Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 15d. 16:31

„Borderline Queen. Kerštas“ premjerai artėjant. Kuo skiriasi „drag“ nuo „queer“?

LNDT performanso „Borderline Queen. Kerštas“ plakatas
LNDT nuotr. / LNDT performanso „Borderline Queen. Kerštas“ plakatas

Birželio 5 ir 6 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys ekscentrišką premjerą – „Borderline Queen. Kerštas“. Ryškų performansą laisvės temomis kuria aktorius, šokėjas ir queer bendruomenės atstovas iš Lenkijos Maciejus Gośniowskis-Gąsiu.

Lietuvos žiūrovus jis kartu su komanda, kurią sudaro drag atstovai iš Lenkijos Ka Katharsis ir Twoja Stara bei Lietuvoje atranką laimėję aktoriai Gytis Ivanauskas, Denisas Kolomyckis ir Brigida Gruodytė, kvies dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų bei praplėsti individo laisvės sąvokos supratimą.

Artėjant premjerai ir siekiant geriau suvokti sąvokų queer ir drag ypatumus, šių bendruomenių gyvenimą Lietuvoje ir iššūkius, su kuriais jiems tenka susidurti, papasakoti apie viską paprašėme LGBT bendruomenės nario, žmogaus teisių eksperto ir neseniai į Vilniaus miesto tarybą išrinkto Tomo Vytauto Raškevičiaus, kuris ir pats turi drag personažę Okeanidę.

– Papasakokite daugiau apie savo veiklas.

– Penkerius metus dirbau „Lietuvos gėjų lygoje“ teisininku. Tai kartais sakau, kad esu „profesionalus gėjus“. Profesionalus ta prasme, kad žmogaus teisės yra mano profesija. Dabar dirbu valstybės tarnyboje – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, taip pat esu išrinktas į visuomenines pareigas, dalyvauju LGBT aktyvizme, man tai aktualu ir asmeniškai.

Martyno Ambrazo nuotr./Tomas Vytautas Raškevičius
Martyno Ambrazo nuotr./Tomas Vytautas Raškevičius

Esu baigęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (VU TSPMI). 2012 metais baigiau žmogaus teisių teisę Centriniame Europos universitete Budapešte, Vengrijoje, metus dirbau „Lietuvos gėjų lygoje“, po to 2014-uosius praleidau Niujorke, dirbau LGBT bendruomenės centre, teikėme socialines paslaugas šios grupės atstovams. Ten ir įvyko pirmas sąlytis su drag kultūra. Man ji labai patiko, todėl pagalvojau, kad tai būtų galima panaudoti ir lietuviškame kontekste.

– Tai gal pradėkite nuo LGBT. Ar įmanoma pasakyti kiek narių Lietuvoje priklauso šiai bendruomenei?

– Na ne, tokios statistikos nėra. O kaip tai suskaičiuoti? Realiai juk nežinome, kiek Lietuvoje yra žaliavalgių, kiek asmenų taip save identifikuoja. Žmogus pirmiausiai turi save identifikuoti kaip LGBT bendruomenės narį ir atvirai apie tai pasisakyti. Tai vienintelė objektyvi statistika. Remiantis moksliniais tyrimais, skaičiai įvairūs – nuo 4 iki 10 proc. visuomenės.

Kažkaip visi galvoja, kad LGBT bendruomenė tai tarsi koks klanas, bet taip tikrai nėra. LGBT žmonės gali būti labai skirtingi: religingi ir ateistai, pasiturintys ir neturtingi, norintys bendrauti ir uždari, jaunesni ir seni. Tai, ką matome viešoje erdvėje, yra tik dalis bendruomenės. Tai nėra monolitinis darinys, nereiktų galvoti, kad visi LGBT nariai dalyvauja eitynėse, skanduoja, viešai pasisako už lygybę. LGBT bendruomenėje yra labai skirtingų požiūrių, kaip apie mūsų teises reiktų kalbėti, ar „Pride“ yra reikalingas, ar ne.

Lietuvoje LGBT bendruomenę labai stipriai paveikė emigracija. Mano nuomone, mūsų bendruomenės nariai turi dvi išgyvenimo strategijas: arba jie nekalba apie tai ir gyvena privačius gyvenimus arba išvažiuoja. Na, ir aišku, dar yra tokių kvailių kaip aš, kurie su vėliava eina į politiką.

Kitose šalyse situacija kitokia, Niujorke, tai, kad esi LGBT žmogus, santykyje su kitu LGBT nariu nieko nereiškia. Lietuvoje yra šiek tiek kitaip, mūsų yra žymiai mažiau, mus sieja bendrumas ir iššūkiai. Ir toks glaudesnis bendravimas yra vienareikšmiškai gerai, mes galime palaikyti vienas kitą. Tačiau aš nemanau, kad didžiąją dalį mano rinkėjų sudarė LGBT nariai, manau, tai buvo liberalūs, progresyvūs žmonės.

Augusto Didžgalvio nuotr./Tomas Vytautas Raškevičius
Augusto Didžgalvio nuotr./Tomas Vytautas Raškevičius

– Kur dar susitinkate be „Pride“ eitynių? Gal yra daugiau klubų nei visiems žinomas „Soho“?

– Būna, aišku, ir privačių vakarėlių, bet tas institucinis klubas yra tik vienas – „Soho“. Aš visada sakau, kad pasiūlą diktuoja paklausa. Kalbant apie „Soho“, tai vis dar yra vienintelė pusiau atvira vieta Vilniuje, kur LGBT tapatumas yra absoliučiai saugioje erdvėje. Kita vertus, pati vieta, kur yra „Soho“ – pusrūsis – atspindi ir pačią mūsų bendruomenę. Puikiai iliustruoja, kad Lietuvoje dauguma LGBT žmonių gyvena uždarą gyvenimą, o tai, kad tokių vietų nedaug, irgi atspindi mūsų visuomenę. Visuomenei atsiveriant ir tampant atviresnei tokių vietų turėtų daugėti.

– Tęskime sąvokų aiškinimąsi. Pasakokite, kuo queer skiriasi nuo drag?

– Aš sakyčiau, kad queer yra tapatumas, o drag – veikla, užsiėmimas, hobis, gyvenimo būdas. Tik reikia sudėlioti akcentus. Lietuvoje mes daug kalbame apie LGBT, tai šifruojasi: lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai asmenys. Tas LGBT angliškai vadinamas „identity politics“, kas reikštų: aš suprantu, kas esu, dedu sau tą štampą ant kaktos ir sakau: „Aš esu gėjus ir man reikia tokių ir tokių dalykų“. Istorinis LGBT judėjimas ir buvo pagrįstas „identity politics“, bet pastaruosius dvidešimt metų jam yra mestas iššūkis, kurį meta „queer politics“. Queer paplitęs Amerikoje ir Skandinavijoje. Queer tapatumas yra tas tapatumas, kuris paneigia heteronormatyvią visuomenės prieigą.

Heteronormatyvumas, jei labai paprastai, grįstas manymu, kad visuomenėje yra dvi lytys, jos viena kitos nori, trokšta, įsimyli ir susilaukia vaikų. Queer, neigdamas heteronormatyvumą, apima LGBT žmones, bet yra žymiai platesnis. Tarkim, moteris, iš kurios visuomenė tikisi, kad ji tam tikro amžiaus susilauks vaikų ir bus mama, jei taip nesielgia, jau tam tikra apimtimi yra queer žmogus. Taigi, queer yra viskas, kas yra už normos ribų.

Ir dar queer yra įdomus tuo, kad jis apskritai kvestionuoja lytiškumą ir seksualumą. Nes jei žmogus vadovaujasi „identity politics“ ir sako, kad jis gėjus, tai reiškia, kad jį traukia tiktai vyrai. Vyro įvaizdis, kuris traukia, irgi yra labai ribotas, aiškiai apibrėžtas, tokio žmogaus klausiama, koks tavo tipas ir pan. Queer visa tai atmena ir sako, kad žmogaus seksualumas yra labai įvairus, jis gali kisti įvairiuose gyvenimo etapuose. Manoma, kad gali traukti labiau žmogus, asmenybė, o ne lytis. Progresyvumo prasme queer yra labai fainas, bet politinio atstovavimo prasme jis yra sudėtingas, nes taip išeina, kad atstovauji idėjas, o ne konkrečius žmones.

– Aišku, o tai drag yra tiesiog pomėgis persirengti, šokti, rengti ryškius pasirodymus, ar kai kas daugiau?

– Drag iššūkis yra tas, kad jį suplaka su translyčių žmonių problemomis. Šioje vietoje reiktų pasakyti, kad translytis žmogus yra tas, kuris galvoje yra vienos lyties, o biologiškai yra kitos lyties, jis jaučia savyje tą neatitikimą ir bando tai atitaisyti. Kaip ir buvimas gėjumi, taip ir buvimas translyčiu yra tapatumas, o drag yra visų pirmiausia yra persirenginėtojas, kaip aš gražiai sakau lietuviškai. Žmogus gali persirengti dėl įvairių motyvų. Bet tai, kad vyras persirengia moterimi ir rengia kažkokį pasirodymą, niekaip neliečia jo tapatumo. Tarkim, jei aš persirengiu Okeanide ir einu gatve, aš nesu moteris.

Drag yra labai įdomus, nes vyras paneigia savo vyriškumą ir daro viską, kad būtų kuo panašesnis ir atrodytų kuo patraukliau kaip moteris. Tai iš esmės šauna į pačią heteronormatyvumo širdį. Vyras, užsideda sijoną, aukštakulnius ir tuo didžiuojasi. Ir tai daro pats vyras – privilegijuotas mizogeninės kultūros atstovas, falocentrinės kultūros ašis!

LGBT kultūroje egzistuoja gražaus vyro kultas – gėjai yra labai prisižiūrintys, sportuoja, gražiai rengiasi, reiškia, jie siekia būti patrauklūs kaip vyrai. O įsikūnijus į drag nukrenta visas tas socialinis spaudimas. Drag metu vyksta ir asmeninė metamorfozė. Pavyzdžiui, aš pats asmeniškai, įsikūnijęs į drag, visiškai nesijaučiu patrauklus kaip vyras – tuo metu aš esu kažkas kitas. Tačiau kai tik nusimetu Okeanidės drabužius, vėl jaučiuosi kuo buvau.

– Kaip sugalvojote sukurti Okeanidę, kuri dabar jau puikiai žinoma – dalyvavo net savivaldybių tarybų rinkimuose?

– Drag reiškinį, kaip sakiau, pirmą kartą pamačiau Amerikoje, tai buvo žmonės, kurie užsiima tuo profesionaliai, rengia pasirodymus ir uždirba pinigus. Man šis reiškinys pasirodė labai įdomus, pagalvojau, kad tai gali būti fantastinis politinis įrankis atkreipti dėmesį į tam tikrus klausimus ir problemas Lietuvoje. Vakaruose tai nieko nestebina, bet Lietuvoje tai yra „Oho, įvykis!“ Ir tai magiškai suveikė. Žmonės labai pozityviai reagavo, po to tą pritaikiau ir politinės reklamos kontekste – viskas puikiai pavyko.

Augusto Didžgalvio nuotr./Vilniaus mero rinkimai: Okeanidė ir Remigijus Šimašius
Augusto Didžgalvio nuotr./Vilniaus mero rinkimai: Okeanidė ir Remigijus Šimašius

– Tikėjotės tokio efekto? Ar nuogąstavote, kad gali nepavykti?

– Ne, baimių neturėjau ir efekto tikėjausi, nes ne vieną kartą mačiau, kaip tai veikia. Tiesiog šį kartą tai įgavo masiškumo pobūdį, ir tai yra labai gerai. Man drag yra puiki priemonė ir lyčių nelygybei aptarti. Kodėl, pavyzdžiui, mes manome, kad vyrui yra netinkama vilkėti drabužiais, kuriuos peršame moterims? Aš esu giliai įsitikinęs, kad homofobijos priežastys yra lyčių nelygybėje, sukeltos lyčių stereotipų. Kalbant apie Lietuvos kontekstą, o gal net apie visą slavišką kontekstą, turime nemažai persirengimo pavyzdžių – Seimo narys šokių projekte persirengė moterimi, Verka Serdiučka, tai yra mūsų kultūroje, bet mes iš to darome pokštą. Išgėrus smagu pasijuokti, visi žinome, kad ten vyras ir labai juokinga. Visgi norėčiau pabrėžti, kad drag pasirodymai nėra komedija, tai yra pareiškimas, statement‘as. Man drag visų pirma yra politinis ginklas.

– Ar tame yra provokatyvumo?

– Taip, vienareikšmiškai. Juk siekiame visuomenėje sukelti tam tikras reakcijas.

– Tai kiek metų Okeanidei?

– Okeanidė atsidaro 2015 metų rugpjūčio mėnesį. 2015 metų pradžioje grįžau iš Amerikos, iš ten, prisižiūrėjęs drag pasirodymų, parsivežiau keletą porų 45 dydžio aukštakulnių. Su drauge nuėjome į LGBT kino festivalio „Kreivės“ atidarymą, prie įprastos aprangos – marškinių ir kelnių – sugalvojau apsiauti raudonus aukštakulnius. Apie atidarymą rašiusi žurnalistė iš „Šiaurės Atėnų“ tai pastebėjo ir parašė: „Dalyvavo įvairūs žmonės ir raudonais aukštakulniais atplaukė Okeanidė.“ Perskaičiau ir galvoju – štai! Iškart pasirinkau tą vardą, o ir angliškai gerai skamba – Oceanide.

– Šiuo metu drag pasirodymai vis labiau populiarėja tarp paauglių, juos rengia nebūtinai netradicinės orientacijos žmonės. Bet ar dar gajus įsitikinimas, kad drag šoka tik transvestitai?

– Taip, drag kultūra turi glaudų ryšį su transvetitizmu (tai fetišas, kai persirenginėdami kitos lyties drabužiais žmonės patiria pasitenkinimą), tačiau dabar drag yra kur kas platesnis reiškinys, netgi tam tikra saviraiškos priemonė, mada, tendencija. Drag kultūra persirengimą išneša į platesnius vandenis – tai tampa socialiniu reiškiniu. Persirengę žmonės eina į viešumą ir sulaukia labai daug dėmesio, taip gali visuomenei iškomunikuoti tam tikras žinutes. Man drag tuo ir patrauklus, nes jis labai socialus. Drag mados pasikeitusios – dabar nėra svarbu kuo moteriškiau atrodyti, svarbiau sukurti personažą, o jų būna labai įvairių. Visus drag vienijantis elementas visgi yra tų personažų feminizacija ir aukštakulniai. Su plokščiapadžiais nebus jokio drago.

Kartais būna, kad kai persirengi, atsiskleidžia tokios būdo savybės, kurių gyvenime nereiški. Gali garsiai šūkauti, įžūliai kalbėti. Kai aš persirengiu, puikiai „bajerius skaldau“, gyvenime to dažniausiai nebūna. Vyksta kažkokia transformacija, kaip aktorystėje.

– Kaip drag atlikėjus priima LGBT?

– LGBT bendruomenė, kaip ir sakiau, yra labai įvairi. Mes juk visi gyvename toje pačioje homofobiškoje visuomenėje, tad negalima sakyti, kad jei žmogus yra LGBT – tai jis tikrai bus už lygias moterų teises, už neįgaliųjų teises. Nebūtinai. Ten yra daug tokių pačių reikalų kaip visoje visuomenėje. Kai gyveni homofobiškoje visuomenėje ir nuolat girdi, kad su tavimi kažkas negerai, nejučiomis perimi tą nuostatą. Tuomet žmonių galvose pradeda veikti labai įdomūs mechanizmai. Mūsų visuomenėje vyras yra aukštinamas savaime, sakoma, kad jis geresnis už moterį. Tad ir gėjai ima sakyti, kad juos traukia tik vyriški vyrai, kad aš todėl ir gėjus, kad mane traukia ne moterys, o vyrai. Suakcentuojami vyrai. Tad kokia žinutė siunčiama visuomenei? Kad feminizacija, moteriškumas yra šlykštu, blogai. Kai pagalvoji, tai didelė nesąmonė. Reikia daug darbo ne tik su visuomene, bet ir su bendruomene.

Moteriškumo sumenkinimas LGBT bendruomenėje gali ir būti ta priežastis, kodėl drag atlikėjai nėra labai šiltai priimami čia. Bet, tarkim, pažiūrėjau „Borderline Queen. Kerštas“ režisieriaus Maciejaus Instagram paskyrą, tai jis kaip ir drag žmogus, bet ir daug sportuoja, ir yra labai vyriškas. Jis dar vieną sluoksnį atidengia. Jis nori susprogdinti tą vidinę stigmą, ir parodyti, kad net, būdamas labai patrauklus, vyriškas vyras sąmoningai to atsisako.

– Neapykantos nusikaltimai. Ar dažnai tenka susidurti?

– Reikia atskirti du dalykus. Tai žodinė agresija ir fizinė agresija. Tarkim, pasiskaičius komentarus po mano rinkiminės kampanijos filmukais, tai kažkas iš operos fantastikos srities. Reiktų atskirti du dalykus, kur tarkim yra nepritarianti nuomonė (tai žodžio laisvė) ir kur yra grasinimai. Dėl kai kurių komentarų, kur ragina mane žudyti ir panašiai, esu kreipęsis į prokuratūrą. Su fizine agresija nesu susidūręs, nes manau, kad esu viešas žmogus, tai tarsi privilegija, žinomumas saugo. Bet būna visko, priklauso, aišku, ir kur gyveni, su kuo bendrauji. Tik garsiai niekas apie tai nekalba ir tai yra labai blogai.

– Žadėjote, kad Jus išrinkus į sostinės tarybą, sieksite, kad Vilnius būtų draugiškesnis gėjams, lesbietėms, biseksualams ir translyčiams asmenims. Kaip žadate tai padaryti?

– Kadangi ilgai dirbau pilietiniame sektoriuje ir bandžiau tuos pokyčius inicijuoti iš išorės, ilgainiui supratau, kad, LGBT bendruomenės nariams nedalyvaujant politikoje, tai yra labai sunku padaryti. Politiniu lygmeniu noriu, kad tie klausimai, kurie lies LGBT žmones, būtų aptarti su jais pačiais, ir siekti, kad tai taptų normalia tema, kad išmoktume ja normaliai diskutuoti, kaip diskutuojame daugeliu kitų temų. Tik taip bus įmanoma pasiekti kažkokių pokyčių. Tik reikia suprasti, kad tai yra procesas ir reikia nuolatinių pastangų. Daug LGBT žmonių pas mus atvyksta ir iš Ukrainos, Baltarusijos. Kai pažiūri į situaciją į posovietinio bloko šalyse, tai tenka pripažinti, jog Lietuva yra sėkmės istorija. Labai pozityvūs pokyčiai įvyko per tokį trumpą laiką – ne tik LGBT, bet kitose sferose. Labai tuo didžiuojuosi.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamas performansas „Borderline Queen. Kerštas“, kuriame vyks drag pasirodymai, bus rodomas tik du kartus – birželio 5 ir 6 dienomis klube „Kablys+Kultūra“. Performanse pamatysite Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį, Brigidą Gruodytę ir drag atlikėjus iš Lenkijos Ka Katharsis bei Twoja Stara. Laisvą, ryškų ir suvaržymus atmetantį pasirodymą-vakarėlį kuria režisierius iš Varšuvos Maciejus Gośniowskis-Gąsiu.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas