„Alegría“ muzikinį foną kuria gyvai akustine ir Havajų gitaromis, trikampiu, būgnu, saksofonu ir akordeonu grojantys 6 profesionalūs muzikantai. Nors iš pirmo žvilgsnio jų išvaizda atrodo kiek komiška, o scenoje atliekamas darbas labai paprastas, iš tiesų jų pasirodymas – viena svarbiausių ir ypatingiausių šou dalių.
Bet kuris, kuriam yra tekę groti orkestre ar bent kokioje nors grupėje mokyklos laikais, puikiai žino, kaip nelengva groti unisonu. Tačiau „Cirque du Soleil“ muzikantams – tai lengviausioji dalis. Be to, kad visa muzika turi būti tobulai atliekama 6 muzikantų, jie turi akylai sekti kas vyksta scenoje, ką daro numerius atliekantys artistai ir groti ne tik reikiamu metu, bet ir tiek ilgai, kiek reikia.
Pavyzdžiui, rusiškų strypų numeryje, kuomet akrobatas yra „išmetamas“ aukštai į viršų, muzikantai turi būti labai atidūs, stebėti ir reaguoti į kiekvieną artisto raumens, net piršto galiuko judesį, kad muzikos skambesys ir intensyvumas atitiktų akrobato veiksmus ir taip sustiprintų emocijas žiūrovams. Jei muzikantai mato, kad artistui reikia kelių papildomų sekundžių pasiruošti numeriui, šią pauzę jie taip pat turi užpildyti keliais papildomais unisonu atliekamais akordais.
„Mes norime kurti ir stiprinti įspūdį žiūrovams, o ne tapti tik šešėliu to, kas vyksta scenoje. Mes savo muzika padedame pabrėžti arba numerio keliamą jaudulį, kurį jaučia ir artistas, atlikdamas pavojingus manevrus, arba pabrėžti milžinišką fizinę ištvermę, kuri būtina numeriui atlikti. Kiekviena daina turi tam tikras „sekcijas“, kurias grupė, priklausomai nuo situacijos ir poreikio, gali arba išplėsti arba sutrumpinti. Be to, mes kiekvienas turime ausinę ir sekame savo lyderį Hugo, kuris mums siunčia žodinius ir vaizdinius signalus, kad grupė išlaikytų sinchroną. Taigi, vienu metu mums reikia stebėti numerį atliekantį artistą, tai, ką darome mes patys ir ką mums sufleruoja Hugo“, – pasakoja saksofonu grojantis Fritzas Kraai.
Galiausiai, rimtu iššūkiu muzikantams tampa ir tai, jog jie savo profesionalumą turi demonstruoti beveik be pertraukėlių viso šou metu, t.y. apie 2 val. Be to, viso pasirodymo metu jie dėvi įspūdingus baltus kostiumus. Ne mažiau įspūdingas ir jų grimas.
Šou pažiba – ne tik muzikantų grupė, bet ir dvi atlikėjos: baltoji, pasidabinusi baltais apdarais, ir juodoji – baltosios „alter ego“, apsirėdžiusi identišku juodu kostiumu. Spektaklio metu jos tai pasirodo scenoje, tai dingsta užkulisiuose, tačiau savo dainomis sujungia numerius ir sugretina gėrį ir blogį.
„Alegría“ muzika, stipriai paveikta Prancūzijos, Ispanijos, Viduržemio jūros ir Afrikos muzikinių kultūrų, yra tarsi klijai, į visumą sulipdantys visą šou. Ši muzika, kuri yra įvairių kalbų mišinys, jau tapo kalba, kuria kalbėta milijonams žmonių visame pasaulyje.
Galbūt būtent dėmesys net ir menkiausiai detalei buvo viena priežasčių, dėl kurių šou „Alegría“ garso takelis tapo pačiu perkamiausiu. Beje, 1995 m. jis buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, o „Billboard“ muzikos tope išsilaikė net 65 savaites.
„Alegría“ muziką 1994 m. sukūrė garsus Kanados kompozitorius René Dupéré. Kanadietis rūpinosi ir dar keleto „Cirque du Soleil“ kūrinių muzikine dalimi: „Saltimbanco“ (1992), „Mystère“ (1993), „Kà“ (2004), „Zed“ (2009).
„Cirque du Soleil“ šou „Alegría“ hitas „Alegría“:
