per jį išpildyti savo svajones.

Jam liko vienintelis troškimas – bent jau parvežti mirusį sūnų namo. Nors jau neįmanoma atgaminti tikslaus laiko ir detalių, bet tarp palikusių laiškų iš 1918 m. rasta nemažai nuotraukų, kurios greičiausiai buvo padarytos jau pirmojo perlaidojimo metu. Kai kuriose jų matyti paprastas medžio karstas kovos nusiaubtame lauke, prismaigstytame gausybės grubiai išpjautų medinių kryžių. Kitoje, akivaizdžiai vėliau darytoje nuotraukoje matomas išdrožtas kryžius su Otto vardu ir kariniu laipsniu bei paprastomis vasarinėmis gėlėmis apsodintas kapas.

Versalio sutarties 225 straipsnyje numatyta „esant galimybei“ patenkinti nacionalinius „pageidavimus dėl žemiškųjų jų sausumos ir jūros pajėgų karių palaikų perkėlimo į gimtinę, atsižvelgiant į jų nacionalinių teisės aktų tvarką ir visuomenės sveikatos priežiūros taisykles.“ Galima tik įsivaizduoti, kokias biurokratines kliūtis reikėjo įveikti. Bet kuriuo atveju, Braunų vilos sode pietiniame Berlyno pakraštyje dvigubas kapas Lily ir Otto urnoms atsirado tik daug vėliau. Darbų registracijos žurnalo duomenimis, paminklinį akmenį su mamos ir sūnaus reljefu, vaizduojančiu juos kaip klasikines graikiškas figūras prie įėjimo į šventyklą, 1926 m. sukūrė Hugo Ledereris. Motina, rodos, pasitinka sūnų – jaunąjį karį; arba, kaip laiške Julie Vogelstein 1918 m. suformulavo Heinrichas: ji „laukia jo išskėstomis rankomis, jis žingsniuoja link jos dideliais tvirtais žingsniais.“ Tad praėjo aštuoneri metai, kol skulptorius įgyvendino šį Julie Vogelstein sukurtą antkapio projektą. Heinricho išreikštas susižavėjimas būsimojo paminklinio akmens eskizu – vienas nedaugelio džiaugsmingų jo pasisakymų pokario metais. Reljefas atitiko Heinricho viziją, kad mirtis suvienijo sūnų ir motiną ir tam tikra prasme išlaisvino juos nuo jo paties. Sūnų jis visada laikė Lily dovana jam, kurios jis dabar neteko, bet dabar ji vėl sugrįžusi Lily. Jis buvo įsitikinęs, kad neišpildė Lily lūkesčių, kad ją tam tikra prasme apgavo; ne banalia prasme – savo meile Julie Vogelstein –, o dėl to, kad jis jai „liko skolingas tiek daug, jei ne viską“, kaip jis 1918 metais rašė Julie. Kai Julie Heinrichui nusiuntė keletą sūnaus dienoraščių, norėdama, kad jis, kaip ir ji, jaustų Otto buvimą, Heinrichas tą jausmą, kad liko skolingas mirusiajai, ėmė jausti ir sūnaus Otto atžvilgiu. Depresyvi Heinricho būsena šiuos skaitinius nudažė neigiamomis spalvomis. Jis manė, kad, „nepaisant švelnumo ir pagarbaus susižavėjimo šiuo neįtikėtinu vaiku, [jis] likęs aklas“. Ir pirma Lily, o dabar ir Otto atžvilgiu jis tik dabar suvokęs, „su kokiais žmonėmis neįtikėtina likimo malonė mane suvienijo...“ Jį kankino mintis, kad jis nespėjo to pasakyti mylimiems mirusiesiems, bet jį guodė mintis, kad jiedu, kurie ir turėjo būti kartu, dabar su džiaugsmu sveikina vienas kitą atvaizde ant antkapio.

Nors Heinrichas buvo visai nereligingas, jis, matyt, buvo atviras tikėjimui antgamtinėmis jėgomis ir išpažino kažką panašaus į panteistinį tikėjimą likimu. 1927 m., praėjus metams po to, kai galiausiai parsivežė namo sūnų ir simboliškai suvienijo jį su motina, t. y. išpildė vienintelį dar likusį uždavinį, Heinrichas mirė nuo gripo sulaukęs 73-ejų. Jo gyvenimas baigėsi, kai karas atėmė iš jo viską, ko jam reikėjo tolesniam gyvenimui: ypač savirealizaciją per sūnų, kurį Heinrichas dar prieš karą įgaliojo išpildyti tėvo gyvenimo siekius. Dabar jau nebeliko vilties, nepaisant jo meilės Julie Vogelstein ir jos meilės jam.

3

Ir Julie Vogelstein karas buvo svetimas. Jos pasaulį sudarė senovės Graikijos ir Veimaro klasika, į kurią ji, aplinkui siaučiant pasauliniam karui, savo viduje ir atsitraukė. Žvelgdama iš šio laikui nepavaldžios klasikos pasaulio, ji neapykantos, prievartos ir mirties kupinus įvykius suvokė lyg graikų tragediją. Visą savo meilę ir rūpestį Julie skyrė naujajai savo šeimai, meilei Heinrichui Braunui, giliai draugystei su jo žmona Lily, pasiaukojančiam žavėjimuisi sūnumi Otto.Kiekvienam jų šioje tragedijoje ji sukūrė po vaidmenį: Lily buvo graikų deivė, suvaldanti chaosą; Heinrichas – tėviškasis dievas, jaunajam kariui (Otto) perdavęs „saulės ietis“ ir „šviesos ginklus“, kuriais nešinas jis galėjo išeiti į karą; ir galiausiai pats Otto, gražusis narsusis didvyris, laimėsiantis šią kovą. Otto draugų žūtį ji neabejodama interpretavo kaip išmintingo „dievų“ plano dalį. Ji nutilo tik žuvus pačiam Otto, bet neilgam. Julie labai rūpinosi mylimuoju Heinrichu ir stengėsi ištraukti jį iš depresijos. Jos strategija: suteikti Otto naują – dvasios – gyvenimą. Jis ją reguliariai lankydavęs sapnuose – bent jau taip apie naktinius Otto apsilankymus ir jo žinutės iš anapus ji pasakojo Heinrichui. Viena šių žinučių ir buvęs vaizdinys, pagal kurį vėliau sukurtas paminklinis akmuo. Heinrichas, kuris visada tikėjo antgamtinėmis jėgomis ir reguliariai kreipdavosi į būrėją patarimo, žinutes vertino rimtai, nors jos ir nepadėjo jam išsigelbėti nuo depresijos.

Vis dėlto svarbiausiu Julie projektu tapo knygos leidyba: atrinkti tekstai iš jaunatviško Otto Braun literatūrinio palikimo turėjo tapti jo išskirtinės asmenybės liudijimu. Vartydama Otto užrašus ir žymėdama atrinktus tekstus mėlynomis ir raudonomis žvaigdutėmis, ji rašė Heinrichui: „Tas, kas kaip aš dieną naktį gyvena su Otto, pajus nepamatuojamą ilgesį ir kančią... Otto pavidalas, buvimas, forma, atvaizdas..., vaisius ir žiedas viename, puikumas, dieviškas žmogiškumas“ – Heinrichas jo tokio dar nematąs, nes jis tikėjęsis, kad Otto „bus didis veiksmo žmogus... Bet mirtis tai sunaikino. ... Bet aš jame regiu didį būties žmogų.“ Otto esąs „toks žmogus, apie kokį svajojo Dievas, kurį sukurti jam pavyko tik šį vienintelį kartą.“

Knyga buvo išleista 1915 m.: „Otto Braun. Aus nachgelassenen Schriften eines Frühvollendet“(1) Pratarmėje Julie rašo, kad jai ši iš Otto jaunatviško literatūrinio palikimo sudaryta knyga reiškia „nekintančios būties potyrį... [būties], kuri jam dar esant berniukui įgijo savitą pavidalą – turtingos vidinės raidos greta nepalaužiamo vientisumo.“ Kruopščiai atrinkdama medžiagą ji sukūrė tokį Otto atvaizdą, apie kokį svajojo Heinrichas, kokio ji pati troško, o svarbiausia, koks, jos nuomone,Otto būtų pats norėjęs tapti, kokiu būti jis siekė: graikų didvyris ir būsimasis vadas. Pradžioje ji teigia, kad „nei vienas tekstas tuomet nebuvo skirtas viešinimui“, bet tai buvo tik pusė tiesos. Otto jau paauglystėje jautėsi poetu ir būsimuoju dvasiniu vadovu; o prasidėjus karui jis, kaip ir dauguma savanorių iš buržuazijos gretų, tikėjo gyvenąs didingais laikais, kurių meniškai vertingą liudijimą jis ketinęs sukurti. Visgi dauguma jo užrašų iš tiesų nebuvo skirti viešinimui: kai kas buvo per asmeniška, liudijo jo nesėkmes, atskleidė, kad iš tiesų jis irgi tik eilinis berniukas, dienoraštyje ar laiškuose kartais užrašantis grubias seksualines fantazijas, vaikišką įtūžį, nebrandų savęs pervertinimą ir gėdingas nuomones; o labiausiai savikritiškas jis buvo savo eilėraščiams. Julie Vogelstein atlikta tekstų atranka, kuri greičiausiai būtų patikusi ir Otto, suformavo itin vienpusišką jo paveikslą: jauno vyro, kuriam pavyko suvaldyti ir formuoti savo aistras, kaip reikalauja nesenstančios graikų klasikos taisyklės.Didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne tik jo patirčiai lavinantis, bet ir jo moralei ir valiai gilintis į šias taisykles ir jas taikyti, ypač sau. Karas nebuvo to priešingybė, jis buvo tarsi egzaminas, kurį Otto kuo puikiausiai išlaikė – tai turėjo įrodyti ši knyga. Otto kariuomenės bičiuliai iš buržuazijos gretų visa širdimi palaikė šį Julie Vogelstein sumanymą. 1919 m. rugpjūtį vienas jų aprašė, kaip Otto 1919 m. vasarį niekieno žemėje tarp žuvusiųjų kapų gavo įsakymą su „8–12 vyrų“ grupe surinkti ir palaidoti keletą mėnesių ten gulėjusių aštuonių karininkų ir apie 30 kareivių palaikus, kliuvinėjant už „šimtų žuvusių rusų kūnų“. Kai kariai ėmė vis garsiau skųstis šia kraupia užduotimi, Otto esą iš įtūžiosušukęs: „Jei mūsų dvasia neįveiks puvėsių, šie įveiks mūsų dvasią!“ Po to jis garsiai deklamavęs Iliadą. „Nuo Iliados Otto perėjo prie Hölderlino, tai buvo, regis, odė Graikijai. Ilgas eilėraštis. ...Taip Otto užvaldė nuotaiką ir suteikė jai tiek stiprybės ir didybės, kad jau niekam nebekilo klausimų ir visi pajuto, kad viskas turi gilią ir didžią prasmę.“ Po to visi esą atlikę savo darbą „ir jų galvose sukosi vien lengvos mintys.“ Julie Vogelstein reikšmingai pakeitė šį pasakojimą, kurio čia pateiktos tik ištraukos. Pavyzdžiui, ji neįtraukė tų vietų, kur Otto išplūdo savo bendražygius, vadindamas juos viduje jau supuvusiomis „mazgotėmis“. Ji taip pat nutylėjo, kad Otto čia iš tiesų tik vaidino spektaklį vienam savo vadų, kuris jį prieš tai įžeidė – tą Julie žinojo iš tuometinio jo laiško apie šį įvykį. Ir galiausiai ji sustiprino – klaidingą – įspūdį, kad Otto buvo fronto linijoje, nors iš tiesų jis buvo seniai užmirštame kovos lauke saugiu atstumu nuo „priešo“. Ji išmetė viską, kas rodė Otto esant maištingą, abejojantį, pasipūtusį ir tuščiagarbį 17–metį. Šią istoriją ji greičiausiai išspausdino tik išnašoje todėl, kad pats Otto apie ją nerašė nei dienoraštyje, nei laiškuose tėvams. Jis tik trumpai užsiminė apie „daug nepalaidotų žuvusiųjų“, kuriuos kovoje dar nedalyvaujantiems kadetams teko pamatyti žygio per buvusią fronto liniją metu. Ar ši scena apskritai įvyko? O jei taip, ar ji buvo tokia išskirtinai vaidybiška, kaip tai aprašė Otto gedintis bičiulis? Negalima atmesti galimybės, kad Otto draugas šią sceną išgalvojo arba išpūtė ją sukurdamas įspūdingą istoriją, kas visiškai atitiko Julie Vogelstein viziją. Bet tai 1919 m. niekam nerūpėjo – tuomet buvo svarbiausia gilesnė, klasikinė ir tuo pačiu amžina prasmė, kurią reikėjo suteikti Otto žūčiai ir karui apskritai: jis turėjo tapti didingu įvykiu, išauginusiu antžmogiškus didvyrius.

Julie Vogelstein knyga apie Otto ir karą susilaukė nepaprastai didelės sėkmės. Joje pateikta įvykių interpretacija tapo Otto Brauno atminimo kulto pagrindu XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai buvę jo draugai ir bendražygiai ėmė rinktis į atminimo renginius, turėjusius savą kultūrinę programą. Knyga „Nachgelassene Schriften eines Frühvollendeten“ iki 1931 m.buvo perleista keletą kartų, bendras jos tiražas – 100 000 egzempliorių. Tai liudijadidelį visuomenės susidomėjimą, kuris buvo platesnis, nei nei vien domėjimasis Otto Brauno asmenybe. Pralaimėtas karas, pečius užgulusios žeidžiančios 1919 m. Versalio sutarties sąlygos ir pražūtingos ekonominės, o vėliau ir politinės karo ir taikos pasekmės – tai buvo didžiausi pokario Vokietijos visuomenės iššūkiai, iškėlę klausimus, kaip vertinti karą, kokią prasmę jam suteikti ir kaip įveikti pokario sunkumus. Pamažu išsigrynino vaizdinys, pagal kurį visų pirma jaunieji buržuazijos savanoriai, kurių neproporcingai didelė dalis žuvo kare, tapo savotišku dvasių elitu:jei būtų išgyvenę, jie, esą, būtų galėję nurodyti kelią pasiklydusiai vokiečių tautai, būtų tapę jos gelbėtojais. Geriausias to pavyzdys – vadinamasis „Langemarko mitas“. Jame pasakojama apie grupelę studentų savanorių, kurie karo pradžioje lengvabūdiško šturmo Belgijoje metu – esą dainuodami patriotines dainas – puolė priešo pajėgas ir beveik visi žuvo. Jauno didvyrio, mielai galėjusio atiduoti savo gyvybę už tėvynę, paveikslas buvo persmelktas ne tik patoso, bet ir paguodos, ne tik gedulo dėl netekties, bet ir vilties, kad pasirodys naujas vadas.

Taigi, Julie Vogelstein ne tik sukūrė istoriją, kuri turėjo paguosti ją pačią ir Heinrichą Brauną bei prikelti žuvusįjį kaip dvasią – kartu ji, nors visuomet buvusi apolitiška, siejanti save su istorijai nepavaldžiomis klasikos vertybėmis, šiuo Otto kultu sukūrė kai ką aktualaus tuometinei dabarčiai. Taip ji pritapo prie savojo laikmečio, išsiilgusio tokių asmenybių, kaip Otto. Visgi Julie Vogestein nesuprato vieno – nors kurdama didvyrio Otto paveikslą, ji ketino sukurti kažką nepavaldaus laikui, jai tai nepavyko. 1968 m. knyga buvo išsamiai peržiūrėta ir pavadinimu „Ateities fragmentas“ išleista Vokietijos federacinėje respublikoje. Reakcija buvo triuškinanti. Vienoje recenzijoje net buvo rašoma apie „siaubingą praeities fragmentą“. Patoso laikai jau seniai buvo praėję, Julie Vogestein to nepastebėjo, o greičiausiai ir nenorėjo to suvokti. 1935 m. jai teko išvykti iš Vokietijos. Ji mirė 1971 m. Niujorke.

4

Prasidėjus karui Thomas Mannas buvo 39-erių metų amžiaus, turėjo tris mažamečius vaikus – devynerių, aštuonerių ir penkerių, į savanorius neužsirašė, o sulaukęs neigiamos išvados po sekusių šaukiamųjų patikrinimų pajuto palengvėjimą, tačiau norėjo atlikti karinę „minčių tarnybą“; 1914-ųjų spalį pasirodė jo pirmasis esė, nuo 1915 m. jis rašė „Nepolitiko samprotavimus“ („Betrachtungen eines Unpolitischen“), labai didelės apimties kūrinį, kurį galų gale baigė 1918 m. likus vienam mėnesiui iki karo pabaigos. „Samprotavimų“ sąvoka nukreipia į rezervuotą, netgi ramią poziciją. Iš šios pozicijos Thomas Mannas išplėtojo tokią struktūrą, kuri remiasi nesutaikoma priešingybe tarp kultūros ir civilizacijos. Anot Manno, kultūra yra gili, tai - siela; civilizacija yra lėkšta, tai - protas. Jausmingos kultūros šalis yra Vokietija, sąmojingos civilizacijos šalis - Prancūzija. Vokiečių kultūrai svetima politika ir valstybė, gi civilizacija siekia politizuoti žmones, nori juos įpareigoti pažangai ir demokratijai. Tačiau vokiečiai netiki pažanga, jie žino, kad bet kokia politika yra bevaisė, jiems brangiau už viską – filosofija ir menas, ir tai puiku. Nes demokratija yra nustatyta vidutinybė, mano Thomas Mannas. Demokratija savo esme yra svetima vokiečių liaudžiai, jos bendrystė yra ne politinė, bet kultūrinė.

Pasak Manno, demokratijos mintis buvo švietimo epochos vaikas, pirmieji švietėjai buvo prancūzų kilmės. Švietimas tvirtinąs – klaidingai - pasaulio pažinumą ir jo problemų išsprendžiamumą. Kas prancūzams yra švietimas, vokiečiams tai esąs menas. Bet šiems reikia mitų, abejonių, melancholijos ir aistros. Thomo Manno karas vyksta ginant vokiečių kultūrą nuo Vakarų pažangos iliuzijos, švietėjų internacionalo, Prancūzijai atliekant svarbiausio veikėjo vaidmenį. Nors Thomo Manno „Svarstymai“ savo kompleksiškumu ir lygiu daug ką pranoko, kas buvo parašyta šiuo klausimu karo metais. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl šiai konstrukcijai su vos pastebimais apmatais prireikė tiek metų, puslapių, pavyzdžių, pasikartojimų, variacijų, nukrypimų ir apsisukimų, taigi kodėl išeikvota tiek energijos ir jausmų, kokia buvo Thomo Manno obsesijos priežastis. Pats autorius pateikia dvi nuorodas: visų pirma daugelyje jo knygos skyrių pasirodo figūra, kuri paniekinamai vadinama „civilizacijos literatu“.

Jis personifikuoja „Vakarų“, švietimo, demokratijos ir pažangos siekimo principą. Jo žanras yra romanas, kritikuojantis esamą visuomeninę santvarką, politinei kovai jis pasitelkia meną, todėl jo būdas nėra vokiškas ir jo pozicija kare yra antivokiška. „Civilizacijos literatas“ dvasiškai Prancūzijoje yra namuose, intelektualų, kritikuojančių visuomeninę santvarką, pvz., Emilio Zola, tėvynėje.

Tomo Mano sąvoka „civilizacijos literatas“ visada vartojama vienaskaitos forma. Viena vertus, tai charakterizuoja jį kaip tipą, antra vertus, turimas omeny tam tikras žmogus, kurio vardas niekada neištariamas: tai vyresnysis Tomo Mano brolis Heinrichas, kuris myli Prancūziją ir prancūzus, yra vienas iš nedaugelio vokiečių inteligentų, nepritariančių karui, kurio kaltininkė yra Vokietija, kuris garbina Zola ir romanu “Valdinys” pats pasižymėjo kaip visuomeninę santvarką kritikuojantis rašytojas; Heinrichas, kuris galiausiai, kaip jį nuolat pašiepdamas cituodavo jo brolis Tomas, jautėsi įsipareigojęs „ryžtingos meilės žmogui“ principui. Brolių nesantaika tarsi raudona gija eina per visus „Samprotavimus“.

Antroji Manno obsesijos priežastis – jo liūdnas įsitikinimas, kad pats esąs ne tik kultūros, bet ir civilizacijos žmogus, kad jis turi savo viduje atlaikyti kovą tarp šių priešingų principų. Jis įsitikino, kad ateitis priklausys jo niekintoms pažangos jėgoms ir švietimui, nepriklausomai nuo to, kaip baigsis karas. Nes pastarasis mobilizavo ne tik kultūros pajėgas, bet ir atvėrė kelius civilizacijos pažangos judėjimui, kurio protagonistai pasibaigus karui laikytųsi savo tikslų. Todėl „Samprotavimai“ daro melancholišką, pesimistinį poveikį, kupiną kankinančių savęs klausinėjimų ir „nesuvaldomų“ (kaip pats autorius pripažįsta) jausmų pasireiškimų.

Nors Thomas Mannas nenorėjo turėti ką nors bendra su šiurkščiu daugelio vokiečių nacionalizmu karo metais, kovos šūkis, neteisingas didvyrių garbinimas ir neapykantos tirados priešui buvo jam svetimi dalykai – tačiau jis rašė apie „giliausiai manyje glūdintį nacionalinį instinktą“. Jautė, kaip „kažkokie mano būties ir esybės varžtai veikia taip, kad troškau Vokietijos pergalės“. Šis noras buvo pagrįstas įsitikinimu, kad inteligentijos fenomenas, jos supratimas apie išsilavinimą ir meną esą labai vokiški ir kad jo paties „solidumo jausmas“ ir jo „instinktas-pretenzija į orumą ir malonų perteklių“ galį būti patenkinti ir realizuoti tik vokiečių kultūros sąlygomis. Savo paties filisteriškumą jis apibūdino kaip vokiečių kultūros esmę apskritai. Jo baimė ją prarasti buvo egzistencinė. Ji buvo nepaprastai asmeniška.

Priešingai tam pats karas lieka kaip karinis konfliktas, kaip pasaulio karas, kaip ligi šiol neįsivaizduojamas smurtas mirštant milijonams žmonių ir skurde gyvenant civiliams. Tik devintame skyriuje, pavadintame „Šiek tiek apie žmoniškumą“, Thomas Mannas išdėsto, ką jis žino apie karą kaip smurto apraišką: į aštuonias eilutes jis sutalpina sudraskytų žmonių kūno dalių vaizdus ir vaikų riksmus šaukiantis motinų, bet iš karto pasipriešina savo spontaniškai reakcijai į visa tai: gailestis ir paties mirties baimė. Nes, kaip toliau rašo Mannas, „kiekvienas visada juk miršta savo paties mirtimi“, kuri nebus baisesnė dėl to, kad kare ji ištiko dešimtis tūkstančių žmonių. Visi turėsime mirti, taip pat ir lovoje mirtis gali būti šiurpi. Apie tai, kokia mirtis juntama karo sąlygomis, jis sužino iš 1916 m. publikuotų „Vokiečių studentų karo metų laiškų“, kurie suteikia karui ir mirčiai siaubingą asmeninę prasmę. „Šis ėjimas per mirtį“, cituoja jis jauno atsargos leitenanto žodžius, man buvo nepaprastai palaiminga kančia, išsivadavimas”. Tomas Manas klausia: „Argi šis laiškas nepamoko, kad žmogaus sielos negalima nužudyti, pažeminti, kad jos tikroji galia ir didybė visiškai išlieka tik kančioje?” Tomas Manas interpretuoja karą kaip smurto apraišką tarsi galimybę intensyviai pajausti gyvenimą, mirtį ir meną. Jis palygina jį su archaišku gimdymo proceso žiaurumu, kaip kultūrinę ir žmonišką būtinybę.

Nors Tomas Manas dirbo prie „Samprotavimų” nuo 1915 m., jis, matyt, perskaitė visą tekstą dar kartą, kai galų gale 1918-aisiais prieš atiduodamas spausdinti kūrinį parašė savo įvadą. Atsižvelgiant į tai, kaip karas paveikė visuomenės būtį Vokietijoje, jis rezignuodamas pastebėjo nesulaikomą demokratizacijos tendenciją ir didėjančius reikalavimus gauti daugiau galimybių dalyvauti. Vietoj niekinamos demokratijos, kuri jam reiškė kultūros ir meno pabaigą, jis palaikė „liaudies valstybės“ idėją. Tai jis suvokė kaip valstybės politikos įsipareigojimą „liaudiniam norui“ bei liaudies viešpatavimą. Tačiau tai turėjo būti įgvendinta ne per visuotinę ir lygią rinkimų teisę, bet jis pasikliovė spontanišku liaudies įgyvendinimu kaip „mitinio vieneto“, kuris egzistavęs 1914 m. rugpjūtį. Tačiau iš tiesų tikėti šia galimybe jis jau nebegalėjo. Jo suvokime viršų paėmė organizacijos idėja prieš organišką idėją. Taigi galime manyti, kad jis laukė be jokio entuziazmo jau po mėnesio prasidėsiančios pokario ateities.

Juo labiau stebėtina, kad Thomas Mannas greitai atkreipė dėmesį į pasikeitusią padėtį ir sparčiai nusišalino nuo aistringų „Samprotavimų“ postulatų. Jau 1919-ųjų sausį jis padarė užuominą, kad „ateities jėgų“ pralaimėjimą būtų galima įveikti. „Socialinė liaudies valstybė“ esąs logiškas vokiečių istorijos tikslas. Savo pranešime, kuris vėliau buvo publikuotas pavadinimu „Apie vokiečių respubliką“ jis pirmiausia kreipėsi į vyriškos lyties jaunuolius, studentus, taigi į inteligentiškąją vokiečių jaunuomenę. Aiškiai neprieštaraudamas savo „Samprotavimams“, jis interpretavo Veimaro respubliką kaip savo svajonę, kuri išsipildė, kaip liaudies ir valstybės vienybę. Jis atsiribojo nuo karo, kurį dabar vadino melu ir kraujo orgija. Taip pat jis atsiribojo nuo Vokietijos kaizerio ir jo valstybės, šaipydamasis iš jo kaip „imperijos gala operos“. Vietoj to respublika ir demokratija tapusios „vidaus faktu“, valstybė atitekusi liaudžiai ir galinti tapti jam tėvyne. Norėdamas priimti respubliką širdyje, Thomas Mannas pamėgino ją, kaip kad anksčiau antidemokratinę liaudies valstybę, poetiškai romantizuoti ir erotizuoti. Jis rėmėsi politiniais Novalio troškimais ir Volto Vitmeno idealizuojama amerikiečių demokratija. Jis norėjo ne tik pritarti respublikai, bet ir mylėti ją, tad netgi ėmėsi aprašyti ją kaip homoerotinės vyrų sąjungos valstybės formą, kaip „meiliai viena kitą apkabinusių laisvų valstybių“ kūrinį.

Savaime suprantama, amžininkai skaitė esė „Apie vokiečių respubliką“, tačiau kaip radikalų atsiribojimą nuo „Samprotavimų“. Išspausdinto leidinio pratarmėje Thomas Mannas į tai atsakė: „Nieko nežinau apie nuomonės pasikeitimą. Galbūt pakeičiau savo mintis – ne savo suvokimą“. Tai, kas panašu į sumanų pasiteisinimą, vis dėlto gali būti tiesa. Argumentas, kad jo meilės objektas ir ambivalencija išliko nepasikeitę. Tik savo meilės objektą jis vėl surado kitoje vietoje, arba taip įsivaizdavo. Tačiau pats meilės objektas liko melancholiškas, ironiškas, ambivalentiškas vokiškas gilumas. O jis pats liko sau ištikimas kaip Vokietijos pilietis, besikankinantis menininkas ir protestuojantis konservatorius.

Vis dėlto susidaro kraštutinio pragmatizmo įspūdis, tiksliai kaip moto, kad, jeigu to, ką myli, negali gauti, turi mylėti tai, ką vietoj to gauni. Ar Thomas Mannas veikiai suprato, kad jo miesčioniškam patogumui demokratija anaiptol nekėlė pavojaus? Ar po gėdingos karo pabaigos jis pagaliau prablaivėjo, kas dėl ankstesnio žavėjimosi vokiečių kultūros gilumu leido jam pajusti gėdą? Ar jo greito, regis, ir nesunkaus pasikeitimo priežastis buvo pagrįsta tuo faktu, kad jis, matyt, neturėjo ko gailėtis asmeniškai prarasti?

Jo vyresnysis brolis Heinrichas jau buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai, o jaunesnysis brolis Viktoras, nors ir pašauktas į ją, visus karo metus dėl reumatizmo praleido Miuncheno kareivinėse. Kad ir kaip būtų: Thomas Mannas liko konservatyvus, tačiau lojalus Veimaro respublikos šalininkas. Jau 1933-aisiais jis išvyko iš Vokietijos ir sugrįžo čionai iš emigracijos JAV tik pasibaigus karui. Taigi iš Pirmojo pasaulinio karo patirties ir jo pabaigos jis iš tiesų gavo politinę pamoką, net jeigu „Samprotavimai“ jo visoje kūryboje atspindi nemalonią nesėkmę.

*****

Aprašiau depresiją, patosą ir pragmatizmą kaip labai asmeniškas, paties išgyventas reakcijas į karo pabaigą. Tačiau likusiu savo laiku norėčiau taip pat padaryti tos visuomeninės vietos eskizą, kurioje šioms reakcijoms radosi bazė. Vokietija, kare praradusi bemaž du milijonus žmonių, patyrė didžiausius nuostolius, ypač jeigu šį skaičių susiesime su bendru šalies gyventojų skaičiumi. Karas palietė visus gyventojų sluoksnius, vargu ar buvo bent viena šeima, kurios tėvas, sūnus, brolis nežuvo, dažnai ir daugelis vyrų. Net negalime įvertinti, koks liūdesys siviešpatavo pokario Europoje, liūdesys, kuris, atrodė, nustelbė revoliucijas, materialinį skurdą, pilietinius karus, naujų valstybių kūrimą ir etninius konfliktus.

Viduriniajame vokiečių visuomenės sluoksnyje buvo visų pirma daugybė jaunų savanorių, kurių ypač daug žuvo. Jų gedėjimas galėjo būti užgožtas, jis galėjo pakirsti, palaužti velionių šeimas. Ilgą laiką apie tai buvo mažai tesusimąstoma, nes Pirmojo pasaulinio karo baisumai atrodė tik kaip Antrojo pasaulinio karo preliudija, kuris nusinešė dar daugiau gyvybių, pareikalavo milijonų civilių aukų ir paraleliai buvo vykdytas genocidas. Tačiau amžininkai, likę gyvieji tą jautė kitaip. Tik labai nedaugelio žuvusių vokiečių palaikus pargabeno namo – jų kūnai, jei jie apskritai išliko, buvo užkasti kažkur fronte. Vėliau tų palaikų buvo neįmanoma atskirti nuo priešų. Ligi šiol, net ir praėjus 100 metų, Somme ardami laukus valstiečiai vis dar randa žmonių kaulų; jie pakabina radinius ant tvoros, o šiuos surenka Peronne muziejus ir palaidoja.

Netrukus neapsakomą asmeninį gedulą pakeitė visuotiniai gedulo ritualai, kurių dėmesio centre buvo jauni, inteligentiški žuvusieji, kaip kad mano pateiktame pavyzdyje su Otu Braunu, kuris buvo užmuštas Vakarų fronte 1918 m. balandžio mėnesį. Didvyrių kultas gedint šių jaunuolių buvo atsakas į pralaimėjimą. Vadinamojoje dūrio durklu legendoje, pagal kurią pavargusi kariauti ir revoliucinga tėvynė paliko nelaimėje kovojantį dalinį ir išdavė jį, Vokietija buvo laikoma „lauke nenugalima“, kaip tai vadino reakcingoji šalis. Bet tų, kurie su tuo nesutiko, nacionalinis orumas buvo giliai įžeistas šiurkščių Versalio sutarties nuostatų, argumentuotų teze apie vienintelės Vokietijos kaltę. Žuvusieji didvyriai buvo laikomi ne tik drąsos, bet ir vokiečių kareivio didžiadvasiškumo įrodymu. Vitkopo laiškų rinkinys, kuriuo rėmėsi Thomas Mannas, buvo išleistas 1918 m., o prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią jis pavadintas „Žuvusiojo studento laiškais“. Daugybė karininkų, ištisi pulkai aprašė savo ir bendrus žygdarbius. Kasmet per kiekvienas metines respublika paminėdavo savo žuvusiuosius su liūdesiu, pasididžiavimu ir iš dalies kerštingomis mintimis.

Kritinių, visiškai pacifistinių perdirbinių buvo mažuma ir jie sukeldavo agresyvius protestus. Kai po 20 metų kilo Antrasis pasaulinis karas, vokiečių mažumai tai pasirodė kaip galimybė atsiteisti tuomečiams nugalėtojams už nuostolius ir skriaudas. Iš pradžių vadinamasis žaibo karas atrodė tarytum tai patvirtino. Karo pabaigoje savų žuvusiųjų buvo gerokai daugiau kaip trys milijonai nei per Pirmąjį pasaulinį karą. Rusija, anuomet žuvus 1,3 mln. žmonių, Antrajame pasauliniame kare (kaip Tarybų Sąjunga) prarado 19 mln. gyvybių. Patetiška išdidaus kario ir nacionalinio didvyriškumo priesaika ilgam laikui – Vokietijoje – nustojo egzistuoti.

Užtat pragmatizmas, su kuriuo karo pabaiga buvo įveikta, pasirodė esąs tikra, stipri pradžia. Nepaisant bet kokios politinės jėgos ir ekonominių krizių, po kelerių metų paaiškėjo, kad Veimaro respublikoje buržuazijai taip pat – ar net ypatingai – gerai gyvenosi, kad demokratija atvedė prie valdžios ne tik vidutiniokus ir kad inteligentai, jeigu pageidavo, galėjo visiškai atsidėti menui ir „patogiai“ gyventi, jeigu jie sutiko su tuo, kad vokiečių kultūra taip pat politizavosi, modernėjo ir plito demokratija. Gali stebinti tai, kad būtent Tomas Manas šią respubliką pradėjo taip mylėti, jog jos gyvavimo pabaigoje paliko ją, kad iš pradžių išvyktų į Šveicariją, o paskui į JAV, bet sugrįžo į pokario respubliką; tačiau tai byloja apie jo naujos pradžios po karo tvirtumą ir įrodo, kad pragmatizmas neturi būti painiojamas su neprincipingumu. Thomo Manno – kaip ir daugelio vokiečių inteligentų - vertybių konservatyvumas pasiklydo karo svaigulyje. Bet, matyt, nepaisant jaučiamo „nesivaldymo“ – kaip ir kitiems būdingo – čia kalbama apie laikiną paviršutiniškumo fenomeną, kuriam karo eigoje, bet jam dar nepasibaigus, įsivaizduotas objektas prapuolė. Vis dėlto nepaprastą nerimą kelia inteligentiška meilė karui, noras liaudyje iškilti, ir troškimas mirtyje - mirštant ir užmušant – užpildyti savo gyvenimą, net jeigu apie tai buvo tik fantazuojama. Taigi būkime dėkingi nedidvyriškam pokario laikmečio pragmatizmui, net jeigu jį kol kas nugalėjo žudikiškas nacionalsocializmo patosas.

(1) „Otto Braun. Iš anksti tobulybės pasiekusiojo paliktų raštų“. Vok. „frühvollendet“ reiškia ne tik ankstyvą brandą, anksti pasiektą tobulybę, pilnatvę, bet ir ankstyvą mirtį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria