Klasikinę Vakarų kūrybą čia interpretuos Tolimųjų Rytų kultūroje gimę atlikėjai, fortepijono mechaniką tramdys beveik mitinį statusą įgijęs pianistas Grigorijus Sokolovas, kita portreto puse atsivers iš Europos teatrų į Lietuvos koncertinę sceną sugrįžęs tenoras Edgaras Montvidas, o Edinas Karamazovas, turintis įgimtą potraukį netikėtoms sąsajoms ir paradoksalioms paralelėms surengs liutnios ir elektrinės gitaros monokoncertą.
Pakėlusi renginio burę, įspūdinga tarptautinė gegužės 28 d. koncerto įgula pradės Vilniaus festivalio maršrutą. Šio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerto kelrodės: japonų dirigentė Tomomi Nišimoto, šiandien bendradarbiaujanti su Rytų ir Vakarų simfoniniais kolektyvais ir nuo pat mažumės besižavinti rusų muzikine kultūra, bei serbų pianistė Tamara Stefanović, trylikos metų tapusi jauniausia Belgrado universiteto studente, o dabar koncertuojanti Europos ir JAV kultūros metropoliuose.
Greta poetiškojo Roberto Schumanno fortepijono koncerto ir orientalistinėmis temomis alsuojančios Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazados“ čia skambės Žalgirio mūšio sukakčiai skirta Rodiono Ščedrino simfoninė freska „Lietuviška sakmė“. Kultūrų dialogo arka sujungs šį ir paskutinį festivalio renginį. Birželio 6 d. koncerto solistas – jaunas armėnų smuikininkas Sergejus Chačatrianas, kuriame įsikūnijęs apoloniškasis pradas, susitiks su brandžiu kinų dirigentu Čenu Dzuohuangu, po japonų maestro Seiji Ozawos skelbiamu žymiausiu Tolimųjų Rytų batutos meistru. Jis ketverius metus vadovauja 1966-aisiais įkurtam Inčono filharmonijos simfoniniam orkestrui, su šiuo kolektyvu ir pasirodys Vilniaus festivalyje.
Birželio 2 d. festivalio rečitalių seriją pradėsiantis tenoro Edgaro Montvido solo koncertas taps reta galimybe prisiliesti prie vaiskiai sentimentalaus kamerinių dainų pasaulio, kuriame virpa jautri, netvarumo apimta XIX ir XX a. vokalinė muzika. „Namai man – dvasinis jaukumas“, – prisipažįsta solistas, į Lietuvos sceną sugrįžtantis su pianistu Simonu Lepperiu, kurį įtakinga Vakarų spauda apibūdina kaip ypatingų gabumų dainų akompanimento specialistą. Jau kitą dieną festivalyje koncertuos „Muzikos Dostojevskiu“ pavadintas ir šiandieną gyva pianizmo legenda laikomas rusų pianistas Grigorijus Sokolovas.
Jo rečitalyje birželio 3 d. skambės „grynosios muzikos“ programa – Johannas Sebastianas Bachas, Johannesas Brahmsas ir Robertas Schumannas. Šiam pianistui atsiveria „kosminis fortepijonas“, – rašo žiniasklaida. Po G. Sokolovo rečitalio Paryžiuje „Le Figaro“ jį apibūdino: „Visai kaip ir Glenno Gouldo atveju, tik atsižvelgiant į skirtingą estetiką, galima tarti, kad yra Sokolovas ir yra pianistai“. Tuo tarpu birželio 5 d. rečitalio solistas Edinas Karamazovas ketina surengti paradoksaliomis paralelėmis nužymėtą monokoncertą, kuriame trapiu renesanso-baroko instrumentu liutnia ir XX a. roko kultūros simboliu – elektrine gitara jis atliks įžymiojo havaniečių gitaristo, gyvojo gitaros klasiko Leo Brouwerio bei Johanno Sebastiano Bacho kūrinius.
Birželio 1 d. Vilniaus festivalio koncerte su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodys du „stygų užkalbėtojai“: asmenybės paslapties gaubiamas violončelininkas Aleksandras Kniazevas, šiandieną laikomas bene stipriausią charizmą skleidžiančiu mūsų laikų violončelininku, bei nepaprasta muzikine empatija išsiskiriantis smuikininkas, LKO meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas.
O tradicija tapusiame festivalio džiazo koncerte šį kartą, birželio 4 d. pasirodys beveik 20 metų gyvuojantis Briuselio džiazo orkestras – vienas žymiausių tokio žanro kolektyvų europietiško džiazo scenoje. Prieš keletą metų džiazo spaudos autoritetas – amerikiečių žurnalas „Down Beat“ jį įrašė į geriausių pasaulio bigbendų dešimtuką. Orkestro programoje – džiazo standartų aranžuotės ir bigbendo įkūrėjo bei lyderio Franko Vaganée muzika, įkvėpta Charlie Parkerio, Cannonballo Adderley’aus, Lennie Tristano ir Ornette’o Colemano, jais remdamasis F. Vaganée sukūrė savo muzikos stilių.
