Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 02 24, 08:43

Aušra Kaminskaitė. Tarantino intriga nugali teatro stebuklą

Aleksandrą Špilevojų laikau pop režisieriumi. Suprantu, kad Lietuvoje žodžių „teatras“ ir „pop“ derinys kelia neigiamas konotacijas, tačiau neskubėkime vertinti. Vaidybos studijas baigęs, o pastaraisiais metais teatre kur kas dažniau sutinkamas kaip režisierius, Špilevojus, regis, turi sunkiai apibrėžiamą šviesą, energiją, aurą, kuri jo bendrakūrėjus ir žiūrovus daro laimingais. Galbūt tai meilė žmonėms – universalus, kiekvieno trokštamas ir vertinamas reiškinys. Todėl ir pop.
Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“
Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“ / Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr.

Špilevojus savo spektakliams renkasi jautrias, netgi aštrias temas: vaikystės traumas, narkotikų vartojimą, vienišų pagyvenusių žmonių situaciją, etc. Tik kol kas juose neteko pastebėti kvietimo permąstyti temas mažiau pastebimais požiūrio kampais ar pasijusti nepatogiai. Priešingai – režisieriaus kūryba kalba apie aktualijas, tačiau „nenutąso“ ir neprovokuoja žiūrovų, nepurto ir nieko neįrodinėja. Tai – puiki populiarioji kultūra, atsižvelgianti į esamojo laiko visuomenę ir nevarginanti žiūrovų klausimais apie tai, ką jie gali padaryti, kad viskas būtų kitaip. Visi išeina laimingi.

Tai būdinga ir sausio pabaigoje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Špilevojaus pastatytam spektakliui „Šv. Speigas“ pagal režisieriaus Quentino Tarantino filmui „Grėsmingasis aštuonetas“ (The Hateful Eight, 2015) parašytą scenarijų. Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje, nuo JAV pilietinio karo praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui. Į Red Roką su belaisve Deize Domergiu keliaujantis premijų medžiotojas Džonas Rutas savo diližanan priima pūgos įkalintus premijų medžiotoją Markizą Voreną ir naujuoju Red Roko šerifu prisistatantį Krisą Meniksą. Pakeliui jie sustoja pailsėti Minės užeigoje, kurioje susiduria su Deizę išvaduoti bandančių nusikaltėlių gauja.

Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“
Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“

„Grėsmingasis aštuonetas“ man įstrigo kaip istorija apie žmonijos gebėjimą nesikeisti. Apie politines deklaracijas ir jų sankirtą su realybe, neiškrypstančia iš ankstesnės vagos vos kažkam nutarus, kad nuo šiol kažkas bus kitaip. Pareiškimai ir įstatymai reikalingi tam, kad nurodytų gaires, kuriomis vadovaudamiesi sieksime gerbūvio visuomenei ir jos ateičiai arba tenkinsime kompleksuotų diktatorių/kolonialistų/etc. poreikius. Tai – išeities taškas pokyčiams, prie kurių toliau turi dirbti kiekvienas įstatymą priėmusio krašto pilietis. Nuo to priklausys, kaip toli ir kaip greitai naujos taisyklės pradės realiai veikti. Tarantino užrašytas siužetas suteikia galimybę idealiai pajusti, kaip jos neveikia.

Visa tai įskaitau ir Špilevojaus spektaklyje, kurio tematika nenutolo nuo nurodytos siužete. Istorija interpretuota minimaliai, vienas ryškesnių pavyzdžių – įdomus ir žavus, tik scenos logika ne visai pagrįstas sprendimas vienam aktoriui atiduoti Pasakotojo, vežėjo O.B. ir Viljamo Domergiu vaidmenis. Nepaisant siužete išrašytų žiaurumų, Špilevojaus spektaklyje „Grėsmingojo aštuoneto“ tematika pateikta lengvai, patraukliai, turbūt ironiškai (nesu tikra, kurią komiškumo sąvoką vartoti tiksliausia), kiek romantizuojant. Filme ji skleidžiasi pamažu, nuolat lengvai baksnojant žiūrovą, kuriam iš pradžių pakenčiami dalykai ilgainiui darosi nebepatogūs ir apskritai nebetoleruotini.

Nepaisant siužete išrašytų žiaurumų, Špilevojaus spektaklyje „Grėsmingojo aštuoneto“ tematika pateikta lengvai, patraukliai, turbūt ironiškai.

Spektaklyje to nejusti – vietoj smelkiančio kantrybės taurės pildymo, dauguma prasmių sudėtos į istoriją pradedančio, lydinčio ir baigiančio Pasakotojo lūpas. Giedriaus Arlausko vaidmenį vasario viduryje laikinai perėmė spektaklio režisierius, tą vakarą simboliškai iš vidaus kūręs „Šv.Speigo“ visumą. Tai tapo sėkmingu žingsniu, greičiausiai susijusiu su tuo, kad ilgą laiką formavęs spektaklį iš šalies, Špilevojus puikiai jautė, kaip turi veikti jungties funkciją atliekantis personažas.

Pasakotojui patikėta užduotis paaiškinti, apie ką yra spektaklis, kokios problemos jame pristatomos ir kodėl jos turėtų būti aktualios Lietuvoje (Panevėžyje) susirinkusiai publikai. Amerikietiškos kultūros (plačiąja prasme) plėtrą net į sunkiai pasiekiamus kraštus simbolizuoja Pasakotojo laikomas stiklinis Coca-cola gėrimo buteliukas, tarsi atspindintis socialinę jo reikšmę: šis gėrimas jungia žmones, nes kolą geria ir benamiai, ir aukšto statuso įvaizdį susikūrę žmonės (vos neparašiau vyrai). Tad nors buteliukas Pasakotojo rankose atrodo primityviai (tarsi JAV būtų sutapatinta su vienu prekės ženklu), svarstant analogija pasirodo turtingesnė.

Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“
Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“

Gėrimo buteliuką sureikšminu todėl, kad tai – dar viena reta Špilevojaus interpretacija spektaklyje, kuriame nuosekliai sekama ne tik scenarijumi, bet ir vaidybos, kostiumų, scenografijos stilistika. Minės užeigos, kurioje vyksta pagrindinis veiksmas, sienos, durys, baras, stalai su kėdėmis, foteliai, antklodės, kavinukas – žodžiu, didelė scenografijos ir rekvizito dalis (scenografė ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), kaip ir kostiumai, atpažįstama iš „Grėsmingojo aštuoneto“ vizualikos. Yra išimčių: Markizas Vorenas (Tadas Gryn) ir Krisas Meniksas (Dainius Jankauskas) prieš ilgąją sceną, kurioje abu pašauti merdėja, išsirengia iki baltų marškinių, (kad matytųsi kraujo dėmės). Toks scenovaizdis estetiškas, funkcionalus, informatyvus. Tik nereikalingas interpretacijos.

Labiau trikdo filmui analogiška personažų išraiška. Tokie pat charakteriai, elgesio ir kalbos manieros leidžia žiūrėti spektaklį kaip kūrėjų bandymą perkelti Tarantino filmą į sceną, o ne sukurti nuklotą savitą „Šv. Speigo“ pasaulį. Tokį sprendimą priskirčiau pop režisūrai: patikrinto modelio perkėlimas avansu garantuoja platesnės nei įprasta publikos dėmesį, o aktoriams mėgdžioti aukščiausios klasės kolegų sukurtus galingus personažus, nebejoju, turėjo būti smagus ir nelengvas profesinis iššūkis.

Tokie pat charakteriai, elgesio ir kalbos manieros leidžia žiūrėti spektaklį kaip kūrėjų bandymą perkelti Tarantino filmą į sceną, o ne sukurti nuklotą savitą „Šv. Speigo“ pasaulį.

Tiesa, ne viską Lietuvoje įmanoma perkelti į teatro sceną. Tamsi Markizo Voreno odos spalva Tarantino istorijoje yra reikšmingas faktorius, leidžiantis sąmoningai kurti šlykščią rasizmo liniją (nors ne vienintelę filme). Lietuvoje profesionalių juodaodžių aktorių vyrų neturime. Tokiu atveju labiausiai tikėtini sprendimai – pakeisti diskriminacijos pagrindą arba leisti vaidinti baltaodžiui aktoriui, tikintis, kad svarbiausią darbą nudirbs publikos vaizduotė. Tiesą sakant, nenudirba. Žiūrovo vaizduotė gali pateisinti aplinkybes ir suvokdama meno sąlygiškumą nepykti, kai Tadas Gryn vadinamas juoduku ar nigeriu. Tačiau pajusti rasizmo problematiką per sunku, nes vizualinė medžiaga griežtai priešinasi tam, kas kalbama. Panašu, kad problemą aktorius sprendžia mėgdžiodamas filme personažą vaidinančio Samuelio L. Jacksono kalbėjimo manierą. Tik nežinau, kuo tai galėtų padėti rasės įtikimumo atžvilgiu. Tema lieka be pagrindo, todėl plokščia.

Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“
Panevėžio Juozo Miltino teatro nuotr./Scena iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Šv.Speigas“

Vis dėlto, apskritai „Šv. Speigas“ yra malonus žiūrėti, vizualiai patrauklus, žiūrovams itin draugiškas spektaklis. Pasirinkęs įdomius Miltinio teatro aktorius, Špilevojus taip pat subūrė puikią kitų profesionalų komandą. Ne pirmą kartą su režisieriumi dirba muzikos grupė „Colours of Bubbles“, šįkart įtaisyta ant Minės užeigos stogo ir į įstabiai estetiškus šešėlius panardinta šviesų dailininko Viliaus Vilučio. Autorinė muzika ir žymių kūrinių aranžuotės spektaklyje tuo pat metu kuria autentišką pasaulį ir palaiko tą, kurio įsikibę laikosi vaidinantys. Tiesą sakant, muzika įtampą augina kur kas sėkmingiau nei, pavyzdžiui, visą antrą dalį nenutylantys pašauto Voreno rėkavimai, leidžiantys aktoriui nuolat likti dėmesio centre, tačiau po pirmų kelių minučių nebesuteikiantys žiūrovams jokios naujos informacijos (S.L.Jacksonas filme dejuoja kur kas taupiau).

Pabaigti tekstą ketinau komentaru apie teatro bejėgystę prieš kiną. Visgi nutariau, jog neverta meno šakų specifika aiškinti to, kad statydamas spektaklį pagal kino filmo logiką režisierius paliko kelias teatro specifikos (žiūrovai mato visą veiksmą, o ne montažą) nulemtas logikos klaidas. Verčiau tarti ką nors praktiškai pritaikomo tiems, kuriems „Šv.Speigas“ pasirodė neįdomus, ar tiems, kurie dar tik eis žiūrėti spektaklio. Tad štai: spektaklio išvakarėse nežiūrėkite filmo, nes gerai žinodami siužetą ir stilių, nepatirsite siužetinės intrigos, o kitos spektaklis gali ir nepasiūlyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą