Jie atliks Rodiono Ščedrino simfoninės freskos „Lietuviška sakmė“ premjerą ir du Rusijos ekspatriantų – Sergejaus Rachmaninovo ir Igorio Stravinskio – kūrinius, persmelktus Antrojo pasaulinio karo įsiūčio, grotesko ir nerimastingumo.
Jau visą epochą egzistuojantis Londono simfoninis orkestras (LSO) daugelį metų atsiduria geriausių pasaulio orkestrų dešimtuke (pavyzdžiui, klasikinės muzikos žurnalas „Gramophone“ 2008 m. jam skyrė 4 poziciją, 2009 – 8-tą). Nepriklausomas orkestro etosas nesilpsta nuo pat jo įsikūrimo 1904 m., kai LSO tapo pirmuoju britų savavaldžiu simfoniniu kolektyvu. Šiandieną LSO yra ne tik nepriklausomas atlikėjų kolektyvas – tai stambi koncertinė, edukacinė, kūrybinė ir visuomeninė organizacija, reziduojanti didžiausiame menų centre Europoje „Barbican Centre“ ir surengianti daugiausia koncertų, nei bet kuri klasikinės muzikos organizacija Londone.
Neabejotina, kad šis orkestro suverenitetas ir būtinybė išlikti jau visą šimtmetį skatina jį ieškoti bei veikti įvairiausiose srityje: nuo garsiausių kompozitorių pasaulinių premjerų ir technologinių inovacijų iki filmų garso takelių įrašų bei koncertų su pop žvaigždėmis.
Vienas geriausių mūsų laiko romantizmo muzikos dirigentų Valerijus Gergijevas tarptautinėje muzikos scenoje pasirodė XX a. 9-ame dešimtmetyje, iš pradžių kaip operinis, o vėliau ir simfoninis dirigentas. Šiandieną jį galima įvardyti ne tik elitiniu interpretatoriumi, bet ir bene labiausiai užsiėmusiu dirigentu. Be LSO vyriausiojo dirigento pareigų (nuo 2007 m.), V. Gergijevas eina Sankt Peterburgo Marijos teatro meno vadovo ir generalinio direktoriaus pareigas. Jis taip pat yra keleto tarptautinių muzikos festivalių meno vadovas, o 2007–2008 m. sezoną jau kelintą kartą buvo kviečiamas tapti Niujorko Metropoliteno operos kviestiniu vyriausiuoju dirigentu.
Be minėtųjų orkestrų, jis protarpiais bendradarbiauja su Berlyno filharmonijos, Karališkosios filharmonijos (JK), Prancūzijos nacionaliniu, Švedijos radijo, San Francisko, Bostono, Toronto, Čikagos, Klyvlendo, Dalaso, Hiūstono, Minesotos, Monrealio ir Birmingamo simfoniniais orkestrais.
Pagrindinis koncerto programinis akcentas – Rodiono Ščedrino kūrinio premjera, kurią užsakė nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. R. Ščedrinas – vienas garsiausių gyvųjų rusų klasikų, balandžio viduryje apdovanotas aukščiausiu Rusijos meno apdovanojimu „Auksine kauke“, kategorijoje „Geriausias sceninės muzikos kūrinys“, už jo operą „Užkerėtas klajūnas“. Savo muzikoje jungiantis tradiciją ir inovaciją, klasikines formas siejantis su naujais modeliais ir šiuolaikinėmis komponavimo technikomis R. Ščedrinas kurdamas „Lietuvišką sakmę“ gilinosi į lietuvišką folklorą (ypač sutartines), profesionalią muziką ir istorinę Lietuvos praeitį.
Neabejotinu rusų klasikos ekspertu įvardijamas V. Gergijevas, interpretuos ir Igorio Stravinskio „Trijų dalių simfoniją“ (1945) bei Sergejaus Rachmaninovo „Simfoninius šokius“ (1940). Abu kūriniai buvo reakcija į Antrojo pasaulinio karo įvykius. Pats I. Stravinskis nurodo, kad jį paveikė dokumentika apie japonų taikytą „išdegintos žemės“ taktiką Kinijoje ir filmuotoje medžiagoje pamatytas nacių kareivių žygiavimas „žąsies žingsniu“. Tuo tarpu S. Rachmaninovas jokių tiesioginių nuorodų nepateikia; čia galima tik pajusti nerimastingą laikmečio dvasią, sumišusią su asmeniniu kompozitoriaus tėvynės ilgesiu.
